Spalvinga asmenybė

Dar anksčiau J.Marcinkevičius buvo įtrauktas į nelegalią veiklą. Lenkijoje buvo suimtas kaip įtartinas asmuo nelegaliai atvykęs iš Lietuvos, buvo teisiamas karo lauko teisme. Pritrūkus įkalčių dėl jo nelegalios veiklos, iškalėjo pusę metų Gardino kalėjime ir buvo paleistas.

Prie to galimai prisidėjo jo sutikimas bendradarbiauti POW renkant žinias apie Lietuvos kariuomenę, konkrečiai apie 5-ojo pėstininkų pulko sudėtį, apsiginklavimą, dislokaciją, taip pat sutikimas važinėti į nurodytas vietas rinkti informacijos (Kėdainių apskrityje, Vilniuje, Lazdijuose, Kalvarijoje). 1921 m. grįžęs į Lietuvą, jo paties liudijimu, prisipažino apie lenkų bandymus jį užverbuoti (nieko nesakęs tik apie santykius su mergina, dėl kurios dezertyravo iš kariuomenės, nes jam buvę gėda tai pripažinti). Bandydamas išpirkti savo kaltę sakė suteikęs Lietuvos valstybei svarbios informacijos apie Lenkijos kariuomenę ir lenkų pogrindinės organizacijos Lietuvoje veiklą.

Vis dėlto J.Marcinkevičiaus nuoširdumu nebuvo patikėta, jis vėl buvo suimtas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos (be dezertyravimo iš Lietuvos kariuomenės, dar buvo kaltinamas šnipinėjimu Lenkijos valstybės naudai). Kaip nepilnamečiui (1920 m. jam buvo devyniolika metų) ir pagal 1922 m. amnestiją bausmė buvo sumažinta – iš pradžių iki penkiolikos metų sunkiųjų darbų kalėjimo, po to, pagal Vyriausiojo tribunolo 1923 06 09 sprendimą, iki dešimties metų paprasto kalėjimo.

Pagal 1923 m. kovo 26 d. kariuomenės teismo sprendimą ir pritaikytą bausmės sušvelninimą J.Marcinkevičius turėjo išbūti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime iki 1933 m. kovo 26 d. Realiai kalėjo dvejus metus iki teismo sprendimo ir nuo 1923 03 26 iki 1930 09 11, kai buvo patenkintas antrasis, 1930 05 03 rašytas, malonės prašymas Lietuvos respublikos prezidentui, nors dar kovą kariuomenės teismas jo prašymo dėl atleidimo nuo dalies bausmės nepatenkino.

Literatūros link

Bausmės dovanojimo aktą 1930 m. rugsėjo 11 d. pasirašė prezidentas Antanas Smetona ir krašto apsaugos ministras pulkininkas Balys Giedraitis. Jo ir kitų asmenų beveik 500 lapų baudžiamoji byla saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA, f.507, ap.2, b.156). Šioje ir kitose bylose minimas dar vienas Jonas Marcinkevičius.

Už J.Marcinkevičiaus gyvenimo faktus patikslinančios archyvinės medžiagos paieškas ir tos medžiagos skaitmeninius vaizdus dėkoju LCVA Dokumentų sklaidos skyriaus darbuotojoms. Kalėjime J.Marcinkevičius dirbo bibliotekoje, daug skaitė, lavinosi ir tai jį paskatino pradėti rašyti eilėraščius, apsakymus. Su kitais kaliniais mažai bendravo, buvo silpnos sveikatos, o rašymas buvo ryšys su gyvenimu už kalėjimo sienų, padėjęs būsimam rašytojui nepalūžti.

Pirmąjį jo eilėraštį "Sonetas", parašytą 1925 m. kovo 5 d., išspausdino žurnalas "Kultūra", prie eilėraščio nurodant, kad jis atsiųstas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo (Sonetas (skiriu J.Pisank.) / J.Marcinkevičius // Kultūra. – 1925, Nr.4, p. 220).

Eilėraštis, manoma, skirtas tai merginai J.Pisankovai (garsios, bet XX a. jau nusigyvenusios Pisankų giminės Vilniaus krašte atstovei), dėl kurios ir sėdo į kalėjimą. Po to šiame žurnale buvo išspausdinta dar keletas J.Marcinkevičiaus eilėraščių. 1927 m. žurnale "Jaunimas" išspausdintas jo prozos kūrinėlis "Senovės Egipto kunigų paslaptys" (Senovės Egipto kunigų paslaptys / J.Marcinkevičius // Jaunimas. – 1927, Nr.15, p. 218–219; Nr.16, p. 240–241; Nr.17, p. 257).

1928–1929 m. šiame žurnale taip pat išspausdinti keli jo kalėjime rašyti apsakymai, o 1930 m. "Ryto" laikraščio puslapiuose pasirodė J.Marcinkevičiaus kalėjimo dienoraštis. Jis pradėtas nuo atskirų kalėjimo vaizdelių skirtingais pavadinimais, neįtrauktų į taip pat kalėjime rašytą būsimą romaną "Sukaustyti latrai" (Kas kaltas (Iš kalinio dienoraščio) / J.Marcinkevičius // Rytas. – 1930, saus. 11, p. 4–6; Atstumtoji (Iš kalinio dienoraščio) / J.Marcinkevičius // Rytas. – 1930, saus. 18, p. 2 ; Prakeiktuose požemiuose / J.Marcinkevičius // Rytas. – 1930, kov. 12, p. 4–6).

Po to publikuotos dvi straipsnių serijos, kuriose aprašyta galimai paties J.Marcinkevičiaus patekimo į kalėjimą ir su tuo susijusių politinių aplinkybių istorijos. Autorius tai pateikia kaip kartu kalėjusių žmonių istorijas. Vienoje straipsnių serijoje "Polska Zbrojna" Lietuvoje (Iš kalinio dienoraščio)" išspausdinti keturi kalėjimo užrašų sąsiuviniai.

Dėl to, kad jų autorius vis dar sėdėjo kalėjime, jie spausdinti nereguliariai, su didelėmis pertraukomis, ketvirtas sąsiuvinis išspausdintas J.Marcinkevičiui jau išėjus iš kalėjimo (Rytas. – 1930, bal. 13–16; bal. 23–24; geg. 7–10; geg. 12 ; rugs. 4–6 ; rugs. 9; rugs. 23–26).

Karjera: išėjęs iš kalėjimo J.Marcinkevičius jau buvo pradedantis literatas. 1931 m.

Kitoje straipsnių serijoje J.Marcinkevičius publikuoja tariamai rastą rankraštį, bet aišku, kad tai jo paties rašyta išpažintis. Straipsnių serija vadinasi "Po Lenkiją 1920–21 metais (Ištrauka iš rasto rankraščio "Šnipo išpažintis")". Redakcijos prieraše prie straipsnio nurodoma, kad jo autorius tebekalinamas, tačiau būdamas kalėjime nutraukęs visokius ryšius su lenkais ir, pasak redakcijos, šita "Šnipo išpažintis" tikriausiai yra paties autoriaus išpažintis (Rytas. – 1930, liep. 17, p. 3–7 ; liep. 18, p. 3–6, rugpj. 9, p. 3–6).

Ribinės temos

Išėjęs iš kalėjimo J.Marcinkevičius bendradarbiavo jau minėtame "Ryto" laikraštyje, savaitraštyje "Lapas", dienraštyje "Lietuvos žinios" ir kituose periodiniuose leidiniuose bei rengė spaudai du kalėjime parašytus romanus: dviejų knygų romaną-apysaką "Ties bedugne" ir romaną "Sukaustyti latrai", kurio antras tomas buvo parašytas kiek vėliau ir išleistas 1933 m. "Ties bedugne" buvo beišleidžianti "Vairo" bendrovė (išleido pirmąją knygą), bet išsigandusi visuomenės reakcijos tą teisę perleido "Tikslo" knygynui.

Juozas Tumas šią knygą, ypač pirmos knygos pirmą ir antrą dalis, net pavadino pornografišku veikalu dėl joje aprašomų onanisto išgyvenimų ir erotiškų, homoseksualių santykių (Naujoji Romuva. – 1931, Nr. 44, p. 1058). Apysakoje-romane "Ties bedugne" aprašomas lenkų aristokratijos gyvenimas. Jos pagrindinis veikėjas – nusigyvenęs lenkų dvarininkas Stasys Ireckis. J.Tumas šį romaną net lygina su skandalinguoju rusų rašytojos Anastazijos Verbickajos romanu apie moters seksualinę laisvę "Ключи счастья" ("Laimės raktai"), t. 1–5, pirmas leidimas 1909–1915 m. Maskvoje.

"Sukaustytuose latruose" – betarpiški rašytojo kalėjimo įspūdžiai, kai kur šiek tiek sutirštinti, beletrizuoti. Autorius buvo sumanęs atskleisti visą tiesą apie gyvenimą kalėjime, jo sąlygas, gniuždantį poveikį. Romano įžangoje autorius rašo nemelavęs nė vienu žodžiu ir norįs supažindinti su realiu kalėjimo gyvenimu. Romano veikėjus vienijanti gija yra jų laisvės troškimas.

1932 m. "Liliputo" bibliotekos serijoje išleistas dar vienas kontroversiškai vertintas J.Marcinkevičiaus kūrinys – apysaka "Raudonos Kauno naktys". Tai erotinių aistrų apysaka (ypač jos antroji dalis), kurios pavadinimas asocijuojasi su "Raudonųjų žibintų" gatve. Jame vaizduojama ne tik naktinis Kauno gyvenimas, bet ir finansinės valdininkų aferos, tragikomiškos meilės ir aistros peripetijos.

Pagrindinė apysakos pirmos dalies veikėja – Valė Stankūnaitė, patekusi į kalėjimą dėl vagystės, direktoriaus sužeidimo ir kūdikio nužudymo. Antroje apysakos dalyje aprašomi Rozalijos santykiai su meilužiu Rakausku ir jau minėtu pirmoje dalyje direktoriumi, kurį ištinka jį apvogusios Valės likimas (papuola į kalėjimą).

KAVB šios apysakos neturime, bet 2000 m. Vilniuje "Žuvėdra" išleido fotografuotiną "Raudonų Kauno naktų" leidimą, be to, apysaka yra suskaitmeninta epaveldas.lt.

Angažuotas kūrėjas

1936 m. pasirodė J.Marcinkevičiaus trijų tomų romanas pretenzingu pavadinimu "Mes ateinam" apie 1905–1918 m. įvykius. Pirmame tome apie 1905 m. aprašomos tiek revoliucinės nuotaikos, tiek senos epochos veikėjų baimė dėl ateinančiųjų su Didžiuoju Vilniaus Seimu ir kitais įvykiais. Pagrindinis veikėjas, keliaujantis per visus veikalo tomus, – tautinės sąmonės žadintojas Budreika. Beveik 1 000 puslapių trijų tomų veikalą autorius pavadino epochiniu romanu. Jame fragmentiškai vaizduojami trys laikotarpiai: 1905 m. ir Didysis Vilniaus Seimas, vokiečių okupacija ir 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės kūrimasis. Romaną išleido "Sakalo" bendrovė, o jo viršelį piešė dailininkas Jonas Virakas (beje, Jono Marcinkevičiaus žmona buvo Marija Virakaitė).

1937 m. "Spaudos fondas" išleido J.Marcinkevičiaus romaną "Jis turi mirti", kurio viršelį taip pat piešė J.Virakas. Vieną KAVB turimą šio romano egzempliorių autorius užrašė "Spaudos fondo" direktoriui Baliui Žygeliui, prisidėjusiam prie šios knygos išleidimo. Romano pagrindinis veikėjas yra "ura" patriotas, palaido gyvenimo mėgėjas Algirdas Giedra, suviliojęs ir po to nužudęs darbininko dukrą Audronę, dėl kurios buvo iškilusi grėsmė netekti turtų ir padėties, gautų susidėjus su turtingo tėvo dukrele Birute. Galų gale pagrindinis veikėjas sulaukia pelnyto atpildo, suimamas už žmogžudystę. Jau romano pavadinimas "Jis turi mirti" rodo autoriaus nusistatymą dėl šio veikėjo likimo.

Garsiausias kūrinys

1937 m. gruodį išleistas ir vienas žymiausių J.Marcinkevičiaus kūrinių – premijuotasis romanas "Benjaminas Kordušas". Romano pagrindinis veikėjas – nespėjantis su laiku, tragiško likimo, nusigyvenęs dvarininkas Benjaminas Kordušas, norintis sugražinti baudžiavos laikus. Jo griūvantis dvaras – tarsi tos praeitos epochos simbolis. Romanas buvo premijuotas 2 000 litų "Spaudos fondo" premija, kurią rašytojui įteikė "Spaudos fondo" direktorius Balys Žygelis.

1938 m. pasirodė J.Marcinkevičiaus apysakų knyga "Sidabriniai varpai", kurios pagrindiniai veikėjai – nelaimingi, atstumti, nesuprasti, išnaudojami žmonės, kurie tarsi sidabriniais varpais skambina apie patirtą neteisybę.

1939 m. "Dirvos" bendrovė išleido dar vieną J.Marcinkevičiaus romaną – "Kražių skerdynės", kuris taip pat buvo premijuotas. Dviejų tomų romanas gavo Katalikų veikimo centro 2 000 litų literatūros premiją. Autorius tikroviškai ir vaizdžiai atskleidė dramatišką žemaičių kovos su rusų kazokais istorijos puslapį – garsiąsias Kražių skerdynes.

1940 m. J.Marcinkevičius dar parašė romaną "Nemunas patvino" (išleido "Spaudos fondas") ir jau sovietinių laikų sulaukusią vieną romano trilogijos "Baudžiauninkai" dalį (kitos trilogijos dalys taip ir nebuvo išleistos).

Romano "Nemunas patvino" vienas pagrindinių veikėjų – naujasis Kordušas – Zenonas Gabriūnas. Dar vienas išnaudotojo, skriaudėjo tipas grafas Puhalskis atsiskleidžia romane "Baudžiauninkai". Romano pirmąją dalį 1940 m. išleido "Raudonoji vėliava". Knygos viršelį su simboliu iš "Sidabrinių varpų" (varpai, skambinantys apie skriaudas ir neteisybes) sukūrė dailininkas Aleksandras Šepetys. Šis kūrinys – tarsi takoskyra į tą J.Marcinkevičiaus gyvenimo ir kūrybos laikotarpį, nuo kurio atsiribojama, koncentruojantis į rašytojo gyvenimą ir veiklą Kaune. Karo metų J.Marcinkevičiaus kūriniai išleisti Maskvoje, ten pabėgus ir jų autoriui, o po karo jis apsigyveno jau Vilniuje, kur ir mirė bei palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse (antkapio autorius – skulptorius Bronius Pundzius).

Atminimo ženklai

Sovietinius metus verta prisiminti tik dėl rašytojo atminimo Kaune įamžinimo. 1968 m. Kaune ant namo K.Petrausko g. 5 buvo atidengta memorialinė lenta, liudijusi apie šiame name 1937–1938 m. tariamai gyvenusį rašytoją, tačiau K.Petrausko g. 5 jis epizodiškai gyveno tik 1938–1939 m., o su jo atminimu labiau susijusi kita Kauno vieta.

Išėjęs iš kalėjimo J.Marcinkevičius porą metų glaudėsi laikiname būste, o nuo 1932 iki 1942 m. gyveno savo mediniame dviejų aukštų name P.Višinskio g. 56; dabar – renovuotas namas P.Višinskio g. 78 (1933 m. pradžioje miesto žemės sklypas su namu oficialiai iš Juozo Voznelio perėjo J.Marcinkevičiaus nuosavybėn, tris namo butus J.Marcinkevičius nuomojo, o viename pats gyveno, prie namo buvo 436, 5 kv. m valstybinės žemės, 1936 m. pirkimo–pardavimo sutartimi valstybinė žemė perėjo J.Marcinkevičiaus nuosavybėn, o 1942 m. jis dar skundėsi dėl per didelių mokesčių už šį nekilnojamąjį turtą).

K.Petrausko g. 5 / Č.Sasnausko g. 21, Petro ir Rožės Starevičių name, J.Marcinkevičius tik nuomojosi dviejų kambarių ir virtuvės butą nuo 1938 08 18 ir 1940 m. jau ten negyveno. Už pagalbą identifikuojant J.Marcinkevičiaus gyvenamąją vietą Kaune ir tai iliustruojančias archyvinių dokumentų kopijas dėkoju Kauno regioninio valstybės archyvo specialistams.

Šiuo metu lentos ant namo K.Petrausko g. 5 nebeliko, nes naujieji savininkai po namo rekonstrukcijos jos į buvusią vietą negrąžino. Gal ir gerai, nes šio kontroversiško rašytojo memorialinė lenta sukeltų nereikalingų aistrų, nors ir negalima sakyti, kad jis visai nebeprisimenamas.

J.Marcinkevičius vis paminimas gimtajame Radviliškyje. 2000 m. Radviliškio viešoji biblioteka pagal J.Marcinkevičiaus žmonos Marijos Virakaitės-Marcinkevičienės atsiminimus ir dukterėčios Janinos Navickaitės-Portiankinos rankraštį Radviliškyje išleido atsiminimų knygą su elektroniniu optiniu disku "Visas gyvenimas – kova ir meilė" (ji saugoma Jono Marcinkevičiaus muziejuje Radviliškyje), nuo 2003 m. įteikiamos jo vardu pavadintos literatūrinės premijos.