– Gruodį kino ir televizijos ekranus pasiekė neįprastas formatas – dokumentinis filmas su vaidybiniais elementais. "Tumo kodekso" premjera, ko gero, jums tapo svarbiausiu besibaigiančių metų akcentu. Kokie jie buvo?

– Labai įdomūs ir geri metai ne tik kūrybine, bet ir asmeninės brandos prasme. Susidūrimas su tokia asmenybe kaip Vaižgantas negali praeiti be pėdsakų. Tai buvo ir smūginiai metai. Prie filmo dirbome ketverius metus, bet kai priartėji prie finišo, išlenda nepadarytų darbų, neišspręstų klausimų. Filmo režisierius Eimantas Belickas viename iš susitikimų su žiūrovais yra pasakęs, kad jei nebūtų tos drausminančios premjeros datos, darbo niekada nebaigtum, nes vis atsiranda, ką dar norėtum pagerinti... Mano vaidmuo baigiamajame etape, žinoma, jau buvo daugiau pagalbinis, bet ir techninės peržiūros dieną dar jaučiau įtampą.

– Didžiausia filmo sėkmė, kad iškili Juozo Tumo-Vaižganto asmenybė parodyta be pompastikos, ne ant pjedestalo, o tarsi iš apačios. Padedate pažinti jį kaip šiltą, šmaikštų, autoironišką žmogų. Kodėl jūsų pasirinkimas stabtelėjo ties šia istorine figūra?

– Pirmiausia todėl, kad Vaižgantas nėra vien praeities figūra. Jo gebėjimas skirti, kas svarbu ir kas ne, šiandien aktualus kaip niekad. Šiandien, kai susiduriame su tokia gausybe pasirinkimų, kasdien labai svarbu pasirinkti sąmoningai, neišduoti savo pašaukimo, netapti priklausomam nuo vartotojiškai visuomenei būdingų manipuliacijų...

Su Vaižgantu teko susidurti gerokai anksčiau. Mano tėčiui skulptoriui Vladui Vildžiūnui Vaižgantas buvo atraminė asmenybė, labai stiprus autoritetas. Prieš miegą tėtis mums su broliu skaitydavo ne pasakas, o ištraukas iš "Pragiedrulių". Ką supratom, ko nesupratom, bet įspūdis buvo stiprus.

Brandesnis susitikimas su Vaižgantu įvyko ne mokykloje, net ne filologijos studijų metais, bet tada, kai rengėme televizijos laidas apie Vaižgantą. Tai tada pasirodė, kad aš, lituanistė, nieko apie Vaižgantą neišmanau. Kuo gilyn, tuo labiau jis nustebina, viską tavyje tarsi aukštyn kojom apverčia. Ruošdama tų laidų scenarijus atradau Vaižgantą ne tik kaip lietuviškos, bet ir kaip europinės kultūros atstovą. Galime jį nekompleksuodami statyti greta Gilberto Keitho Chestertono, Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno. Vaižgantas, kaip ir jie, suprato, kad grumtynės tarp gėrio ir blogio vyksta kiekvieno žmogaus širdyje, o blogis pasklinda ir klesti tada, kai koks nors žmogus ar jų grupė ima įsivaizduoti turįs teisę jėga primesti savo valią kitiems.

Vaižgantas pačia savo esybe yra tartum toks lietuviškas Hobitas – tas, kuriam galima patikėti žiedo misiją, nes jis mažiausiai pažeidžiamas valdžios troškimo. Be to, Vaižgantas buvo tikras dvasios tėvas, kiekvieną žmogų matė kaip unikalų kūrinį, jo tolerancija, atjauta ir pagarba kitam žmogui, jo sąžinės laisvei kilo iš gilių krikščioniškų šaknų ir pelnė jam neprilygstamą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. "Dariau kitiems gera, o pats tapau laimingas" – visiems suprantamas laimės receptas. Ko gero, vienintelis patikimas, tik nelengvai įgyvendinamas.

– Po filmo premjeros Kaune režisierius Eimantas Belickas prisipažino, kad skaudama širdimi teko apkarpyti jūsų scenarijų. Ir jums skaudėjo? Gal toji nepatekusi į filmą medžiaga materializuosis kokiu nors kitu pavidalu?

