„Tai yra didžiulis praradimas, labai gaila, kad tai įvyko tokiu metu, per šį visą chaosą. Bet ji buvo žmogus, pavyzdys kiekvienam savo energija, savo smalsumu, žingeidumu, ne kiekvienam taip išeina iki tokio garbingo amžiaus tai išlaikyti. Tai buvo artimas ir svarbus žmogus“, – teigė nacionalinio teatro vadovas.

Pasak M. Budraičio, jo šeima, tėvai su I. Veisaite ryšį palaikė nuo jos mokslų metų, taip pat tekdavo susidurti ir jau vadovaujant LNDT.

„Ji buvo ir tiesus žmogus, mokėmės iš jos sakyti drąsiai tai, ką galvoji, nedaryti kažkokių kompromisų su savo sąžine ir nebijoti. Iš jos visada to mokėmės. Ji visada palaikydavo jaunus, kūrybingus žmones, tai buvo svarbu – man pradėjus vadovauti Nacionaliniam teatrui, aš ją kviečiau į meno tarybą, ji aktyviai dalyvavo toje veikloje. Irena buvo visų premjerų pirmas žiūrovas, visada pasakydavo tiesiai šviesiai, ką galvoja, patiko-nepatiko, be jokių užuolankų. Žinojai, kad tai nėra kažkaip nenuoširdžiai pasakyta ar kad bandoma kažkaip išsisukinėti, pagražinti“, – pasakojo M. Budraitis.

Martynas Budraitis. G. Skaraitienės / Fotobanko nuotr.

Pabrėžia didelį indėlį teatrui

Teatro režisierius Oskaras Koršunovas BNS sakė esantis sukrėstas buvusios dėstytojos ir kolegės mirties bei pabrėžė jos humanizmą, toleranciją bei nuomonės svarbą jo kūryboje.

„Tai buvo vienas pagrindinių žmonių, kurių nuomonė man buvo be galo svarbi“, – sakė O. Koršunovas.

„Ji žiūrėdavo visus spektaklius ir ne po vieną kartą, mes visada kalbėdavome, ji visuomet lankydavosi visose premjerose, būdavo repeticijose. Buvo keli tokie žmonės – Leonidas Donskis ir Irena Veisaitė man tikrai labai svarbūs“, – pridūrė jis.

O. Koršunovas sako, kad I. Veisaitė buvo jo dėstytoja konservatorijoje, jis vis dar prisimena „neįtikėtinas paskaitas“ apie „Dekameroną“.

Vėliau, anot režisieriaus, jiedu susibičiuliavo.

„Tas didysis žmogiškumas ir humanizmas – man ji tiesiog yra to pavyzdys. Irena buvo savotiškas žmogiškumo kompasas“, – pasakojo režisierius.

Jis teigė visuomet pasikliovęs I. Veisaitės požiūriu.

Oskaras Koršunovas. P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

„Kai aš susidurdavau su kažkokiais ginčytinomis moralinėmis kolizijomis, tada aš visada pagalvodavau apie Ireną – kaip ji elgtųsi, kaip žiūrėtų į tai. Kaip pagaliau savo skriaudėją priimti – ta prasme aš nežinau kito tokio žmogaus Lietuvoje“, – kalbėjo O. Koršunovas.

„Bent jau man jos laikysena išliks visą laiką“, – pridūrė jis.

Jis teigė, kad žinia apie I. Veisaitės mirtį jį šokiravo.

„Aš neleidau sau tos minties, man buvo didelis smūgis (...) Lietuva neteko intelektualo, inteligento, žmogiško tikrąja to žodžio prasme. Tokių žmonių yra labai mažai. Tikros gilios, nedeklaratyvios humanistės – aš asmeniškai tokių žmonių daugiau nežinau“, – teigė O. Koršunovas.

„Lietuva neteko pažinimo gilumos“

Vilniaus mažojo ir Maskvos J. Vachtangovo teatro meno vadovas Rimas Tuminas sako, kad Lietuva, mirus I. Veisaitei, neteko be galo kūrybingo ir gilaus žmogaus.

Rimas Tuminas. V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

„Lietuva neteko pažinimo gilumos, ko šiandien trūksta. Ramybėje pažinti grožį, gilumą, paslaptį gyvenimo. Netekome gilumos, dabar viskas tik paviršiumi, abstrakčiai, greitai“, – BNS sakė R. Tuminas.

Jis pasakojo su I. Veisaite bičiuliško ryšio neturėjęs, tačiau susidūręs profesinėje veikloje.

Pasak teatro režisieriaus, I. Veisaitė mokėjo net ir prastus spektaklius pateikti taip, kad verstų į juos nueiti.

„Jeigu ir analizuodavo, pristatydavo kokį kūrinį, tai ji labai kūrybingai tą darydavo, suprato meno subtilybes. Ji viena iš tų analitikių, kuri galėdavo apie nevykusį ar nepavykusį spektaklį, pasakyti su tokia menine išraiška, kad galvoji, jog reikėtų nueit ir jį pažiūrėt“, – pasakojo R. Tuminas.

Anot jo, pastaruoju metu ji ieškojo galimybių atvykti į Maskvą, domėjosi J. Vachtangovo teatro veikla.

