Alainas de Bottonas „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“

Šiais „koučerių“, gyvenimo trenerių, guru, savijautos patarėjų, efektyvių sąmonės vadybininkų ir dvasinės būklės administratorių laikais knyga, kurios pavadinime esama žodžių „kaip tas ar anas gali pakeisti jūsų gyvenimą“, regis, būtų pasmerkta rimtų skaitytojų paniekai (nors ir jie kartais pasiduoda tai „kaltę sukeliančio malonumo“ pagundai).

Bet itin turtingoje šeimoje gimusio, puikų išsilavinimą turinčio rašytojo, filosofo ir populiaraus TV laidų vedėjo A. de Bottono knyga „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ nėra tokia paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. A. de Bottonas yra mokslo ir filosofijos populiarintojas – t. y. sudėtingų dalykų aiškintojas paprastai. Tad ir ši knyga yra apie sudėtingą asmenybę, vieną sudėtingiausių ir ilgiausių literatūros kūrinių ir jo pritaikomumą kasdieniame gyvenime.

Knygoje yra 9 skyriai, keliami 9 klausimai, į kuriuos atsakoma pasitelkus Marcelio Prousto gyvenimą, kūrybą, laiškus, santykius su žmonėmis ir kita. „Kaip mylėti gyvenimą dabar“, „Kaip skaityti sau“, „Kaip sėkmingai kentėti“ – štai tokie klausimai, kurių formuluotėje juntama ir vos pastebima ironijos gaidelė.

Tiesa sakant, lengvu humoru ir vos jaučiama ironija persmelkta visa knyga, todėl norėsiantiems rimtai vadovautis joje išdėstytais patarimais bus sunku. Bet malonu bus tiems, kurie tiesiog nori pajusti skaitymo malonumą ir ką nors sužinoti apie M. Proustą. O kartu ir įsimesti į atmintį keletą nesudėtingų, bet rimtą literatūrinį ir kultūrinį pagrindą turinčių patarimų, kaip gyventi.

Knyga sudėliota taip, kad nevargintų skaitytojo, nesukeltų jam atmetimo reakcijos, galvos skausmo ir noro atidėti ją nebaigtą į šalį. Trumpai tariant, ji tiesiog pranašiškai pritaikyta vidutiniam šiuolaikiniam skaitytojui, mėgstančiam apie viską sužinoti internete (nors ir parašyta 1997-aisiais, interneto kūdikystės amžiuje) – skyreliai, iliustracijos, piešinukai, sąrašai, į mažus blokus suskaidytas tekstas.

Tos iliustracijos ir piešinukai dažnai įdomesni už knygoje žarstomus patarimus mėgautis gyvenimo smulkmenomis, neskubėti, būti savimi ir t. t. ir pan. Už šiuos patarimus įdomesni ir knygoje gausiai pažerti įvairūs M. Prousto gyvenimo faktai ir fakteliai: jo asmenybės apibūdinimas per draugų citatas, jo mėgstamų dailės kūrinių sąrašas, jo laiškai ir kita.

Tikrai įdomūs skyriai „Kaip skaityti sau“ ir „Kaip padėti knygą į šalį“. Tai tokia lengva skaitymo filosofijos ir skaitymo psichologijos, skaitytojo ir knygos, skaitytojo ir rašytojo sąveikos studija. Tiksliau, tos studijos apybraiža, kontūrai, santrauka. A. de Bottonas, pasitelkdamas pavyzdžiu M. Proustą, rašo, kaip skaitymas išaštrina mūsų protą, moko pastebėti detales, kurių kitaip nebūtume pastebėję. Jis tvirtina, kad skaitytojas visuomet literatūroje ieško savęs paties, o knyga „daro mus jautresnius“ sau.

Kita vertus, A. de Bottonas tvirtina, kad „gera knyga kliudo savarankiškai mąstyti – būdama tobulas kūrinys, ji daro tokį stiprų poveikį, kad natūraliai laikome ją pranašesnė už visa, ką galime sukurti patys“. A. de Bottonas renkasi vidurio kelią ir siūlo skaityti, bet nepaversti knygų stabais, neužsiiminėti „meno stabmeldyste“ ir retkarčiais sugrįžti į paprastą gyvenimą, praleisti laiką su artimaisiais, gamtoje.

