Jį LRT žiūrovai išvys dokumentikos cikle „Šiandien prieš 100 metų“, kuriame bus nušviečiami svarbiausi įvykiai, atvedę Lietuvą į Vasario 16-osios akto paskelbimą ir nepriklausomos Lietuvos pripažinimą pasaulyje. Koks amplua laukia TV projekte, L.Mažylis apibūdina paslaptinga užuomina – „Pusantro vaidmens“ – ir mieliau dalijasi mintimis apie Lietuvos valstybės mozaiką ar keistuolio  etiketę.

– Praskleiskite uždangą, koks bus jus priviliojęs projektas?

Dokumentas, kurį prieš 100 metų Lietuvos Taryba priėmė vasario 16-ąją ir kuris atsirado Berlyne šįmet kovo 29-ąją, galioja ir, tikiu, galios tikrai šimtmečius.

– Artėja valstybės šimtmetis, Vasario 16-osios jubiliejus. Tai nebuvo vienadienis veiksmas, iki tol buvo daugybė svarbių sprendimų, paklojusių kelią Vasario 16-ajai. Iš esmės, mes jau dabar gyvename „šimtmetyje“:  1917-ųjų rugpjūtį aktyviausi Lietuvos politikai ruošė Lietuvių konferenciją, kuri įvyko rugsėjį, buvo įvairių pasitarimų įvairiose pasaulio vietose tarp vadinamųjų lietuvių politinių centrų, jų atstovų Rusijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, JAV, Lietuvoje, kuri tuomet buvo okupuota Vokietijos. Betarpiški valstybės atkūrimo reikalai prasidėjo 1917-ųjų vasarą, o kaip šios epochos pabaigą galima apibrėžti 1920-uosius – Steigiamąjį  Seimą, kuriam buvo lemta būti sušauktam Kaune. Prisirišame prie vienos datos, o svarbių datų buvo išties daug. Tad visa ši įvykių raida prašėsi atvaizduojama.

– Kokie įvykiai bus prisiminti?

– Keletą paminėjau, bet nenoriu išduoti kūrybinių paslapčių. Atsitiktinai kiekvieną mėnesį buvo po ypač svarbų Lietuvai įvykį.

– Ar televizorius apskritai egzistuoja jūsų gyvenime?

– Tebeegzistuoja. Į mūsų namus televizorius atkeliavo gana vėlai – buvau jau brandus paauglys, iki tol pavydėdavau klasiokams aparato, nueiti į svečius pažiūrėti televizoriaus būdavo savotiška šventė. O kai atsirado namuose, tebėra iki šiol, nors mano dukros kartai jis jau nebėra toks būtinas. Man įdomu pažiūrėti žinių, sporto laidas, politikos komentarus, įvairius kitus dalykus.

– Šerlokas, Indiana Džonsas, Pilypas iš kanapių ir pan. – kaip reaguojate taip pavadinamas?

– Tai jau keturių mėnesių senumo reikalas, kuris mane ir tada mažai palietė. Tik iš trečiųjų asmenų sužinodavau, kaip bando mane pavadinti. Bet nieko čia tokio – folkloras. O jei daikto suradimas tapatinamas su detektyvo veikla, visai smagu.

– Jus pristatant paprastai priduriama keistuolio etiketė. Kaip manote, kodėl tokios nusipelnėte?

– Į akis niekas nepasako, gal komentaruose kalbėdami apie Liudą Mažylį. Vėl kokią nors paralelę galima išvesti su kitais žymenimis. Kaip chemikas, atrodau keistuolis – užsiima ne chemija, o dokumentų paieškomis. Kaip politologas dėstytojas irgi keistuolis, nes chemijos negali pamiršti. Keistumas gal tas, kad mano veiklos keistu būdu susipynusios, bet gal mūsų, lietuvių, kultūroje tai neįprasta, nes kitų valstybių kultūroje, kad ir amerikiečių, žmogaus veiklos keičiasi maždaug kas septyneri metai, tad nieko jiems keisto.

– Kas yra keistuolis jūsų akimis?

– Pirma asociacija – „Keistuolių teatras“. Keistumas vaikų, kuris gal parodo žmogaus talentą, keistas žmogus yra išskirtinis, truputį kitoks, mąsto nestandartiškai. Labai teisinga socialinė reklama, kuri sako: „Mama, nustok mane vadinti keistuole, – gal aš ypatinga.“

– Sakėte, kad radęs Vasario 16-osios aktą į Kauną parvežėte šypsenų užkratą? Ar jis vis dar gajus?

