O.Narbutaitė sentimentus Klaipėdai ir Klaipėdos kraštui paveldėjo iš tėvų ir senelių

Festivalio „Permainų muzika“ videoklube klaipėdiečių laukia susitikimas su bene garsiausia Lietuvos kompozitore moterimi, kuriančia simfoninę muziką, – Lietuvos Nacionalinės premijos laureate Onutė Narbutaite. Ji po studijų sostinėje kelerius metus yra gyvenusi ir dirbusi uostamiestyje. Čia į pasaulį atėjo ne vienas jos kūrybinio kelio pradžią žymintis kūrinys.

Kompozitorė maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų savo jaunystės miesto dienraščiui.

– Lietuvoje turime ne taip daug kompozitorių – moterų, juolab rašančių simfonijas. Įdomu, kas Jus pastūmėjo muzikos ir muzikinės kūrybos link?

– Pasižvalgius tarp jaunų kompozitorių ir dar tebestudijuojančių Muzikos akademijoje, atrodo, po kelerių metų jūsų klausimą bus galima apversti atvirkščiai: „Lietuvoje turime ne taip daug kompozitorių – vyrų“... Iš tiesų, nuo to laiko, kai aš baigiau studijas 1979-aisiais iki dabar, situacija radikaliai pasikeitė. Tuomet mes, muzikos komponavimą besirenkančios merginos, buvome keistos retos išimtys ir dar daug kas į tokį pasirinkimą žiūrėjo įtariai ir skeptiškai.

Į muziką pradžioje buvau tiesiog atvesta – nuo septynerių mokiausi M.K.Čiurlionio meno mokykloje. Polinkių turėjau įvairių, ir būdavo epizodų, kai svajojau visai ne apie muzikos studijas, bet beveik visada tos svajonės buvo susiję su menais – literatūra, daile. Trumpai tariant, buvau linkusi į kūrybinio profilio veiklą, ir gal tiesiog aplinkybės taip lėmė, kad mano sritimi tapo muzika. Mat ne tik besimokydama mokykloje gavau tam pagrindus. Mano mama buvo muzikologė, o kartu nuostabi mama, kuri visada mums, vaikams, rasdavo laiko ir dalijosi su manimi savo profesinio gyvenimo patirtimi. Aplink mane nuo vaikystės buvo daug muzikos ir muzikos pasaulio personažų, ir jau mokydamasi mokykloje turėjau visai kitokį požiūrį į šiuolaikinę muziką nei dauguma tuomet tradiciškai konservatyvių mano bendramokslių čiurlioniukų. Man labai imponavo kompozitorius Bronius Kutavičius, pas kurį dvejus paskutinius metus mokykloje lankiau kompozicijos fakultatyvą. Jis mane šiek tiek stumtelėjo link tokio pasirinkimo, kai man baigiant mokyklą labai užtikrintai paklausė: „Tai stosi į kompoziciją?“. Beje, mano muzikologė mama tokiu pasirinkimu nebuvo sužavėta.

O šiaip tuometinėje sovietinėje aplinkoje kokia nors kūryba buvo tiesiog būdas susikurti savo gyvenimą ir savo pasaulį, nepriklausantį tai slogiai realybei. Abstrakti muzikos kalba tam ypač tiko. Manau, tai buvo pagrindinė priežastis.

– Trapi moteris – ir didžiuliai opusai – kaip tai suderinama viename žmoguje?

– Nežinau, kiek aš trapi, kiek ne, bet meno istorijoj rasim begales fiziškai paliegusių vyriškių, sukūrusių nuostabiai stiprios dvasios kūrinių. Taigi visokie trapumai čia neturi reikšmės, kaip ir opuso didumas anaiptol nereiškia jo stiprumo. Suderinti sunkiau kitką – kasdieninį moters-motinos gyvenimą su jo rūpesčiais bei pareigomis ir būtinybę atsitraukti „į savo urvą“, kad galėtum kažką padaryti. Tai yra amžinas psichologinis diskomfortas, kartais sunkiai su tuo tvarkausi, bet, kita vertus, tai ir yra gyvenimas. Jei galėčiau visą laiką netrukdoma lindėti tame savo urve, gal imčiau staugti kaip vilkas.

– Kaip, kada rašote muziką ?

– Kažkokios geležinės darbo sistemos neturiu. Kai spaudžia terminai, būna, kad rašau intensyviai beveik kasdien. Bet tarp kūrinių paprastai atsiranda „tušti“ tarpai. Be to, ne visada sekasi dirbti. Man reikalingas įkvėpimas, bet jį paprastai prisišaukiu dirbdama. Tačiau kartais tiesiog reikia atsitraukti, save „išvalyti“ ir vėl „pakrauti“.

– Kas inspiruoja jūsų kūrybą?

– Daugybė dalykų. Juk beveik viskas, su kuo susiduri gyvenime, knygose, menuose, gali inspiruoti, kai tavo pasąmonė tų inspiracijų laukia.

– Kas jus iki šiol sieja su Klaipėda, pajūriu? Gal turite šiam miestui ir kraštui sentimentų?