– Kai užsiminėme Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbiams, kad ketiname kurti filmą apie Vaižgantą, sulaukėme palinkėjimo nenuskęsti. Turiu prisipažinti, kad iš pradžių tikrai skendau. Teksto buvo gerokai per daug. Pagarba režisieriui, kuris puikiai jaučia sekundės vertę ir valdo vaizdo kalbą, kuri dažnai talpesnė už žodžius. Iš viso storo scenarijaus liko tik būtini tekstai. Ir tai gerai. Jeigu filmas įkris kam į širdį, visada galės pasiskaityti daugiau...

Labai džiaugiuosi, kad jubiliejinių Juozo Tumo-Vaižganto metų proga bus išleista jo korespondencijos knyga. Didžioji jos dalis – susirašinėjimas su Lietuvos pasiuntiniu Prancūzijoje Petru Klimu, kuris buvo vedęs J.Tumo-Vaižganto sesers Severijos dukrą Bronę Mėginaitę. Filme pateikti tik šio dialogo fragmentai. Knygoje, kuri dabar rengiama spaudai, bus viskas, su visais niuansais...

Apie karalių kalba aplinka – tai ir filme rūpėjo parodyti artimus Vaižganto aplinkos žmones – Petrą Klimą, Juozą Keliuotį, Juozapą Albiną Herbačiauską. Pastarasis – viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių – charizmatiška, mėgusi polemizuoti, neretai įsivėlusi į kultūrinius skandalus, bet kelianti didžiulį susidomėjimą. Filme jis paliestas tik fragmentiškai. Kol kas nieko neplanuoju, bet būna, kad paryčiais pradeda lankytis tokie kūrybiški vaiduokliai (juokiasi). Jeigu tie vaiduokliai bus pakankamai atkaklūs – gal iš viso to atsiras dar vienas scenarijus.

– Režisierius atskleidė, kad pagrindinio vaidmens atlikėjas Ramūnas Cicėnas po premjeros jautėsi pakylėtas, o jūs?

– Ir man žemė iš po kojų šiek tiek išslydo. Bet į pagyrimus reaguoju atsargiai. Sakoma, kad, norint sužlugdyti lietuvį, jį reikia labai girti. Iš tiesų labai gera, kai girdi žmones juokiantis per seansą. Mačiusieji filmą prisipažino: tikėjosi atkentėsią dar vieną dokumentinį jubiliejinį opusą, o išėjo sujaudinti. Buvo matyti ir ašarotų akių. Tai didelis režisieriaus nuopelnas, kad jis viską sudėjo taip meistriškai: viena scena baigiasi, o tu nežinai, kas už posūkio laukia.

Vaižgantas – iš tos nykstančios padermės, kuri kažkaip mokėjo įžiebti žiburėlį, užuot vainojus tamsą. Šalia visų visuomenės diagnostikų, labai intelektualiai analizuojančių, kaip viskas blogai, jis elgiasi ir kalba taip, tarsi žinotų, kaip tą blogumą pataisyti.

Puikus ir Ramūno darbas. Į jį atkreipėme dėmesį labai seniai, kai su Eimantu ir Petru Savickiu kūrėme laidas "Laiko ženklai". Pirmuosius sezonus, beje, tas laidas filmavo operatorius Mindaugas Cicėnas, Ramūno tėvas. Nors tada dar nė minties nebuvo kurti filmą apie Vaižgantą, bet šiaip iš kalbos išėjo, kad Ramūnas labai tiktų vaidmeniui. Jų panašumo esama ne tik išorinio. Ramūnas labai subtilus, lankstus ir atidus aktorius. Pati žinau, ką reiškia būti kadre, aplink daug blaškančių faktorių, kartais tiesiog apima panika, pamiršti viską, ką norėjai sakyti. O Ramūnas nepamiršdavo nė menkiausios režisieriaus pastabos, susitelkęs vaidino kiekvieną dublį. Per visą tą varginantį procesą, kai vis kartoji ir kartoji, kai nuovargis toks, jog jau, atrodo, pjuvenas pjaustome, ima ir įskyla ta kibirkštėlė! Gali tik galvą nulenkti prieš tokį meistriškumą.

– Iš filmo persikelkime į mūsų realybę. Ką Vaižgantas reiškia dabarties visuomeninių problemų kontekste? Kas su mumis yra negerai?

