Atėję į parodos atidarymą meno mylėtojai išvysta du šeimininkus – ne tik savo kūrybą pristatantį menininką, bet ir kuratorių. Prieš metus pradėjus studijuoti magistrantūros studijų programą "Meno kuratorystė" intelektualiai skambantis pavadinimas kėlė ne vien susižavėjimą, bet ir nemažai klausimų: kas yra tas tikras kuratorius, ar Lietuvos kultūrai jo reikia,ar įmanoma iš to darbo pragyventi?

Apie kuratoriaus veiklos specifiką – pokalbis su profesore, dėstytoja, dailės istorike ir kritike, kuratore Rasute Andriušyte-Žukiene.

– Kokia yra kuratoriaus veiklos specifika?

– Kuratoriaus veiklą sudaro ir menotyrinė, ir organizacinė, ir edukacinė veikla. Kuratorius pirmiausia yra tyrėjas – tam, kad išryškintum temą, problemą, apie kurią nori kalbėti savo parodoje, turi labai daug laiko praleisti ją tirdamas. Be to, kuratorius plačiąja prasme yra ir menininkas – juk tai jis sukuria vaizdinį parodos audinį, per vaizdus atskleidžia temą. Vaizdus (dažnai ir tekstus) dėlioja taip, kad ir gilieji, sudėtingesnieji meno aspektai būtų suprantami žiūrovui. Svarbus šiuolaikinių parodų dėmuo – tekstai, paaiškinantys vaizdus. Mano nuomone, juose dažniausiai ir išryškėja neprofesionalaus kuratoriaus bejėgiškumas.

Kuratoriaus darbo pagrindas – nuolatinė intelektinė veikla, menotyrininko darbas. Kuratorius arba kuratorė puikiai žino ir gali paaiškinti, kodėl parinko tuos, o ne kitus kūrinius, moka skaidriai pristatyti savo požiūrį, vaizdais ir tekstais išryškinti konkrečią temą. Kuratorius giliau ir plačiau mato, kokie procesai vyksta šiuolaikiniame meno pasaulyje. Gaila, bet rimtai, intelektualiai parengtų parodų Lietuvoje tikrai nėra daug. Jeigu organizuojant parodą nenorima perteikti jokios idėjos, tai ir pati paroda nėra įdomi, ir ji nepatrauks žiūrovo, nesužadins jo mąstymo.

Kuratorius nėra eilinis meno vadybininkas ar kultūros renginių organizatorius. Pagrindinis kuratoriaus darbas vyksta gana ilgą laikotarpį iki parodos atidarymo. Iki jo kuratorius turi nuveikti labai daug – gilintis, stebėti meninius procesus ir iš jų išskirti tam tikrus menininkus, problematikas, ryškinti, kas įdomu ir aktualu įvairiems sluoksniams.

Pas mus iki šiol dar nėra suprantama kuratoriaus reikšmė. Kuratorių galima lyginti su dirigentu, nuo kurio priklauso kūrinio skambesys ir interpretacija. Beje, tikrieji kuratoriai dažniausiai yra laisvai kuriantys. Jie nedirba institucijose, jie kuria produktą ir siūlo jį išmaniems muziejų ir galerijų vadovams.

Kuravimas jokiu būdu nėra dailininkų atneštų kūrinių išdėliojimas parodų salėje. Tai puikiausiai gali padaryti ir patys menininkai, ir muziejų darbuotojai. Kuruota paroda nuo eilinio šou skiriasi tuo, kad ji turi labai aiškų tiriamąjį aspektą, pjūvį, su aiškiai parodyta tema, problematika, kuri domina ir specialistą, ir žiūrovą. Pagaliau kuruotą parodą lydi profesionalūs tekstai, išleisti informaciniai leidinukai ir katalogai ar netgi parengtos mokslinės studijos. Deja, Lietuvoje tai dažniau tik išimtis, ne taisyklė. Tam, kad meninis gyvenimas mieste būtų visavertiškesnis, visuomenė eitų pirmyn, mes turime stiebtis – ir menine, ir edukacine prasme. Kiekviena paroda turėtų mus tobulinti – teikti žinių ir estetinį malonumą, skatinti diskutuoti, dar giliau domėtis.

– Tačiau šiais laikais parodas kuruoja vos ne bet kas – nuo mokytojų iki menininkų.