– Pajūris – vienas iš inspiracijų šaltinių ir viena svarbiausių minėto „išsivalymo“ bei „pasikrovimo“ vietų. Nuo kūdikystės prie jūros pabūnu kiekvieną vasarą, o nuo dešimties metų amžiaus neįsivaizduoju atostogų be Preilos. Klaipėdai ir Klaipėdos kraštui iš tiesų turiu sentimentų.

Visų pirma, po studijų baigimo trejus metus dirbau Klaipėdos fakultetuose, kaip tada vadindavom, ir mielai prisimenu tą laiką.

Tačiau kai kuriuos sentimentus paveldėjau dar iš seniau ir iš giliau. Mano mama, nors ir gimusi Kaune, augo ir iki karo pabaigos gyveno netoli Priekulės esančiame Čiūtelių dvare, kurį jos tėvai ir seneliai įsigijo 1928 metais. Iš ten ji traukiniu kasdien važinėdavo į mokyklą (Auguste-Victoria Schule) Klaipėdoje. Ir vėliau jos artimiausių draugų rate buvo tikrų klaipėdiškių (lietuvininkų), o ir jos pačios giminės viena šaknis kyla iš senųjų Klaipėdos miestiečių vokiečių. Tai išugdė manyje tam tikrą jautrumą šio krašto istorijos sudėtingiems niuansams. Beje, mamos tėvas, mano senelis, pats gimęs pajūryje – Liepojoje, jis buvo kariškis, dalyvavęs Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos operacijoje.

– Kokį pėdsaką jūsų gyvenime paliko klaipėdietiškas periodas? Jei neklystu, tuomet gimė „1981-ųjų birželio muzika“?

– Ne tik ji. Taip pat vienas iš daugiausiai iki šiol atliekamų mano opusų – kvartetas Nr.2 „Atverk užmaršties vartus“. Jų abiejų ir premjeros įvyko Klaipėdos fakultetų koncertų salėje. Dar tuo metu atsirado „Ėjimas į tylą“ vargonams, „Kai ateina paskutinė taikos diena“ moterų chorui, fleitai, altui ir klavesinui.

Rašydavau kurioje nors iš Fakultetų auditorijų. Beje, mano diplominio darbo – Simfonijos vieša premjera taip pat įvyko man dirbant Klaipėdoje, 1981-aisiais. „Klaipėdos muzikos pavasario“ metu. Mūsų katedroje dirbo malonūs žmonės, aš pati buvau jauna, gyvenau bendrabutyje Debreceno gatvėje kaip studentė: viename kambaryje su savo artima drauge dar iš mokyklos laikų – pianiste Vilija Baltuonyte. Kai prisimenu, buvo daug smagių akimirkų. Dabar Vilės jau seniai nebėra. O aš išsivežiau nuotaikingų rūkų ir rudeniško varnų kranksėjimo aikštėje prie Fakultetų prisiminimą, nuostabių rudens, žiemos, pavasario pasivaikščiojimų Palangoje ar Nidoje ilgesį.

– Ką rašote šiuo metu? Teko girdėti, kad gavote festivalio užsakymą... Kada premjera?

– ISCM festivaliui, šiemet vyksiančiam Vilniuje, parašiau tokį ne tiek kūrinį, kiek maldą. Jis vadinasi „Lapides, flores, nomina et sidera“ – „Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai“. Vėlinių dieną (lapkričio 2-ąją) vienu metu septyniose Vilniaus bažnyčiose jį atliks septyni chorai. Tiesą sakant, pagal pirminę idėją tai turėjo būti atliekama aikštėse ir kiemuose – tada būtų kitas to sinchroninio atlikimo efektas. Bet mūsų klimatas, žinoma, nėra palankus tokiems dalykams, ir chorvedžiai atsisakė rizikuoti. Tačiau atlikimui bažnyčiose ta muzika labai tinkama, visa struktūra susišaukia su tradicinėmis Vėlinių procesijomis. Yra dar vakarinė padala. Jei pavyks suorganizuoti, ji turėtų būti atlikta lapkričio 1 dienos vakarą Vilniaus Bernardinų kapinėse.

– Ar Jums svarbu, kad Jūsų muziką ne tik išgirstų, bet ir suprastų? Suvokimo prasme, ar yra interpretacijų ribos ir kas jas nubrėžia?

– Žinoma, svarbu. „Supratimas“ visada bus subjektyvus ir priklausantis nuo kiekvieno žmogaus patirties, išsilavinimo, jautrumo vieniems ar kitiems dalykams. Bet kokiu atveju, jei žmogus tariasi supratęs, vadinasi, jis yra vienaip ar kitaip paliestas tos muzikos. Dabar priimta rašyti autorines anotacijas kūriniams, bent jau festivaliai visada to pageidauja. Kartu autorius nubrėžia tam tikras galimas suvokimo kryptis. Tačiau kas gali nubrėžti ribas klausytojo fantazijai?..

– Jus vadina „naujųjų romantikų“ kartos atstove muzikoje. O Jūsų gyvenime ar daug romantikos? Gal mokate ir ją susikurti?

