Knygų apžvalga: nuo nepatogios literatūros iki senųjų mitų

Gytis Norvilas – „Akla valtis“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

„Literatūra turi būti nepatogi“, – prieš kelerius metus viename interviu deklaravo poetas, vertėjas, eseistas Gytis Norvilas. Ši autoriaus neretai vienais ar kitais žodžiais išsakoma pozicija, kaip ir jo kūryba, man visuomet atrodė panaši į užsispyrusio kurstytojo ir teroristo susitelkimą reikiamu momentu ir reikiamoje vietoje užkasti pavojingą, ištaškysiančią miną. Lingvistinę, prifarširuotą aštrių gyvos vaizduotės šrapnelių, primygtinai stojančią į prieštarą su tradicinėmis poetinėmis pozicijomis. Tačiau puikiai suprantu, ką turi omenyje šis poetas, kalbėdamas apie skirtingas kūrėjų kraujo grupes.

Penktoji prozinių eilėraščių ir „kitų įvykių“ knyga „Akla valtis“ plukdo per jau iš ankstesnių rinkinių atpažįstamą norvilišką bruzdančios, įelektrintos vaizdinijos kraštovaizdį, „irias pirmyn per gižų peizažą“ (p. 6), į kurį dairantis, regis, „akys nebeatlaikys vaizdų spūsties“ (p. 11). Tankiuose, neretai masyvių formų G.Norvilo eilėraščiuose bastosi tartum koks nenušlifuotų kalbos grumstų rankiotojas ir kolekcininkas, po gyvųjų ir mirusiųjų erdvėlaikius naršantis mįslingas sodininkas. Sodas atsiveria kaip vienas centrinių šio rinkinio įvaizdžių. Tai tamsi ir vešli oazė, gaivališka visata, kurioje tarpstanti atkakli gyvybė susipina su čia pat gyvuojančia mirtimi („soduose šis ir anas pasauliai sumišę – gyvenimas ir mirtis srūva iš / tos pačios laistymo žarnos“, p. 20). O sodininkas tėra „stebėtojas ir niekas daugiau“ (p. 15), kurio visos juslės uoliai čiupinėja grubias pasaulio briaunas, kuris „nepasiduoda / dresūrai, moka komandą mirti“ (p. 18). G.Norvilui kalba tuo pat metu yra ir siaubiantis tvanas, ir išsigelbėjimą siūlanti Nojaus arka („kalbai reikia vergauti, meilikauti, atnašauti ir melstis“, p. 72). Ir tikrai: ne „iš kiekvieno toliato“ (p. 72) galima padaryti rašytoją.

Antrame knygos skyriuje „išvarymas. triumai“ atsidūrė pluoštas autorinių G.Norvilo piešinių, kuriuos pats poetas vadina eilėraščiais-paišais. Jie savaip papildo ir įvizualina „Aklos valties“ pasaulį ir suteikia progą dar kartą grįžti prie klausimo: kas vis dėlto per sutvėrimas yra eilėraštis?

Anne Carson – „Raudonos autobiografija“

Iš anglų kalbos vertė Alexandra Bondarev. Rara, 2021

Senieji mitai – laikui nepavaldžios universalijų kasyklos, į jas dažnai nusileidžia net ir patys originaliausi šiandieniniai autoriai. Kanadiečių poetė, eseistė, Antikos tekstų žinovė ir profesorė Anne Carson ne tik semiasi medžiagos iš graikų mitologijos lobynų, tačiau kartu drąsiai eksperimentuoja su literatūros žanrais. Teko girdėti, kad jos žanrinis lydinys „Raudonos autobiografija“ įvairiuose pasaulio knygynuose įkurdinamas vis kituose skyreliuose: vienur prie prozos, kitur – prie poezijos kūrinių. Išties įdomi šios A.Carson knygos struktūra. Atsiverčiame ne tik autobiografiją, kurios tikimės, tačiau ir a la kritinį straipsnį apie lyriko Stesichoro poemą „Gerijonida“, tris priedus ir net menamą interviu. Visi šie knygos struktūriniai elementai sukuria panardinantį autentiškumo įspūdį.