– Žinoma, pageidautina, kad bet kurioje gyvenimo srityje darbus atliktų profesionalai. Bėda ta, kad Lietuvoje nėra rimtos meninio gyvenimo refleksijos. Todėl kartais akcentuojama ne tai, kas rimta ir profesionalu. Kuratorių darbas turėtų būti analizuojamas taip pat, kaip ir menininkų kūryba. Kuratorių mažai, konkurencijos kol kas nėra, todėl gali klestėti mėgėjiškumas. Dabar visi, kurie rengia parodas, save vadina ne organizatoriais, o parodų kuratoriais. Man asmeniškai nėra tas pats, ar etiketės prie kūrinių yra klaidingos ar ne, ar informacija yra teisinga, ar jos yra pakankamai, ar ji skurdi ir senstelėjusi. Kuratorius turi orientuotis į išsilavinusiąją ir smalsiąją visuomenės dalį ir stengtis ją praturtinti. Tik tokiu atveju kuratoriaus, kaip meno profesionalo, misija bus įvykdyta.

Įdėmiai stebiu Kaune rengiamas parodas. Būna ir visai nevykusių parodų, kartais būna ir gerų, surengtų rimtų kuratorių. Vertinu muziejininkių Violetos Krištopaitytės, Irmantės Šarakauskienės kuruotas meno istorijos parodas, visada laukiu Violetos Jasevičiūtės, Arvydo Žalpio parengtų šiuolaikinio meno projektų.

– Kada ir kaip prasidėjo kuratorių veikla Lietuvoje?

– Kuratoriaus darbo išskirtinumas ir reikšmingumas yra tai, kad jis sugeba atrasti naujų dalykų. Niekada iki devyniasdešimtųjų metų niekas nevertindavo ir neeksponuodavo, pavyzdžiui, skulptorių piešinių, eskizų. Kai kartu su kolege Elona Lubyte kuravome parodą "Žmogaus ženklai. Skulptūra, piešiniai, fotografija " (1988) mes juos eksponavome, bet pirmiausia reikėjo skulptoriams įrodyti, kad tai verta. Dabar jau tokių klausimų nekyla.

Kitas pavyzdys – apie fotografijos pripažinimą menų sistemoje. Gerokai primiršta, kad pirmoji kuruoti lietuvių meninės fotografijos parodas, eksponuoti jas meno galerijose pradėjo dailės kritikė Raminta Jurėnaitė. XX a. 9-ojo deš. pabaigoje dar tekdavo paplušėti, kad būtų suvokta, jog fotografija lygiavertė tapybai ar grafikai. Anuomet atrodė, kad fotografija nėra tokia vertinga kaip tapyba. Tačiau dabar fotografija klesti, o ano meto mąstymas atrodo netgi juokingas.

Menotyrininkės Laima Kreivytė ir Elona Lubytė surengė pirmąsias Lietuvoje feministinio diskurso parodas. Neminėsiu jaunų menininkių pirmųjų pasirodymų, kurie nebūtų buvę tokie sėkmingi, jei ne vietoje, laiku ir tiksliai pasakytas menotyrininko kuratoriaus žodis. Būtent naujų dalykų, naujų požiūrių pristatymas, parodymas kitose sferose triūsiantiems žiūrovams prisideda prie to, kad gyvenimas būtų spalvingesnis.

– Aliutės Mečys paroda, kurią jūs kuravote ("Aliutė. Dailininkės Aliutės Mečys asmenybė ir kūryba", 2014), meno lauko dalyviams pasirodė kaip viena geriausių praėjusių metų parodų. Šią parodą rengėte apie pusę metų. Nereikėtų pamiršti, kad jūs tuos pusę metų ne tik rengėtės šiai parodai, tačiau taip pat dėstytojavote, atlikote ir kitą mokslinę veiklą). Ar užteko laiko ir kokių naujų patirčių atėjo?

– Tai buvo pirmasis Lietuvoje beveik niekam čia nežinomos menininkės pristatymas. Archyvas didžiulis ir chaotiškas, dailininkės rankraščiai beveik neįskaitomi, tekstai vokiečių kalba. O dar emociškai sunki daugelio piešinių ir tapybos kūrinių nuotaika... Nelengva, bet labai įdomu. Kai įdomu, prasminga – tai ir nesunku. Pusmetį studijavus medžiagą, supranti, kad iš to būtų galima surengti mažiausiai tris parodas, ir jos galėtų būti dar įdomesnės, konceptualesnės. Įdomu, kai pristatai kažką naujo ir tuo sudomini visuomenę. Įdomu buvo bendradarbiauti su muziejininkais ir už tai norėčiau jiems padėkoti.

