Vilniaus dailės akademijos galerijoje "Akademija" atidaryta Pauliaus Normanto jubiliejinė paroda "Lai Vėjus Rytuose". Šią parodą autorius brandino 14 metų, joje eksponuojamos fotografijos iš 1993–2007 m. jo kelionių po dvylika Rytų Azijos šalių. Tai didžiausia iki šiol Lietuvoje surengta keliautojo paroda.

Jubiliejui – brandi paroda

Spalvotų ir nespalvotų fotografijų ekspozicija užima abu galerijos aukštus. Norinčiųjų dalyvauti parodos atidaryme susirinko gerokai daugiau, negu pajėgė sutalpinti galerijos erdvės. Nežinia, kas labiau traukė žmones – galimybė iš arti pamatyti masinantį ir paslaptingą Rytų pasaulį ar proga susitikti su jau legenda tapusiu žmogumi. Kaip senųjų laikų keliautojas, jis mėnesių mėnesiais keliauja po tolimas šalis: kartais – pėsčias, kartais – važiuotas, kartais – vienas, kartais – su palydovais, su kuprine ant pečių ir negęstančiu kelionių alkiu širdyje.

Jau tris dešimtmečius pagrindinis, stipriausias P.Normanto gyvenimo ir kelionių traukos centras yra Azija. Šiandien sunku suskaičiuoti, kiek kartų jis lankėsi Tibete, Indijoje, Indonezijoje, Nepale, Šri Lankoje, Birmoje, Tailande, Vietname, Kambodžoje. Kiek kartų įveiktais kilometrais galėtų apjuosti Žemės rutulį, kiek žmonių sutiko savo kelyje ir kiek vienintelių akimirkų įamžino savo fotografijose bei talpiose haiku eilutėse.

Jubiliejinė paroda panaši į ankstesnes ir drauge kitokia. Lygiai kaip viena į kitą panašios ir skirtingos yra kasdienybės akimirkos, žmonių likimai, amžini ir amžinai stebinantys kalnai.

P.Normanto fotografijos neretai įvardijamos kaip vizualus jo kelionių dienoraštis. Galimas ir toks vertinimas, tik su išlyga, kad svarbiausia jose – ne konkretūs gamtos vaizdai, kalnai, šventyklų ir vienuolynų egzotika ar žmonių veidai. Svarbiausia – iš nuotraukų sklindanti Rytų pasaulio dvasia: ramybė, išmintis, meilė, gamtos jėga ir būties trapumas. Viso to su meile į Rytus žvelgiantis žiūrovas šioje ekspozicijoje atras su kaupu. Tiesa, daugelis turbūt gerokai nustebs sužinoję, kad keliautojas švenčia solidų jubiliejų – 60-metį.

Laukia muziejaus atidarymo

Iš kelionių po tolimas šalis sugrįžęs menininkas Lietuvoje praleis mėnesį. Lapkričio mėn. Vilniaus Rotušėje jis pristatys dešimtąjį savo albumą "Drakono ir maldų karalystė – Butanas".

Šiuo metu menininko kūrybos skrynioje – devyni fotoalbumai, beveik du šimtai parodų, surengtų šešiolikoje pasaulio valstybių (Lietuvoje – apie trisdešimt).

P.Normantas surengė 14 ekspedicijų po Himalajus, kuriose sukaupė ne tik 100 000 kadrų perkopusį fotoarchyvą, bet ir turtingą Rytų sakralinio meno kolekciją. Jos likimas teikia ne tik džiaugsmą – pastaraisiais metais kolekcija tapo didžiausiu menininko rūpesčiu ir galvos skausmu.

Prieš keletą metų P.Normantas parodė iniciatyvą šią kolekciją, o vėliau – ir neabejotinai didžiulės vertės fotoarchyvą padovanoti Lietuvai, jeigu Vilniuje, Užupyje, būtų įsteigtas Rytų Azijos meno muziejus. Supažindinti Lietuvą su Rytais yra vienas svarbiųjų P.Normanto gyvenimo uždavinių. Pasak jo, "Rytai padėtų lietuviams atverti akis, kurios kol kas yra gerokai primerktos".

Entuziastingai sutikta, ši idėja kelią į gyvenimą skinasi nelengvai. Nors sostinės savivaldybėje šiuo klausimu sudaryta darbo grupė, remontuojamas muziejui numatytas pastatas Malūnų gatvėje, darbai vyksta iš lėto. P.Normantas sako dabar jau tikįs, kad muziejus bus, tačiau neslepia procese įžvelgiąs vilkinimo, negeranoriškumo, povandeninių srovių veikimo. Jubiliejinės parodos atidaryme dalyvavę miesto vadovai viešai užtikrino, kad kita P.Normanto kūrybos paroda bus surengta naujajame muziejuje. Tai turėtų įvykti kitų metų pabaigoje ir tapti ryškiu metų akcentu. Kitąmet Vilnius bus tituluojamas Europos kultūros sostine, o Lietuva minės savo vardo tūkstantmetį – geresnės progos sunku tikėtis, tuo labiau kad pažadą atvykti į muziejaus atidarymą P.Normantui yra davęs Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama.