Nežinau, ar ši knyga sudomins M. Prousto kūryba tiek, kad skaitytojui tučtuojau kils noras atsiversti pirmąjį „Prarasto laiko beieškant“ romaną ir nuodugniai perskaityti visą milžinišką M. Prousto opusą iki galo. Tiesą sakant, tik labai nedaug žmonių yra jį visą perskaitę ir vos vienas kitas perpratęs tiek, kad galėtų kvalifikuotai ar bent pagrįstai apie šiuos kūrinius kalbėti. O nemažai tų, kurie teigia, kad perskaitė M. Proustą – tikrai to nepadarė – „Prarasto laiko beieškant“ yra viena iš tų knygų-paradoksų (kaip ir J. Joyce`o „Ulisas“ ar H. Melville`io „Mobis Dikas“) – žmonės mėgsta ir nori apsimesti jas skaitę, nes tai lyg ir savotiška išsilavinimo, estetizmo, gero skonio ir polinkio į rimtą literatūrą žymė.

Tad ši knyga padės jiems geriau apsimetinėti – joje nemažai M. Prousto citatų visiems gyvenimo atvejams, retų faktų iš rašytojo gyvenimo.

Tam tikra kita dalis šios knygos skaitytojų pasitenkins joje pateiktomis M. Prousto citatomis ir žiniomis apie patį M. Proustą (gana išsamiomis ir pikantiškomis), priims tai iš praktiškos pusės ir niekados neskaitys paties M. Prousto ir neapsimetinės jį skaitę. Jie greitai gaus kokybišką informaciją – ko daugiau reikia šiuolaikiniam žmogui, nuodugniai nepaisančiam patarimų (ypač patarimo neskubėti), kuriuos jis taip mėgsta skaityti.

Kita vertus, pagarba autoriui už tai, kad jis nepuolė replikuoti savo sugalvoto metodo ir neparašė knygų „Kaip Hermanas Hesė, Fransua Rablė, Ernestas Hemingvėjus, Gėtė ar bet kas kitas iš klasikų gali pakeisti jūsų gyvenimą“. Jos būtų paklausios. Bet autorius į savus spąstus nepateko, nepavertė savo gebėjimo stabmeldyste.

A. de Bottono erudicija pavydėtina, sugebėjimas rašyti lengvai, patraukliai ir aiškiai apie sudėtingus dalykus – unikalus, o gebėjimas derinti, regis, sunkiai suderinamus dalykus – pavydėtinas, todėl vargu ar kas be jo, dar tokią knygų serija sugebėtų deramai pratęsti.

„Net geriausios knygos nusipelno būti padėtos į šalį“ – šiuo sakiniu A. de Bottonas baigia pasakojimą apie M. Proustą. Tad ir paprastam skaitytoju, matyt, nederėtų graužtis nesugebėjus įveikti M. Prousto knygų. Jis įveikė šitą, užkopė ant kalvelės. A. de Bottonas mano, kad iš pradžių to turėtų pakakti.

Benediktas Januševičius „Žodžiai“

Poetas ir nepailstantis literatūrinio gyvenimo fiksuotojas, filmuotojas, įrašinėtojas ir fotografuotojas B. Januševičius išleido naują knygą. „Žodžiai“ – jau aštuntoji autoriaus knyga. Ją poetas, įpratęs kliautis savimi ir viską daryti savaip, kūrė ir leido pats (tik knygos išvaizdą sutvarkė Gytis Skudžinskas). Knyga juodai balta, tyčia paprasto dizaino, eilėraščiai rinkti spausdinimo mašinėle.

B. Januševičius debiutavo 1992 m. pankiško siurrealizmo ir piktumo kupina knyga „Veidas“. Jis yra išleidęs dvi eilėraščių-daiktų knygas „12 kėdžių“ ir „0+6“. Šiek tiek tradiciškesne poezija galima būtų laikyti 1999 m. pasirodžiusį rinkinį „Buto raktas“ ir 2007 m. išleistą knygą „Raugintu krauju“. 2008 m. pasirodė eilėraščių-kalbos žaidimų ir eksperimentų rinkinys su kompaktine plokštele „Kiškis kiškiškai kiškena“.

O kokie gi jo naujieji „Žodžiai“? Iš dedikacijos Kanados poetui eksperimentatoriui bp nicholsui iš sąmoningo sekimo Vladimiru Sorokinu, Aušra Kaziliūnaite (eilėraštis „vienuolis yra avietė“) ir Stasiu Jonausku (eilėraštis „vėdarėliai“) galima pastebėti ir net šiek tiek apytiksliai nubrėžti autoriaus literatūrinių interesų lauką: tai garsinė, vaizdinė, eksperimentinė kalbos poezija, konkrečioji poezija (čia šiek tiek sužaisdamas turiu omenyje ir konkretų, aiškų turinį perteikiančią poeziją), vokiečių ekspresionizmas, anglų ir amerikiečių kalbiniai žaidimai, rusų ir lenkų eksperimentatoriai (pradedant futuristais ir baigiant, turbūt, kokiu nors Kirilu Medvedevu, Sergejumi Zavjalovu ir Latvijoje susikūrusia grupe „Orbita“).

