Rašytojos teigimu, liepos jai visada turėjo sakralią reikšmę, tad su šiais medžiais susijusios ir jos knygos herojės. Pokalbis su V. Jasukaityte – apie gimtųjų namų svarbą, netikėtai pabudusį norą rašyti, kūrybos slėpinius ir svajingus vaikystės prisiminimus.

– Nuo 2021 m. išleidote tris knygas. Atrodo, kad pastarieji keleri metai jums buvo itin kūrybingi. Kas paskatino poreikį rašyti?

– Patikslinsiu – apskritai tai yra vienintelės trys mano autorinės knygos. Nerasiu protingo atsakymo apie atsiradusį poreikį rašyti. Taip kartais tiesiog nutinka – žiūrėk, teptuko rankose nelaikęs žmogus staiga ima tapyti didžiulius paveikslus. Aš taip pat ne išimtis. Vieną gražią dieną, kai supratau, kad kada nors visa tai baigsis ir mes būsime tik „kadaise gyvenę“, atsirado begalinis noras kalbėti. Atrodo, kad dar galiu pasakyti, ką noriu, galiu pasakyti, ko kiti nežino ir nežinojo, kas manyje tveriasi, kas niekada nebuvo atverta. O gal tai – tiesiog tokia bendravimo forma... Kodėl ne anksčiau? Nežinau. Matyt, tai Kūrėjas paspaudė mygtuką „Rašyk“, ir kažkas pasislinko ant „rašytojų suolelio“, ir mane trumpam priglaudė.

Leidyklos nuotr.

– Pirmoji jūsų knyga „Gyvenimas yra laimė“ yra autobiografinės eseistikos žanro kūrinys, antroji „Saragosos vartai“ – romanas, o neseniai pasirodžiusi „Liepų mergaitė“ sudaryta iš trijų sakmių apie meilę. Kodėl šįkart pasirinkote būtent tokį žanrą?

– Gal ir ne visai tikslu šią knygą vadinti sakmišku kūriniu, bet joje yra daug elementų, būdingų sakmėms. Pavyzdžiui, tam tikras įvykis, atsitikimas, kuris vėliau tampa pusiau mitologiniu kūriniu. Vis dėlto, greičiausiai ne aš rinkausi tokį žanrą, bet mano pasakojimas pats perėjo į sakmę.

– Knygoje „Liepų mergaitė“ rašoma apie skirtingų laikotarpių moteris, kurias jungia ta pati sodyba. Galbūt tai – tam tikras jūsų romano „Saragosos vartai“, kuriame taip pat rašoma apie bevardę, beamžę moterį iš skirtingų laikmečių, tęsinys?

– „Saragosos vartų“ moteris – asmenybė, kasdienišku gyvenimo-šokio ritmu skriejanti per mūsų, moterų, išgyvenimus. Ji bevardė, tačiau ji – visur. Visur rasi jos pėdsakų, paliktų istorijos posūkiuose. „Liepų mergaitėje“ veikia trys konkrečios moterys: Amalva, Amelinga ir Gundonė. Liepų mergaitė yra jungtis, rišanti jas ir daugelį kitų, pasirodančių vizijose, sapnuose, mintyse. Liepų mergaitė ir liepa, sakyčiau, yra trijų į knygą sudėtų sakmiškų kūrinių moderatorės.

Kai supratau, kad kada nors visa tai baigsis ir mes būsime tik „kadaise gyvenę“, atsirado begalinis noras kalbėti.

– „Liepų mergaitė“ apibūdinama kaip sakmių apie meilę knyga, tačiau ji tarsi labiau kalba apie namų ilgesį. Kokia yra meilė jūsų knygoje? Galbūt tai – meilė gimtiesiems namams?