– Reikia subręsti laisvei. O Vaižgantas yra tas švyturys, kuris rodo, kaip subręstama laisvei, kaip įgyjama tokia asmeninė nepriklausomybė, kai niekas nebegali tavimi manipuliuoti. Šiuolaikinė visuomenė pilna pavergimo instrumentų. Šiandien matome apsčiai valdžios nesiskaitymo su žmonėmis pavyzdžių, nors gyvename lyg ir demokratiškoje valstybėje. Aš labai linkėčiau Lietuvai atpažinti tuos tikrai laisvus žmones, kurie netrokšta primesti savo valios kitiems – jie vieninteliai tinkami tvarkyti bendruosius reikalus. Gal tuomet ir apie korupciją galėsime kalbėti būtuoju laiku. Per dvidešimtą amžių praradome daugybę tokių žmonių – juk visa represinė mašina buvo nukreipta būtent prieš juos. Ir nėra ko stebėtis, kad jų vis dar mažuma. Vaižgantas – iš tos nykstančios padermės, kuri kažkaip mokėjo įžiebti žiburėlį, užuot vainojus tamsą. Šalia visų visuomenės diagnostikų – jo kartos ir dabartinių – labai intelektualiai analizuojančių, kaip viskas blogai, jis elgiasi ir kalba taip, tarsi žinotų, kaip tą blogumą pataisyti. Tikiu, kad artimesnė pažintis su šia asmenybe gali įkvėpti daugelį.

– Jūsų senelis – generolas Kazimieras Ladiga, kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, močiutė Stefanija Paliulytė-Ladigienė – publicistė, visuomenininkė, išrinkta į Trečiąjį Lietuvos Seimą. Jūsų tėvas skulptorius V.Vildžiūnas dėl savo pažiūrų anuomet buvo išmestas iš Dailės instituto, mama grafikė Marija Ladigaitė subrendo 9-erių, kai buvo suimtas jos tėvas. Jūs jau gimdama atsinešėte laisvės vėjo?

– Buvau išlepinta, nes užaugau tam tikroje saloje, kur atrodė, kad sovietų valdžia neegzistuoja. Tėtis su mama stengėsi kurstyti tą židinį, prie kurio galėjai sušilti, pajusti turint šaknis ir namus. Gal dėl tokių stiprių ir šviesių vaikystės įspūdžių man sunku buvo suprasti, kad pasaulis aplink toli gražu ne visada draugiškas, kad ne viską galima pasakoti svetimiems, kad žmonės sodinami į kalėjimus tik už tai, kad "mylėjo Dievą ir tėvynę", kaip sakydavo močiutė.

– O kaip šį palikimą perėmė keturi jūsų vaikai: dvyniai Kazimieras ir Karolis, dukros Barbora ir Severina?

– Labai džiaugiuosi, kad, nepaisant mamos netobulumų ir laiko trūkumo, jie visi su stuburu. 35-erių Kazys ir Karolis – informatikai, einantys rimtas pareigas. Bet jie neapsiriboja virtualia erdve – turi tvirtą ir griežtą pilietinę poziciją. Severina yra genetikė, dirba pagal specialybę. Barbora vienintelė linkusi į menus. Norėjo studijuoti fotografiją, bet sukūrė šeimą, augina du vaikučius, tai kūrybiniai planai turi palaukti.

– O vaikaičiai? Auga irgi ryškios ir savarankiškos asmenybės?

– Gerai, kad šiuo momentu jų visų čia nėra, – nesusišnekėtume. Kai suvažiuoja, lubos kilnojasi. Visi vaikai gyvena savarankiškai, bet kai reikia išleisti juos pasiganyti, aš nieko prieš padirbėti močiute. Turiu septynetą anūkų: Kazimiero – šešerių Kasparas ir pusketvirtų Elžbieta, penkiomis minutėmis jaunesnio Karolio – vienuolikos Vytautas, devynerių Tadas ir dvejų Gabija, Barboros – pusketvirtų Vėtra ir dvejų Domantas. Laimė didelė, bet aš pasmerkta painioti anūkų vardus (juokiasi). Taip, jie auga labai savarankiškos asmenybės. Mes kartais ir pafilosofuojame apie gyvenimą...

– Kaip sutiksite Naujuosius?

– Naujuosius aš paprastai pasitinku ramiai, su šeima, ir anksti einu miegoti, kad nedingtų ta pirmoji metų diena, kurią auštant noriu pasitikti prie darbo stalo. Bet mes su draugais turime gruodžio 30-osios tradiciją. Tai mūsų padėkos diena, žinoma, kepame ir kalakutą, bet svarbiausia – susirenkame padėkoti už praėjusius metus, už tai, kad turime vieni kitus ir galime susirinkti ne tik per laidotuves. Ši tradicija jau daug metų nekintanti ir neatšaukiama. Nieko specialiai net nekviečiu – visi žino ir ateina.

– Jau vien faktas, kad dirbate pirmą naujų metų dieną, labai daug pasako. O kokie pagrindiniai jūsų darbai?

– Turiu pareigas Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje – reikia nuolat sekti transliuotojų ir retransliuotojų rinkos pokyčius – tai svarbu vertinant pretendentų į konkurso būdu skiriamus dažnius galimybes; kartais tenka fiksuoti įstatymų pažeidimus ir taikyti nuobaudas... Bet kino bacila vis dėlto yra pirmame plane.

Ramybės neduoda kiek anksčiau parašytas scenarijus skambiu pavadinimu "Didysis sprogimas". Tai bandymas per kelias asmenines istorijas prisiliesti prie tikros, nepagražintos ir neutriruotos Lietuvos XX a. istorijos. Prisiliesti taip, kad prisidėčiau prie užleistų traumų gijimo. Tai, žinoma, siekiamybė. Kol kas parašyta 80 scenų. Jos pagulėjo stalčiuje kurį laiką, kol dirbome prie Tumo kodekso. Žinau, kas bus, kai atsidarysiu failą – viską reikės perrašyti. Bet toks jau scenaristo darbas. Tą patį Tumą perrašiau dvylika kartų.

– Kokios savidisciplinos reikia surinkti ir perteikti tokią gausybę faktų, iš kur tai?

– Iš to trūkumo faktų – tikrų, o ne selektyviai cenzūruotų, kaip, tarkim, buvo su Vaižgantu. Sovietmečiu iš jo darė ir bedievį, ir laisvamanį. O šiandien kas? Bandymai iš jo padaryti dar ir neopagonį? Na, atleiskite... Turi būti ištikimybė faktams. Kai pats bandai užpildyti tas spragas, tada ir priartėji prie teisybės. Šiaip Vaižgantas anksčiau buvo puolamas už tuos pačius dalykus, už kuriuos šiandien griežtų tradicionalistų kritikuojamas popiežius Pranciškus.

O kalbant apie savidiscipliną, tai esu tipška prokrastinatorė – atidėlioju ir nieko nerašau, kol galiu nerašyti. Kartais ištinka ir kūrybinės krizės. Nevengiu scenaristams skirtos patikrintos terapijos. Ja naudojasi dažnas serialų rašytojas (o tai yra, ko gero, labiausiai sekinantis darbas kino fabrike). Tos terapijos dalis – kas rytą tik atsikėlus parašyti tris puslapius. Gali užrašyti sapnus, dienos planus, bet ką – tik būtinai ranka ir labai greitai. Tai nesuveikia iškart, net ne per mėnesį ar du, bet po poros metų supranti, kad veikia... Man atrodė, kad tai bus sunku, bet išties – tikras malonumas. Palendi po šaltu dušu, paskui įsipili puodelį karštos kavos ir rašai. Išrašai kartais visiškus niekus, kartais ir šį tą gražaus į tris puslapius. Ir kai ateina laikas rimtai rašyti, jauti tuos pramankštintus raumenis, ir ką jie gali...

– Kad ir kokio fenomenalaus darbštumo būtumėte, vis tiek yra koks nors kampelis, kuriame leidžiate sau atokvėpio?

– Kartais įkrentu į "YouTube" ir prasinešu per pasaulio koncertų sales. Žiūrėk, ir nepajuntu, kaip su muzika ateina trečia nakties.

– Jau dvylika metų esate mįslingomis aplinkybėmis žuvusio Lietuvos saugumo karininko Vytauto Pociūno našlė. Ar paleido skausmas?

– Kunigas Antanas Saulaitis yra pasakęs, kad negalima visą laiką gyventi skausme, bet galima visą laiką dėkoti už tuos žmones, su kuriais suvedė likimas, už jų gerumą. Dėkoti už jų gyvenimus yra geriausia malda už mirusius.

– Juozas Tumas-Vaižgantas apie jūsų močiutę yra pasakęs: "O kad Lietuva turėtų daugiau tokių lietuvaičių, jos pakeltų Lietuvą." Šiandien tuos pačius žodžius norisi ir verta pasakyti jums. Didžiulės sėkmės jūsų darbuose!