Ta paroda atnešė ir karčios patirties. Susidūriau su mano parengto katalogo tekstų plagiatoriais. Jie netgi nesidrovėjo pasirašyti savo pavardėmis. Dėl to, kad paroda nebuvo finansuojama, nebuvo įmanoma įgyvendinti jokio įdomesnio, šiai parodai tinkamo interjero. Pasaulyje jau seniai yra suvokta, kad parodos architektūra taip pat tarnauja parodos koncepcijai. Architektūrinis parodos vaizdas gali padėti geriau perteikti žiūrovui idėją arba visiškai ją minimalizuoti. Šiuolaikinis žiūrovas mėgsta reginius, bet ar daug ką gali pasiūlyti muziejai?

Nuo ūkio iki meno

Senovės Romos laikais kuratoriai ("cure" lotyniškai – gydyti) atliko ūkvedžio funkciją. Viduramžiais jie buvo tarsi dvasininkai, atsakingi už dvasinį gydymą. Kai XVII – XVIII a. Europoje po truputį ėmė rastis muziejų, į kuriuos gabenti įvairiausi daiktai iš kitų žemynų, imta kaupti kolekcijas, kuratoriai ėmėsi prižiūrėti šias ekspozicijas.

Dailėtyrininkas Viktoras Liutkus taikliai apibūdina šiuolaikinio kuratoriaus funkcijas: tai esąs "mini direktorius". Muziejuje dirbantis kuratorius sprendžia, kokiais kūriniais reikia papildyti muziejaus rinkinius. Dirbantis galerijoje nusprendžia, kokia bus nauja paroda, kokį menininką ar menininkus siekdamas įgyvendinti šią idėją, reikia pasikviesti.

Šiandienos kuratorius turi ne tik gerai išmanyti meno istoriją, suprasti šiuolaikinio meno procesus, tačiau ir aktyviai dalyvauti tiek kultūriniame, tiek politiniame, tiek ekonominiame virale. Viską, kas vyksta aplinkui – tiek lokaliai, tiek globaliai – kuratorius turi išmanyti. Taip, netgi apie Ukrainoje ar Prancūzijoje vykstančius procesus – kad bendradarbiaudamas su šių šalių menininkais, meno įstaigomis, galėtų deramai įgyvendinti savo sumanymus, atsižvelgti į vienos šalies santykius su kita šalimi.

Kuratorius turi ne tik gebėti dirbti su menininkais, tačiau taip pat ir su įvairiomis institucijomis, šalių ambasadomis. Jis taip pat turi būti ir puikus viešųjų ryšių specialistas – kad suderintų informacijos apie parodą paskleidimą, kad ne tik tinkamai – suprantamai, aiškiai, įdomiai – parašytų parodos anotaciją, bet ir išdėstytų ir parodos koncepciją – informaciją apie parodą menininkams, kitiems kuratoriams, teikiant paraiškas tarptautiniams projektams.

Taip pat kuratorius prie kai kurių kūrinių, esančių jų kuruotoje parodoje, prideda ir išplėstines etiketes, kuriose būna pateikiama išsamesnė informacija apie kūrinį arba jo svarbumą parodoje.

Sakoma, kad save gerbiantis kuratorius turi išmanyti viską ta tema, kuria rengiama paroda. Pavyzdžiui, jeigu kuratorius rengia parodą apie parodas Lietuvoje, ką tik atgavus nepriklausomybę, jis turi išmanyti ne tik kokios parodos buvo po nepriklausomybės atgavimo, bet ir kokios buvo prieš tai, kas tam darė įtaką, kaip politinė situacija lemia kultūrinį šalies gyvenimą, ką buvo priimta rodyti, o kam dar nebuvo pribręsta.

Rengdamas naują parodą jis turi galvoti ne tik apie jį dominančią temą, bet ir tai, ar ši tema aktuali šiandieniame diskurse, gyvenime, ar visuomenei tai bus naudinga ir ką naujo ar seno (bet kitaip – įdomiau, kitu požiūriu) paroda papasakos. Paroda dėl parodos čia netinka. Paroda pati dėl savęs tėra tik kuratoriaus pažaidimas su tuo, kas jam patinka.

Šiuolaikiniame meno pasaulyje dažniausiai kuratorius dirba kaip nepriklausomas, laisvai samdomas, jokiai institucijai nepriklausantis kuratorius.

Pirmuoju pasaulyje nepriklausomu kuratorius yra tituluojamas Haraldas Szeemannas (1933-2005). Jis yra laikomas pirmuoju šiuolaikiškai suvokiamu kuratoriumi – savo parodomis kūrybiškai atspindėjęs aktualijas. Dabar tokie nepriklausomi kuratoriai keliauja iš vieno projekto – parodos ar bienalės – į kitą.