Vienoje muziejaus salėje turėtų būti eksponuojamos tibetietiškos tankos – religinio pobūdžio piešiniai, antrojoje salėje bus parengta skulptūros, trečiojoje – amuletų ekspozicija. Tokia bus muziejaus pradžia.

Paulius nepamiršta pridurti, kad tai nebus mauzoliejus, statomas gyvam P.Normantui, tai bus muziejus, kurio Lietuvoje laukia daug Rytais besidominčių ir juos mylinčių žmonių.

Dalį fotografo kolekcijos šį pavasarį įvertino sostinėje viešėjęs vengrų tibetologas Bela Kelenyi. Likusią kolekcijos dalį ekspertai įvertins kitąmet.

Gyvenime – katalikas, kūryboje – budistas

Nors Lietuvoje pastaruosius keletą dešimtmečių Paulius praleidžia mažiausiai laiko, vis tiek Vilnių vadina gražiausiu Europos miestu, o lietuvių kalbą – gražiausia pasaulyje kalba. Kai Himalajų viršūnėse kreipiasi į Dievą, maldos žodžius visuomet taria lietuviškai: "Tėve mūsų, kuris esi arti manęs..."

Budą P.Normantas dažnai pavadina savo viršininku, save – Budos kariu, tačiau prie progos neigia legendą, esą jis – budistas. "Esu praktikuojantis katalikas", – ramiai paaiškina. Budizmas – didžioji jo gyvenimo mokykla, į budizmą visu šimtu procentų nukreipta jo kūryba.

Dar Vilnių vadina darbo koncentracijos miestu, nes sugrįžęs į jį per mėnesį ar du turi nuveikti visų metų darbą. Darbo diena dažnai baigiasi vidurnaktį, o nuovargį ir nežmonišką krūvį jam padeda įveikti geroji senojo Vilniaus energija ir maldos sostinės bažnyčiose.

"Čia yra kur šauktis pagalbos ir vilties. Žmogus, sugebantis pasinerti į energetinius klodus, Vilniuje gali atsitiesti po įvairių gyvenimo smūgių", – tokiais žodžiai meilę Vilniui išpažįsta P.Normantas, 1983 metais iš Lietuvos išvažiavęs gyventi į Vengriją – arčiau sūnaus. Nuo to laiko Vengrija jam tapo sava, o jis – savas Vengrijai.

Šiandien Lietuvos ir Vengrijos pilietybę turintis P.Normantas save laiko pasaulio piliečiu. "Mano namai – visa Žemė", – sako jis. Po pasaulį jį blaško kūrybos ir savęs ieškojimo keliai, tobulumo siekimas, noras pažinti pasaulį ir tuo pažinimu dalytis su kitais žmonėmis.

Jo nuopelnus kultūros srityje pirmieji įvertino vengrai. Jis apdovanotas "Pro Cultura Hungarika" ir Rudolfo Balogho medaliais bei Vengrijos Respublikos Riterio Kryžiumi (1992, 1997, 2006). Yra pelnęs Vengrijos kūrėjų asociacijos ir Vengrijos fotografų sąjungos didžiuosius apdovanojimus. Lietuvoje 1999 m. jam paskirtas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, 2007 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Pasivadino Laisvu Vėju

Apie fotografą, keliautoją ir poetą Paulių Normantą pasakyti, kad jis yra laisvas kaip vėjas, pasakyti per maža. Ir netikslu. Ir ne visai teisinga. Jis ir yra Laisvas Vėjas – tokiu vardu jis žinomas pasaulyje. Tai – antrasis, poetinis jo vardas.

"Kodėl Laisvas Vėjas?"– tai bene dažniausiai P.Normantui užduodamas klausimas. "Toks esu nuo 1983-iųjų, kai išvažiavau iš Lietuvos ir persikėliau gyventi pas sūnų į Vengriją. Šį mano vardą žinojo artimiausi žmonės. Galutinai apsispręsti privertė japonų haiku meistrų tradicijos. Kai kurie meistrai sudegindavo, jų manymu, nebrandžią, iki 55–60 metų parašytą kūrybą ir pasivadindavo naujais vardais. Vienas tapo Arbatos Puodeliu, kitas – Banano Kamienu ar Bambuko Šaka, aš – Laisvu Vėju. Tai būdas, pasiekus brandos, atsikratyti praeities balasto. Lai Vėjus – kiniškas to vardo trumpinys."
Toks požiūris ir vardas P.Normantui tinka.