Poezija turi laužyti, lankstyti kalbą, atverti ją, ji turi nuolat kelti klausimus, būti sociali. Ji neprivalo ir neturi būti lengvai suprantama ir įteikli visiems, bet ir neturi užsidaryti visiškose simbolistinėse abstrakcijose, siaurame savo rato ir lietuviškos poezijos interesų lauke. Būtent tai ir daro B. Januševičius – atveria kalbą.

Didžioji dalis B. Januševičiaus eilėraščių – pas mus nepastebimai įsigalėjusio, visko užklojusio ir suniveliavusio politinio korektiškumo išbandymas. Tiesa, iš karto reikėtų patikslinti, kad tai lazda su dviem galais, jis ne tik judina naujuosius kalbinius ir socialinius susitarimus, bet ir kabina – skaudžiai, atvirai – senas sustabarėjusias lietuvių visuomenės normas.

B. Januševičius nebijo lįsti į teritorijas, kur kiti lietuvių poetai iš viso neužsuka (o nemenka dalis nė nenutuokia, kad tokios yra ir kad apie tai ne tik galima, bet ir reikia rašyti): apie tai kalba eilėraščiai „apie laisvę“, „kaip atsiranda vaikai“, „Kasmet parduodama milijonai moterų“ ir kiti.

Bet daro poetas tai ne deklaratyviai socialiai, o savo pasirinkta klausimų, klausimų ir atsakymų, teiginių forma. Šie eilėraščiai tarsi išplėtota litanija, kur pradinis teiginys vartomas iš visų pusių, išraunamas iš nusistovėjusio konteksto ir kalbinės terpės it morka ir nuodugniai apžiūrimas iš visų pusių. Neretai tas teiginys privedamas iki absurdo. Tai veikia panašiai kaip nuolatinis kokio nors žodžio kartojimas. Kartok penkias minutes žodį „stalas“ ir jis pasirodys neįprastas, keistas, niekuomet negirdėtas  ir net reiškiantis ne tai, ką mes manome, kad jis reiškia.

„ar aš laisvas? – klausiu savęs

ar galėčiau būti laisvas? – abejoju

ar aš suimtas? – dar ne“ (eil. „apie laisvę“)

Šioje knygoje esama ir knygos „Kiškis kiškiškai kiškena“ aidų. Keletas tekstų „čiupa...“, „maus...“, „ta ta – bu bu...“ ir ypač klausytojų pamėgtas „ kabo kabikas, tupi tupikas...“ žaidžia pačios kalbos galimybėmis. Tas žaidimas, žinoma, senas ne kartą girdėtas ir ne vieno išbandytas. Autorius jį žaisdamas neatranda kokių nors naujų teritorijų (lietuvių poezijoje beveik prieš šimtmetį atrastų, o tiksliau, pasiskolintų Prano Morkūno). Esmė ne ta. Poetas žaidžia kalba tikrai virtuoziškai, jam tai daryti smagu, o ir tie garsažodžiai nėra neprasmingi – iš jų dėliojama istorija, pasakojimas. Tarsi būtum grįžęs į tuos laikus, kai išlipęs iš kūdikystės mokeisi kalbėti ir bandei kažką papasakoti artimiesiems. Kalbos permąstymas visada aktualu. Cituoju, nors tikrai neperskaitysiu šios ištraukėlės taip įgudusiai, kaip autorius:

„ir viens      ir tuk

ir lie             ir tus

tik pils         ir dus

ir vėl            klai kus“ (eil. „senas laikrodis“)

Ir žinoma, visa knyga persmelkta humoro. Nesakau – ironijos, nors esama ir jos atgarsių. Čia nejuokaujama specialiai, panašu, kad humoras gimė iš kalbos srauto, susiklostė, išniro tekste pats, o ne buvo sugalvotas.

Ši knyga – sakytinė, skirta skaityti gyvai, garsiai poezija. Tikriausiai dalis jos buvo parašyta ir dalyvaujant įvairiose poetinio slemo varžybose. Benedikto eilėraščiai atskleidžia ir dar vieną dalyką: jau esamos kalbos turtingumą. Taip, poetas kuria garsažodžius ir naujažodžius, bet jis puikiai žino kalbos turtus ir galimybes. Šiuos dalykus gerai atskleidžia paskutinis, su knygos pavadinimu sutampantis eilėraštis „Žodžiai“. Cituoju jo pabaigą:

„tie, žodžiai, patys, žodžiai, tie, jų daug, jie moja sparnais,

jie sklendžia, jie blaškos, vakarop apibėrę medžius, jie

kranksi, kedenas ir taisos miegopi

visi jie aplenkę mane, nes pats šiandieną esu sutrikęs

vienišas myliu“ (eil. žodžiai“).