– „Nežinau, negaliu atsakyti, kas yra meilė, – rašai smėlyje. – Gal tai jūrų platybės ar rėkaujantys jūrų paukščiai, ar miškų ošimas, ar amžinas vilkės bėgimas, ar ieškojimas to, ko net nėra, arba susitikimas su kažkuo, ko tu iki šiol nepažinojai? O gal tik ugnies kamuolys? Aš nežinau…“ – taip rašiau apie meilę „Saragosos vartuose“. Taip, meilė „Liepų mergaitėje“ ne kasdienė, ne tokia, apie kurią pirmiausia pagalvojama, kai tari žodį „meilė“. Sakyčiau – Didžioji meilė. Mylėti artimą savo... O tai ir žmonių subtilūs santykiai, gyvenimo geismas, taip pat ir meilė savo gimtinei. Mylėti savo gimtinę – man atrodo, tai labai svarbu. Apskritai, palieku labai daug erdvės skaitytojo interpretacijai. Pajusti tą meilę. Paieškoti jos.

– Esate sakiusi, kad savo knygose rašote būtent apie moteris, nes pati būdama moteris galite geriau suprasti jų veiksmus ir pasirinkimus. Kiek jūsų pačios yra knygoje „Liepų mergaitė“? Kuri iš jūsų aprašomų moterų ir merginų jums yra artimiausia? Galbūt tai – pati Liepų mergaitė?

– Nesu prototipas. Tai – žaismė. Vis dėlto, be manęs nebūtų ir jos... Rašydama, žinoma, pamilstu tas moteris, jos man darosi kažkuo artimos, patrauklios, bet čia nėra nieko asmeniško. Beje, rašydama nežinau, kaip susiklostys vienos ar kitos herojės likimas, nors atrodytų, kad jis turėtų priklausyti nuo rašančiojo. Deja... kartais veikėjas ar veikėja suvedžioja autorių, ir gimsta kūrinys, kokio net nesi numatęs.

Būtų galima rašyti ir rašyti apie žmones – kokie jie skirtingi, nepakartojami, nenukopijuojami, kokie jų minčių vingiai... Aš rašiau apie moteris, bet nesakau, kad kada nors nemėginsiu atskleisti vyriškojo pasaulio. Tokie tad kūrybos slėpiniai...

– Vienas svarbiausių naujausios knygos motyvų – liepa. Kodėl šis motyvas jums toks reikšmingas?

– Liepa, nesuklysiu sakydama, lietuviui iš senų senovės yra pažįstamas, savas medis. Visų pirma, dėl praktiško jos naudojimo. Geldutės, kubiliukai, kibirėliai, šaukštai – visą tai išskaptuodavo kaimo žmogus. Liepos mediena balta, minkšta, tinka daugeliui dirbinių, o liepų žiedai ir medus – tikras vaistų vaistas susirgus. Antra, liepa neatsiejama nuo mūsų tautosakos – ne tik padavimų, pasakų ar sakmių. Turime be galo daug gražių liaudies dainų, kuriose liepa dalyvauja žmogaus gyvenime. Mūsų papročiai ir tradicijos artimai siejasi su gamta, o liepa juose dažnas medis: vainikus mergaitės pina po liepomis, „gailią rasą renka“ po liepomis, tad ta vieta „po liepa“ tapusi šventa. O kokia nuostabi baladė, kur anyta liepia sūnui nukirsti liepą. Toji liepa – tai jo mergelė, piktos anytos paversta į medį. Šie, atrodytų, primityvūs veiksmai iš tiesų turi potekstę: tai gali išreikšti tam tikrą nuojautą arba pasirinkimą, arba likimo vingį.

Aš pati labai myliu liaudies dainas. Mano vaikystėje jų buvo pilna, jas dainuoju ir dabar, tad man liepa yra sakralus medis, ir mano veikėjos visos susijusios su liepomis. O ir Vilnius, kai čia atvažiavau studijuoti, sužavėjo mane liepomis. Tokios didelės, atrodė, susisiekiančios viršūnėmis. Taip natūraliai mano tekstuose atsirado liepa.

– Svarbi knygos tema – namų ilgesys. Ar pati dažnai išgyvenate gimtųjų namų ilgesį? Jūsų nuomone, kodėl mes niekada iš tikrųjų nepaliekame vietos, kurioje užaugome?