Taip nuteikusi skaitytoją, A.Carson ant žinomo mito pamatų jau gali statyti savo fiktyvią, modernią konstrukciją apie Gerijoną – raudoną, sudėtingo charakterio ir likimo vaikiną, kuris turi „tamsiąją pusę“ (p. 80), lovelaso Heraklio sudaužytą širdį ir du pomėgius – fotografiją ir filosofiją. Mito pasaulyje Heraklis nužudo raudonąją pabaisą Gerijoną, o A.Carson pabaisiškumo ir nužudymo momentus mėgina interpretuoti plačiau. Autorė kelia mintį: „Kaip žmonės įgyja galią vieni kitų atžvilgiu, / tai slėpinys“ (p. 86). Pabaisiškumas – savęs nepažinimas ir nepažinumas, o nužudymas – nuviliančiai pasibaigusi meilė. Autobiografija – asmeninis projektas, kurį „Gerijonas rengė nuo penkerių iki keturiasdešimt ketverių, / buvo neseniai įgavusi formą – / fotografinės apybraižos“ (p. 68). Iš fotografijas primenančių kūrinio skyrių pamažu sužinome apie Gerijono susitelkimą į savo dvasinį pasaulį („Vidus yra mano, mąstė jis“ (p. 38), apie jo komplikuotus ryšius su broliu, motina, Herakliu ir meilės trikampyje figūruojančiu Ankašu.

A.Carson vaizdinga, itin stiprių ir netikėtų metaforų kupina poetinė kalba bus eliksyras mėgstantiesiems poeziją. Bent jau man asmeniškai „Raudonos autobiografija“ visų pirma įsiminė kaip labai savitas, nuoseklus eilėraščių ciklas.

Gintaras Grajauskas – „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ dėl pandeminių trikdžių šiemet vėlavo ir mutavo į alinančią, karščiu smūgiuojančią „Poezijos vasarą“. Kaip įprasta, prieš pat užsikuriant tradiciniam dvi savaites trukusiam vyksmui, į knygynus iškeliavo naujausių poezijos knygų desantas. Tarp jų – dešimtas klaipėdiečio poeto, prozininko bei dramaturgo Gintaro Grajausko eilėraščių rinkinys „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“, kuris pasirodė po trylikos metų štilio. O šis, regis, tikrai veikia poetines struktūras ir eilėraštines formas. Mat G.Grajauskas minėtoje knygoje priartėja prie kūrybinės formulės, kurią pats vadina „būtinu minimumu“. Dažnas šio rinkinio eilėraštis yra tarsi miniatiūrinis žaisliukas vos iš keleto paprastų detalių ir jame plazda minimali sieliūkštė. Susidariau įspūdį, kad tas „būtinas minimumas“ yra lygus „būtinam aiškumui“. G.Grajauskas deklaruoja eilėraščių anonimiškumą, lakoniškumą, netgi buitiškumą, kai niveliuojamas bet koks rašomo teksto sakralumas, nesureikšminamas mistinio įkvėpimo momentas („štai ir parašiau / dar vieną eilėraštį“ (p. 25).