„Paskutiniu metu ji labai domėjosi veikla, ieškojo galimybių, kaip atvykti į Maskvą, nes ji čia labai žinoma, ir knyga jos buvo čia pristatyta“, – kalbėjo režisierius.

Jam įspūdį paliko ir I. Veisaitės geranoriškumas bei pagarba.

„Labai atsargi, su pagarba į jaunus ypač žiūrėdavo, su motiniška šiluma, su geranoriškumu“, – teigė R. Tuminas.

F. Kukliansky: šventi žmonės išeina per šventes

Mirusi intelektualė, teatrologė, literatūrologė, žmogaus teisių aktyvistė I. Veisaitė buvo išskirtinio gerumo žmogus ir nejautė pykčio nepaisant daugybės skaudžių gyvenimo smūgių, sako Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

„Mums tai yra didelė netektis. Ką darysi – žmonės išeina ir tegu ilsisi ramybėje. Žinote, sako, kad šventi žmonės per šventes išeina. Ji išėjo per Chanuką“, – BNS penktadienį sakė F. Kukliansky.

I. Veisaitė, pasak jos, buvo aktyvi bendruomenės narė nuo pat jos įkūrimo, savo gyvenimu ir kasdiene veikla mokiusi gerumo, atlaidumo ir supratimo.

Tai buvo unikalus žmogus, kuris dalį gyvenimo praleido savo gelbėtų ne žydų šeimoje, gavo įvairią patirtį gyvenimo: ir motinos žūtį, ir gelbėtojų gerumą, praleido dalį gyvenimo okupuotame Kaune, o dalį buvo išsiųsta į Sibirą su savo gelbėtojais.

„Tai buvo unikalus žmogus, kuris pusę gyvenimo praleido žydų šeimoje, dalį gyvenimo praleido savo gelbėtų ne žydų šeimoje, gavo įvairią patirtį gyvenimo: ir motinos žūtį, ir gelbėtojų gerumą, praleido dalį gyvenimo okupuotame Kaune, o dalį buvo išsiųsta į Sibirą su savo gelbėtojais. Ir prie visų šių gyvenimo nelaimių, bėdų, prie visų netekčių, ji liko labai geranoriškas žmogus: ne tik kad padorus ir linkintis visiems gero, mažai apie ką išgirsi blogą žodį. Jos gyvenimas nepadarė pikta“, – pasakojo bendruomenės vadovė.

Pasak jos, I. Veisaitė savo gyvenimu parodė, kad nėra prasmės kurti prieštarų tarp vieno ir kito siaubo – žydų izoliavimo gete ar trėmimų.

Faina Kukliansky. P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

„Ir vieni, ir kiti buvo beteisiai. Ji buvo ir tarp vienų, ir tarp kitų. Ir vienoje, ir kitoje pusėje yra nuskriausti, praradę savo fundamentalias žmogiškas teises žmonės“, – pabrėžė F. Kukliansky.

Didelį impulsą gerumui ir didesniam vienas kito supratimui I. Veisaitės veikla davė ir Lietuvos žydų bendruomenei. Pasak bendruomenės vadovės, I. Veisaitė buvo žmogus, kuris rinkosi ne kariauti, o kurti. Ji mėgo muziką, aktyviai dalyvavo bendruomenės renginiuose.

F. Kukliansky teigimu, net ir sulaukusi garbaus amžiaus, I. Veisaitė išliko aktyvi ir optimistiška.

„Ji niekada nebuvo viena, nebuvo vieniša, niekada nesiskundė. Net tai, kad jai reikėjo laiptais lipti į savo butą – ji man vis sakydavo, kad laiptai mane gelbsti, aš nesustoju vaikščioti. Kiekvieną dieną išeidavo pasivaikščioti, kiek jos jėgos leido. Ji tikrai savo amžiuje laikėsi puikiai ir ta jos vidinė energija ir inteligencija jai neleido anksčiau laiko pasenti“, – kalbėjo žydų bendruomenės vadovė.

I. Veisaitė gimė žydų šeimoje 1928-aisiais Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo kalinama Kauno gete, ją nuo Holokausto išgelbėjo ir paslėpė lietuviai draugai.

Po karo I. Veisaitė studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, 1953-iaisiais baigė germanistiką Maskvos universitete, baigė Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) universiteto aspirantūrą.

Nuo 1953-iųjų ji beveik penkis dešimtmečius metus dėstytojavo Vilniaus pedagoginiame universitete. Lietuvos ir užsienio spaudoje ji yra publikavusi daugiau kaip 200 straipsnių literatūros, teatro, XX amžiaus lietuvių ir žydų santykių, Holokausto istorijos temomis, 2016-aisiais publikuota istoriko Aurimo Švedo pokalbių knyga su ja.

I. Veisaitė taip pat buvo viena iš Atviros Lietuvos fondo steigėjų ir ilgametė šio fondo valdybos pirmininkė.

Mokslininkė yra pelniusi daugybę valstybinių apdovanojimų, šiemet jai taip pat įteiktas Vokietijos apdovanojimas – ordino Už nuopelnus Didysis kryžius.

2002 metais ji už pastangas gerinti lietuvių ir žydų santykius, litvakų kultūros paveldo tyrinėjimus, moralinio lietuvių – žydų dialogo paieškas ir skatinimus paskelbta metų Tolerancijos žmogumi.

I. Veisaitė mirė penktadienį eidama 93-iuosius.