– Be istorinės atminties negalėtų būti visaverčio žmogaus. Tas žinojimas – viską atrakinantis raktas, glūdi giliausiuose kloduose. Man labai svarbus ieškojimas pirmapradžio taško: savo buvimo vietos, kurią vadinu namais, genties, iš kurios galbūt kilusi. Grįžimas į save, į pradžią, į ten, iš kur esu – šie dalykai ne man vienai svarbūs. Turbūt jie svarbūs visiems žmonėms, ypač šiandien, kai tiek daug kataklizmų vyksta netolimame pasaulyje.

Namų turėjimas ir žinojimas, kad juos turi, padeda nepasimesti. Tėvų namai – labai plati sąvoka. Tai ne tik gabalėlis žemės kur nors laukuose. Kai kalbame apie tėvų namus, mums prieš akis stojasi mūsų kraštas, žmonės su savo gyvenimais, su savo gražia šnekta, šeimomis, vaikais.

Kai šitaip susidėlioji, tuomet kažkas atsiveria. Atverti buvusį laiką, mažyčiais jo tarpsneliais, gal net akimirkomis, labai reikalingą šiandien, kol dar ne visai viskas užmiršta, kol dar yra iš ko semtis – iš didžiulių tautosakos fondų, o dar ir gyvų pateikėjų yra. O tas buvęs laikas, praeitas, jau gal net ne mano kartos, dar prieš mane, prieš daugelį kartų, siekia tokį giluminį sąmonės klodą, išjudina jį ir padaro gyvą, kaip kad mokytojai Gundai iš „Liepų mergaitės“ pasigirdusi daina.

Be istorinės atminties negalėtų būti visaverčio žmogaus. Tas žinojimas – viską atrakinantis raktas, glūdi giliausiuose kloduose.

Ir ne nuo manęs priklauso, ne nuo Gundos. Mes esame iš to giluminio klodo, gal net iš pirmykštės bendruomenės…

Kas pasodino už krikšto suolo, lioj?

Taigi tas namų ilgesys štai toks – begalis, platus…

– Jūsų sesuo – a. a. rašytoja, signatarė Vidmantė Jasukaitytė. Apie judviejų vaikystę esate rašiusi savo pirmojoje knygoje „Gyvenimas yra laimė“. Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo santykį su seserimi ir gražiausius vaikystės prisiminimus?

– Aš buvau vidurinioji tėvų mergaitė. Vidmantė – vyriausioji, po manęs dar yra trečioji – Dalia. Mes būtent namuose gavome pirmąsias gyvenimiškas pamokas, ten formavosi mūsų supratimas apie vertybes. Dvasinė atrama – iš gimtinės, vėliau tik gilinome, plėtėmės.

A. a. Vidmantė už mane dvejais su puse metų vyresnė, pirmagimė. Žinoma, jai visur pirmenybė, matyt, tradiciškai – ji vyresnė, jai pirmiau reikia. Konkuruoti nebuvo dėl ko – abi, eidamos į mokyklą, mynėme tuos pačius kaimo keliukus. Viena kitos laukdavome, jeigu pamokos baigdavosi ne tuo pačiu laiku. Atrodė, toks tolimas kelias: sodyba, pilna žąsų, – ją skriste perskrisdavome, pelkė, pilna kažkokio rudo vandens, su iškilusiais kupstais, ant kurių stengdavomės užšokti, grįždamos namo, miškas ir pamiškė, kur vis kas nors buvo matęs vilką, o mes taip pat... Mūsų svajonių vieta – kūdra... Jos kūriniuose kūdra yra ne kartą minima.

Kai atvažiavome į Vilnių studijuoti, ji seseriškai mane globojo, jei tai buvo reikalinga. Paskui sukūrėme šeimas, kiekviena turėjome savo gyvenimus, skirtingus, bet visada jautėme dvasinį ryšį, net jei fiziškai kurį laiką ir nesimatydavome. Gal net tai, kad aš dabar rašau, galėtų būti susiję su tuo. Kas žino? Prisiminimų daug. Visa tai stengiausi sudėti į knygą „Gyvenimas yra laimė“.