Knygoje nedaug egocentriškos, neiššifruojamais kodais kalbančios poeto figūros. Ji nuolankiai atsitolina ir užleidžia aikštelę skaitytojui. Tokiam, kuriam visiškai pakanka minimalaus supratimo, kas yra poetinis tekstas. Kai verlibro kriauklė prasiveria labai lengvai ir parodo prasmės perlą. Naujame G.Grajausko rinkinyje nesunkiai sutelpa tie, „kurie nugalėtojai“ ir „tokie kitokie – kurie pralaimėtojai“ (p. 12), kovoja čia ir „invazinės rūšys“ (p. 13), kurių ginčo sprendimų laukia vietiniai. Žmogus su puse arbūzo ar vyras, kuriam skauda, – visi jie tėra menko dydžio vienetai praeinančiame, gluminančiame pasaulyje, kurio taisyklės neretai būna keistos ir absurdiškos („aš nieko neišmanau apie tenisą / man net raketės niekas nedavė“ (p. 41). Jos nesikeis, o ir tu, žmogau, pagaliau privalai kažkaip prie jų prisitaikyti („aš tik bandau išsisukti / nuo to baisaus daikto / skriejančio man į galvą“ (p. 41). G.Grajauskas kaip niekad taupus. Vis dėlto aš tikėjausi megastruktūrų.

Frank Herbert – „Kopa“

Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Kitos knygos, 2021

Sveiki atvykę į atšiaurųjį Arakį, arba Kopą, paslaptingosios fremenų tautos, kvapniojo prieskonio melanžo ir gigantiškų smėlio kirminų pasaulį. Negana to, kad šioje nesvetingoje dykumų planetoje sudėtinga egzistuoti, ji dar virtusi ir dviejų senųjų giminių – Atreidų ir Harkonenų – kovos ir intrigų lauku.

Manyčiau, kad praverti duris į Franko Herberto „Kopą“ derėtų tokiais sakiniais, kurie iškart sviestų į vieną įdomiausių mokslinės fantastikos skaitymo patirčių. Mano akiratin „Kopa“ pateko dar paauglystėje, kai bibliotekoje vis nusigriebdavau vieną ar kitą knygą iš gausios legendinės „Eridano“ serijos. Tačiau prireikė laiko, kol galų gale atsiverčiau kūrinį, kurį savo „Goodreads“ paskyroje pavadinau šios vasaros odisėja. Ir turiu pripažinti, kad keliauti po F.Herberto sukonstruotą visatą, joje svečiuotis ir ją išžvalgyti yra ypatingas nuotykis. Nes „Kopos“ romanų serija (iš viso šešios knygos) yra gerokai daugiau, nei galėtum tikėtis iš tipinio mokslinės fantastikos veikalo. Nuostabą ir susižavėjimą kelia F.Herberto ambicingai sukurto pasaulio detalumas (knygos pradžioje galite patyrinėti Arakio žemėlapį) ir daugiasluoksniškumas. Mat „Kopa“ aprėpia politiką, ekonomiką, mokslą ir religiją, be to, skaitydami knygą, aptiksite pasažų, kurie veda ir į gilesnius kultūrinius bei filosofinius pasvarstymus. Kūrinys persmelktas rytietiškos, beduiniškos atmosferos, egzotiškumo ir savitumo romanui prideda begalė naujažodžių ir terminų. Aprašomi ištisi fremeniški papročiai ir ritualai, su kuriais susipažįsta ir kuriuos pamažu perima Atreidų šeimos atstovai Polas ir Džesika. Būtent jų vaidmuo yra svarbus fremenų žmonių viltims ir ateičiai. Dar vienas teminis lygmuo, plėtojamas „Kopoje“, yra ekologija ir gamtos resursų problema. Arakyje vertinamas, netgi garbinamas vanduo, čiabuviai išnaudoja kiekvieną drėgmės lašelį gyvasčiai palaikyti. Fremenai, per daug nesigilindami į planetoje verdančius nuožmius konfliktus, kantriai mėgina paversti savąjį pasaulį kada nors, po daugelio kartų, sužaliuosiančia oaze.

Žavu tai, kad neįmanoma iškart aprėpti viso plačiai išsidriekusio „Kopos“ paviršiaus. Kaip knygos įžangoje teigia rašytojas Gintautas K.Ivanickas, šį kūrinį galima skaityti ne vieną sykį. Po pirmos dalies jau nekantru sugrįžti į Arakį, vėl keliauti smėlynais ir užuosti cinamonu kvepiantį melanžą.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių