Aukos – ir iš ledų

Dar prieš porą metų, kai klaipėdiečiams pasakojome apie netikėtą K.Petravičiaus ir parapijiečių sumanymą aukas savų maldos namų statybai rinkti rengiant koncertus, dvasininkas juokais prisiminė antrą šimtmetį statomos Barselonos Sagrada Familia bažnyčios istoriją – esą tokiais finansavimo tempais vydmantiškiams gali neužtekti ir 200 metų.

"Mes niekur neskubame, galiausiai nelabai ir galime paskubėti, – pripažino pašnekovas. – O kai prasidėjo karantinas, užklupo visiška nežinia. Nebegalėjome rinkti aukų, nes mūsų pagrindinis pajamų šaltinis – koncertai, į kuriuos po įvairias parapijas vykstame su Vydmantų kultūros centro vokaliniu moterų ansambliu ir savo muzikuojančiais draugais."

Pasak K.Petravičiaus, dabartiniais skaičiavimais, viso numatyto komplekso – bažnyčios, klebonijos ir parapijos namų – statyba atsieitų apie 3,5 mln. eurų.

"Tačiau kainos nuolat kyla ir sąmatos keičiasi. Tas šiandienos milijonas po dešimties metų gali pavirsti į 2 mln. Ar aš sulauksiu tos dienos, kai galėsiu įžengti į naują bažnyčią – nežinau. Čia reikia didelių sumų, o tokias aukojančiųjų yra labai nedaug. Mums brangus kiekvienas euras, juolab kad jį duoda paprastas žmogus – bažnyčią stato ne turtingieji, o paprasti žmonės. Mergaitė, kuri pardavinėjo ledus Palangoje ir 10 proc. uždirbtos sumos – 11 eurų – skyrė statybai. Arba studentas, kuris pervedė 100 eurų. Visa tai be galo įkvepia. O tiems, kurie paaukoja tūkstantį ar daugiau eurų, esu įsipareigojęs nutapyti paveikslą", – meniškos prigimties dvasininkas šiandien skaičiuoja jau ne mažiau kaip dešimt tokių savo padovanotų kūrinių.

Brangiai apmokami muzikantai

Daug kas sakė – ar išprotėjai? Neva, kaip toks gabus gali eiti į seminariją. Bet ar jau Dievui turi būti skirta tai, kas prasčiausia?

Vis dėlto su Baltijos keliu gimusi vietos gyventojų svajonė turėti savą bažnyčią jau apčiuopiama ne vien projekto vizualizacijose – birželio 28-ąją Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas ir Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius pašventino kertinį būsimosios Vydmantų bažnyčios akmenį.

"Didžiulė šventė, kuri sutraukė turbūt daugiau nei 1 000 žmonių, tapo tarsi to pirmo etapo užantspaudavimu. Baigti klebonijos ir bažnyčios pamatai, bet projekte numatytų parapijos namų šiuo etapu atsisakėme, nes nepakako lėšų. Visiems popieriams ir pamatams būsime išleidę apie 150 tūkst. eurų. Įvertinant, kad didžioji lėšų dalis surinkta koncertuojant, drąsiai galiu pasakyti, kad mes esame brangiai apmokami muzikantai", – šmaikštavo pašnekovas.

Be abejo, koncertuojanti kunigo komanda džiaugiasi po karantino pamažu atsinaujinusiais pasirodymais, kita vertus, ši misija kainuoja didžiulį žmonių pasiaukojimą.

Antai neseniai vydmantiškiai dalyvavo Žemaičių Kalvarijos atlaiduose, kur jiems pavyko surinkti apie 3,7 tūkst. eurų.

"Ar verta tas dvylika dienų taip vargti? Bet ar pridėsi, ar atimsi? Yra koks darbas, kuris kainuoja 3 tūkst. eurų, ir jau turi iš ko susimokėti, – pragmatiškai dėliojo K.Petravičius. – Mūsų komanda – apie 20 žmonių, neįtikėtina, kaip visi aukojasi. Juk tos moterys turi savo šeimas, savo gyvenimus, kai kurioms reikia keistis pamaininio darbo grafikus. Iš tų koncertų grįžtame pervargę, bet ir labai laimingi, nes jie tokie gražūs, pakylėti."

Priešiškumas iš nesupratimo

Pašnekovas atviras – biurokratiniai ir finansiniai rūpesčiai sekina, tačiau turbūt labiau skaudina kai kurių žmonių priešiškumas, kuris, pasak dvasininko, kyla iš nesupratimo, nežinojimo ir neįsigilinimo.

Pavyzdžiui, kad klebonas negauna atlygio už rūpinimąsi bažnyčios statyba, o išgyvena iš Mišių aukų. Ar kad bažnyčią pastačiusiems kunigams tai nėra siekis susikurti patogią gyvenimo ir darbo vietą, nes jie joje nepasilieka kunigauti visą gyvenimą – anot pašnekovo, galima suskaičiuoti vos keletą tokių išskirtinių atvejų.

"Yra žmonių, kurie sako, kam tiems Vydmantams bažnyčia, jei ten keli šimtai žmonių gyvena. Ne keli šimtai, o daugiau nei 3 tūkst. Be to, jei patys vydmantiškiai jos nenorėtų, vargu ar kas nors tuo užsiimtų. Tai jie tuos dešimtmečius ėjo kryžiaus kelius, kuriuos sunku įsivaizduoti. Ir aš pats be laiko pražilau – patikėkite, kiek bemiegių naktų ir siaubingai daug rūpesčių pradėti tokius darbus neturint lėšų. Esu ne tik klebonas, bet ir Telšių vyskupijos jaunimo centro vadovas, kitaip tariant, tikrai turėčiau ką veikti ir be tų statybų. Bet žinai, kad reikia, kad niekas kitas to nepadarys. Ir tai darydamas jaučiu begalinį Dievo pastiprinimą, netikinčiam žmogui, žinoma, tai sudėtinga suprasti", – šyptelėjo ganytojas.

Nei vertė, nei verbavo

Prakalbęs apie savąjį kelią į kunigystę pašnekovas nustebina kilęs anaiptol ne iš religingos šeimos ir, kaip juokavo, artimieji tik dabar pamažu baigia apsiprasti su jo pasirinkimu.

"Niekas manęs nei vertė, nei prašė, nei verbavo. Aš pats tai pasirinkau. Pasakysiu paprastai – juk kai žmogus įsimyli, jis nežino, kodėl įsimylėjo. Tas vidinis jausmas ir noras būti kunigu buvo stipresnis už mane. Kai penkiolikos metų atėjau į mažąją kunigų seminariją, daug kas sakė – ar išprotėjai? Juo labiau kad ir mokslai gerai sekėsi – neva, kaip toks gabus gali eiti į seminariją. Bet ar jau Dievui turi būti skirta tai, kas prasčiausia? Nepasikuklinau", – nusijuokė K.Petravičius.

Kunigas svarstė galbūt galėjęs tapti teisininku ar gydytoju, tačiau neabejoja – nebūtų buvęs toks laimingas kaip šiandien.

"Jei žmogus atsiliepia į savo pašaukimą, kad ir kas nutiktų, jis bus laimingas. Kiek šiandien matau nelaimingų žmonių, ir kai su jais pakalbu, suprantu, kad jie tiesiog gyvena ne savo gyvenimą. Ir nesvarbu, kad šiandien esu vargšas klebonas, be bažnyčios, be normalių namų, ir kad ketvirtą nakties atsibundu skaudančia galva, iš kur gauti pinigų statyboms, bet esu pats laimingiausias žmogus žemėje. Nes galiu padėti žmonėms, nes matau, kad mano buvimas jiems suteikia vilties. Galiausiai kunigystė man atvėrė ir tapybos, ir muzikavimo kelią", – kalbėjo pašnekovas.

Neįkainojamas mikrofonas

Muzikos rašto nepažįstantis dvasininkas, pianinu savarankiškai išmokęs skambinti Telšių vyskupijos licėjuje, ne tik atlieka dainas, bet ir pats jas kuria, yra išleidęs savos kūrybos kompaktinių plokštelių.

Tikslas: Vydmantų parapijos klebonas mėgsta juokauti, kad tai bus pirmoji bažnyčia, pastatyta iš dainavimo.

Per muziką užsimezgė ir ne vieną dešimtmetį trukusi ir gilų pėdsaką K.Petravičiaus gyvenime palikusi bičiulystė su Lietuvos estrados legenda Nele Paltiniene.

"Viskas prasidėjo nuo to, kad kaip gerbėjas ėmiau lankytis Nelės ir Arvydo Paltinų koncertuose. Kodėl į juos eidavau? Nes jų muzika – pasaulinė klasika. Galėdavai išgirsti ir Graikiją, ir Kroatiją, ir Prancūziją – ne tik visus tuos koverius, ir jų pačių muzika nuostabi. Taip per tuos koncertus užsimezgusi draugystė su Nele tęsėsi iki paskutinės akimirkos, o su Arvydu tęsiasi iki pat šiol, dažnai susiskambiname. Visą gyvenimą likimui būsiu už dėkingas už šią gražią draugystę. O po netekties dar labiau atrandi tą žmogų, kuris tavo gyvenime paliko tokį didelį įspaudą", – kalbėjo kunigas, koncertuose pasirodantis su N.Paltinienės mikrofonu, ant kurio iki šiol išlikęs jos lūpdažio pėdsakas.

Pašnekovas su šypsena prisiminė, kaip vertingą dovaną įteikusi atlikėja prisaikdino niekam kitam neleisti ja naudotis.

"Vieną dieną prieš keletą metų, kai jiedu buvo atvykę iš Vokietijos, ji netikėtai atnešė man savo mikrofoną, kuris ją lydėjo kūrybinės veiklos metais nuo neatmenamų laikų. Ji pasakė, kad tas mikrofonas jai nešė laimę ir kad ji trokšta, kad jis netylėtų ir atneštų laimę man. Ir išties jis kaip gyvas. Jis man kaip talismanas", – prisipažino muzikuojantis kunigas.

Nelės žinutė Nijolei

Garsiąją tautinės estrados porą K.Petravičius vadina savotiškais misionieriais.

"Kur jūs rasite dainininkę, kuri malda pradėtų koncertą? "Ave Maria" ji giedodavo pačiais niūriausiais sovietiniais metais. Ir sakydavo – čia klasika. Ji nebijojo nieko. Bet, aišku, ir labai daug kentėjo. Ji turėjo labai daug priešų. Keista, bet taip buvo", – kalbėjo kunigas.

Anot K.Petravičiaus, svetinguose poros namuose megzdavosi ne tik šilti ir įdomūs pokalbiai.

Padėka: tiems, kurie paaukoja tūkstantį ar daugiau eurų, kunigas K. Petravičius yra įsipareigojęs nutapyti paveikslą.

"Aplankius juos Vilniuje visada laukdavo koldūnų sriuba, o Vokietijoje – kepta antis. Teneįsižeidžia kitos šeimininkės – skanesnės anties niekur ir niekada nesu valgęs. O tie susitikimai kokie būdavo! Klausydavomės koncertų, dainuodavome. Žinoma, paskutiniais metais ji labai kentėjo, buvo matyti, kad liga daro savo. Bet ji neleido sau pasenti, neleido sau rodyti neigiamų emocijų kitiems. Visada būdavo pasitempusi, su aukštakulniais. Iki paskutinės akimirkos ji išliko primadona. Ir labai vertino jaunų atlikėjų dėmesį jai. Sako, nebematau Nijolės Pareigytės – jei sutiksite kur Palangoje, padėkokite jai, nes ji su manimi buvo labai gera. Tik štai niekur tos N.Pareigytės nesutinku", – šyptelėjo pašnekovas.

Su N.Paltiniene kunigui paskutinįkart teko pabendrauti porą dienų prieš jos mirtį.

"Ji buvo aiškaus, šviesaus proto ir labai rūpinosi bažnyčios statybos reikalais. Mes buvome labai artimi žmonės, ji žinojo, kiek vargstu dėl to reikalo. Skambindavo faktiškai kasdien ir klausdavo, kaip man sekasi. Sakė – jei spėsi pastatyti bažnyčią, kol būsiu gyva, atvažiuosiu sugiedoti "Ave Maria", – atlikėjos žodžius prisiminė pašnekovas.

K.Petravičius sau davė pažadą, kad naujai pastatytoje bažnyčioje, nors ir negyvai, suskambės N.Paltinienės atliekama "Ave Maria".