– Man atrodo, kad taip. Gražus oras, šilta vasara, žmonės tikrai daug šypsosi. Bus niūresnis ruduo – žiūrėsime laidas valstybės šimtmečiui, gal pakylės labiau ir būsime geresnės nuotaikos, nei oras diktuoja.

– Šypsenas jaučiate, o pavydą?

– Nepasakyčiau, kad labai jaučiu. Įvykis džiugus, akto suradimo džiaugsmo jausmas tęsiasi, bet visi supranta, kad negalėjo ten nuvažiuoti kuopa žmonių – atrasti pasitaikė vienam. Na, pasitaikė, bet ieškoma kitų dalykų. Visgi suprantama, kad pavydu, – nuplaukti kažkur panardyti ir surasti laivo liekanas juk norėtųsi. Man irgi norėtųsi, tad ta prasme, pavydu. 

Man atrodo, kad mes nuolat, kasdien Lietuvą kuriame ir sukuriame tokią, kokią galime.

– Kur nersite toliau?

– Dabar – į televizijos laidų ciklą, taip pat teks nardyti, matyt, po tos pačios epochos įvykius – tiek televizijoje, tiek archyvuose, kur jau suplanuota kelionių.

– O kaip su Vytauto karūna bus?

– Laukiu – pasiskelbiau, kad jei kas nors nori plano, patarimų, kaip organizuoti, kaip atrasti, mielai pakonsultuosiu, bet kad aš pats gainiočiausi ir Vytauto karūną, ir kaulus, tai ne – reikia pasitelkti ir kitus ieškotojus.

– Kokia kalba kalbėti apie  patriotiškumą, kai milijonas žmonių nubyrėjo svetur?

– Atsakymo palaukime laidų cikle. Ir ne visai norėčiau sutikti, kad juos reikėtų vadinti nubyrėjusiais. Lietuvio natūrai visais laikais buvo būdingas gebėjimas prigyti kitose kultūrose, ir mūsų gyvenamas laikotarpis niekuo nėra kitoks. Laidose kalbėsime apie keleto lietuvių politinių centrų buvimą, kol dar Lietuvos valstybė nebuvo atkurta: lietuviai, nublokšti į Švediją, Šveicariją, JAV, Rusiją, tardavosi ir sukonstravo, suderino ir sutiko dėl Lietuvos valstybės ateities. Lietuvoje buvo tik dalis politikų, o susitelkė visi. Manau, lietuvių sutelktumo ir dabar pakanka, nors jo visad galėtų būti daugiau.

– Ar iš jūsų lūpų yra nuskambėjusi frazė: „Ne už tokią Lietuvą kovojom“?

– Niekada to negalėjau pasakyti. Man atrodo, kad mes nuolat, kasdien Lietuvą kuriame ir sukuriame tokią, kokią galime.

– Aktą radote skyriuje „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“. Skeptikai palinguoja, kad tai yra ir prognozė Lietuvai po 100-mečio – provincija su neaiškia ateitimi. O kokios mintys apie Lietuvą po 100mečio jus aplanko?

– Tikrai ne provincija su neaiškia ateitimi. Tai buvo tuomet šioje teritorijoje dominavusios valstybės pageidautas projektas, yra ir dar viena valstybė Rytuose, kuriai būtų smagu matyti šias valstybes kaip savo provincijas. Norėti nedraudžiama, bet tai lemia mūsų valia, o ne didžiųjų norai. Dabar gyvename kitais laikais, yra Europos Sąjunga, eurointegracija, kurią vieni linkę nuvertinti, o aš tai laikau palankiu procesu mažoms ar vidutinėms tautoms. Anksčiau buvo įsivaizduota didelė valstybė ir prie jos prišlieta mažytė Lietuvėlė – tai ydingas ir mums nepalankus didžiojo ir mažojo santykis, todėl jo visada kratėmės. O daugiašaliai santykiai tarp 28 valstybių, kurie dabar klostosi, manau, yra palanki erdvė tautai. Dokumentas, kurį prieš 100 metų Lietuvos Taryba priėmė vasario 16-ąją ir kuris atsirado Berlyne šįmet kovo 29-ąją, galioja ir, tikiu, galios tikrai šimtmečius. O vienas palankių raidos scenarijų galėtų būti tokia Europa, kokia dabar klostosi.