– Mane šiek tiek erzina tas „naujųjų romantikų“ įvardijimas, ne kartą esu apie tai kalbėjusi. Jis ne tiek teisingas, kiek inertiškas ir patogus. Bet tiek to, tai būtų ilgesnė ir labai specifinė kalba apie terminologines painiavas ir mąstymo inerciją.
O gyvenime?.. Nelabai žinau, ką turite galvoje. Gyvenime tiesiog pasitaiko gražių ir laimingų akimirkų. Ar asmeninių patyrimų, kurių prisiminimą saugai visąlaik. Nutolę į praeitį jie ima atrodyti „romantiški“.

– Jus berods traukia ir literatūra? Eilėraščius teberašote?

– Nerašau eilėraščių. Taip, kažkada tai dariau, kaip ir daugelis jaunų žmonių, vienas kitas gal ir pavyko. Bet man tai buvo tik labai asmeniškas intymus užsiėmimas. Kažkada esu parašius pora įžanginių esė žurnalui „Metai“, dar vieną kitą straipsnelį ir tiek. Jau daugelį metų mano „literatūrinė kūryba“ apsiriboja daugiausia kūrinių anotacijomis, ar kitais su muzika susijusiais tekstais. Pavyzdžiui, esu parašius tekstų savo vaikiškoms dainelėms. Dideliam simfoniniam kūriniui „Trys Dievo Motinos simfonijos“ padariau visą palydinčią savotiškų komentarų knygelę su savo tekstais ir kitų citatomis, o paskutiniam čia minėtam opusui „Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai“ dalį dainuojamų tekstų parašiau pati – tai savotiška poezija, sukurta iš lotyniškų akmenų, gėlių ir žvaigždynų vardų. Šiuo atveju, tie tekstai man buvo ne mažiau svarbi darbo proceso, o kartu ir kūrinio dalis, nei muzika.

Šiaip literatūra mano gyvenime visada buvo ir yra svarbi – kaip skaitytojai. Turiu aplink save visada turėti knygų. Beje, vizualiniai įspūdžiai man taip pat labai svarbūs ir labai inspiruojančiai veikia.

– Kas jus traukia muzikoje ir apskritai mene? Kokį kūrinį dar norėtumėte parašyti?

- Turite galvoje, mene, kuris man patinka?.. Labai sunku apibrėžti. Gyvybė, individualumas? Dvasios parakas? Formų grožis? Tikrumas? Kibirkštis, kuri netikėtai įskeliama tavo sąmonėje? Tiesiog išskirtinis patyrimas.

O aš... Na, tikiuosi, dar ką nors parašysiu. Kas žino?

P.S. „Permainų muzikos“ videoklube Klaipėdos koncertų salėje spalio 15-ąją 19 val. bus kalbama apie O.Narbutaitės muzikos tekstus ir kontekstus, bus rodomos vaizdo ištraukos iš oratorijos „Centones meae urbi”, „Rudens riturnelės” repeticijos bei kitų kūrinių atlikimų.

Onutė Narbutaitė

* Gimė 1956 m. Vilniuje.

* Kompozicijos pradmenis gavo iš kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus.

* 1979 m. baigė tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę.

* 1979-1982 m. dėstė muzikos teorijos ir istorijos disciplinas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.

* Nuo 1982-ųjų atsidėjo tik kūrybai ir gyvena Vilniuje.

* Rašo muziką orkestrui, kamerinius kūrinius, solo instrumentams, vokalui, chorui, yra nemažai jos sukūrusi vaikams.

* Pirmieji savarankiški darbai pasirodė kartu su „naujųjų romantikų” banga, jiems buvo būdinga atvira emocija, „dienoraštinis” kalbėjimo būdas (Styginių kvartetas Nr.2 “Atverk užmaršties vartus”, 1980; „1981-ųjų birželio muzika” smuikui ir violončelei; „Interludium” fleitai, violončelei ir vargonams, 1983).

* Būdama didelė individualistė, labai greitai sukūrė ryškų individualų stilių, paženklintą išskirtinio asmeniškumo žyme. Kūryboje itin sklandžiai dera aristokratiško saiko pojūtis, konstruktyvus mąstymas ir stipri kompozicinė disciplina su įtaigia, emocionalia kalbėjimo maniera, klausytojus žavi autentiškumas, intelekto koreguojama muzikos gyvybė.

* 1997 m. už oratoriją „Centones meae urbi” („Skiautinys mano miestui”) dviem solistams, mišriam chorui ir orkestrui pelnė Lietuvos Nacionalinę premiją.

* 2004 ir 2005 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuotuose geriausių kūrinių konkursuose simfoninis-oratorinis ciklas „Tres Dei Matris Symphoniae” bei simfoninė kompozicija „La barca” buvo pripažinti geriausiais simfoniniais kūriniais.

* Kūriniai nuolat skamba daugelyje koncertų bei festivalių Lietuvoje ir kitose Europos šalyse (ypač Vokietijoje), taip pat JAV, Kanadoje, Japonijoje ir Pietų Korėjoje.