Elisa Shua Dusapin „Žiema Sokče“

Kitos knygos, 2024. Iš prancūzų kalbos vertė Valdas Stasiūnas

Šiaurės ir Pietų Korėjos pasienyje įsikūrusiame Sokčo kurorte – žiema. Tokiu metu turistai lankosi retai, kurortą gaubia šalčio melancholija. Jauna pusiau prancūzų, pusiau korėjiečių kilmės mergina dirba svečių namuose – tvarko lankytojų kambarius ir gamina jiems maistą. Korėjietiškiems patiekalams, ypač žuvų ir jūrų gėrybių paruošimui, romane skiriama daug dėmesio. Tai tam tikras tiltas su veikėjos mama, kuri dirba žuvų turguje ir perduoda savo prekes dukrai, kad ši ruoštų maistą svečiams. Simboliškai kruopštus, meistrystės reikalaujantis nuodingiausios pasaulyje žuvies fugu ruošimas išnyra tekste du kartus. Gaminti maistą yra vienas iš bevardės merginos gebėjimų, kurių nevertina paslaptingasis prancūzų karikatūrininkas. Keranas atsisako valgyti jos tiekiamą maistą ir vietoj to renkasi iš parduotuvės pirktus užkandžius. Prancūzas yra personažas, kuris suteikia intrigos lėtam pasakojimui ir bevardės veikėjos gyvenimo tėkmei.

Partnerio nuotr.

Bevardė pasakotoja tarsi įstrigusi vienišame mieste, santykiuose su nemylimu vaikinu, tironiškos motinos meilės gniaužtuose, blankiai įsivaizduoja savo tapatybę. Iš pradžių atrodo, kad Kerano pasirodymas bus intymi meilės istorija, lydima nedrąsių prisilietimų ir žvilgsnių, pasinėrimo į vienas kito vidinį pasaulį. Tačiau, nepaisant jųdviejų kelionių, pasimatymų ir pokalbių, santykiai su prancūzu toliau nesiklosto ir atrodo, kad apskritai jaučiamas paralyžius, – tai lyg žiemos ir vis dar tebesitęsiančio karo su šiaurine kaimyne metafora.

Lakoniškame pasakojime, perteiktame per pagrindinės veikėjos matymo filtrą, justi intymumas, slapčiausių kertelių atvėrimas. Kaip ir jos darbo pobūdis: ji domisi svečių namų gyventojų paslaptimis, apžiūri jų šiukšliadėžes. Ne tik stebi, kaip po tvarsčiais gija plastinę operaciją pasidariusios viešnios veidas, bet ir stebi Keraną, kai jis kuria. Mato jį, palinkusį prie stalo, jo nesėkmingus bandymus piešti personažus, išsiliejusį rašalą (neatsargus judesys taip pat gali pradurti fugu žuvyje esantį rašalą), popieriaus kramtymą. 

Šiuolaikiniuose pasakojimuose vis dar išnyra jau gerokai pabodęs vyro menininko ir jaunesnės dailios jo mūzos įvaizdis. Talentingi rašytojai geba išnaudoti klišes kitokiai mūzos ir menininko prieigai, kaip, tarkim,  Johno Maxwello Coetzee’s „Lenke“. Šioje knygoje mūza trokšta, kad prancūzas ją įprasmintų savo pasakojime ir nepaliktų vienos su jos pačios istorija. Tik per kūrėjo žvilgsnį ji jaučiasi galinti suprasti savo tapatybę. Ar tai įdomu, spręskite patys. Švelnią, liūdną, su nelaimės prieskoniu perteiktą istoriją skaityti malonu, bet vis dėlto norėjosi didesnio emocinio krūvio, aiškesnio (ne)išsipildymo.

Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“

Partnerio nuotr.

Baltos lankos, 2024. Iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė

Šis romanas – vienas iš tų, kai pirma autoriaus knyga tampa šedevru ir tai nutinka po jo mirties. 1958 m. Milano leidykla išleido debiutinį prieš metus mirusio aristokrato Giuseppe’ės Tomasi di Lampedusos romaną „Gatopardas“ ir jis iškart susilaukė šlovės, nors, autoriui būnant gyvam, leidyklos jį atmetė. Knygos pradžioje pateikiama romano atsiradimo ir išleidimo priešistorė, verta atskiro pasakojimo (Stevenas Price‘as ta tema yra išleidęs istorinį romaną „Lampedusa“). Šiame leidime pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

Pasaulyje šis romanas linksniuojamas ne vieną dešimtmetį, tam įtakos, žinoma, turėjo ir garsioji Luchino Visconti ekranizacija. Tad apie ką knyga?

Istorija prasideda 1860 m. Sicilijos karalystėje. Autorius ironiškai stebi kunigaikščio dono Fabricijaus Korberos šeimos gyvenimą, pradžioje lydimą įprastų kasdienių ritualų – kalba rožinį, vakarieniauja. Vis dėlto ramybę temdo būsimos politinės pervartos – Garibaldžio kariuomenės įsiveržimas pranašauja Sicilijos suvienijimą su likusia Italijos dalimi. Akivaizdu, kad tai sukels esminių pokyčių aristokratų klasei ir netrukus jiems teks užleisti savo galybę buržuazijai. Kunigaikštis supranta, kad bus sukrėtimų, tačiau nesistengia jų išvengti, oriai susitaikydamas su savo pažįstamo pasaulio agonija. Šeimoje griežtas patriarchas atstovauja senajai feodalinei santvarkai ir gyvenimo būdui. Skaitytojai nemato Garibaldžio mūšių, demonstracijų ir žygių, o kartu su kunigaikščiu jo rūmuose stebi įvykius. Paniekindamas savo  dukters jausmus, jis apvesdina sūnėną su naujųjų laikų turtuole, neįprasto grožio Andželika. Kunigaikštis atsisako jam pasiūlytos vietos senate, nes supranta, kad aristokratų klasė pasmerkta.

Romane esama daug išdegintos saulėje Sicilijos grožio, elegantiško rūmų gyvenimo užkulisių ir XIX a. italų aristokratų papročių, lydimų ironijos gaidelių, jaunystės grožio ir veiklumo ugnies, virstančios pelenais. Žinojimas, kad ateities nėra ir viskas netrukus išnyks, persidengia ir su pačiu rašytojo, aprašiusio knygoje savo senelį, gyvenimu. G. Tomasi di Lampedusa dėjo pastangų, kad romanas išvystų dienos šviesą, ir atgulė į kapą nežinodamas, kad jo kūrinys taps plačiai žinomas ir vertinamas.

David Lynch ir Kristine McKenna „Sapnų kambarys“

Partnerio nuotr.

Hubris, 2024. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Šioje knygoje susiduriame su keistu žanru, kuris yra pusiau biografija, pusiau autobiografija, arba greičiau – žmogaus pokalbis su savo biografija. Iš pradžių žurnalistė K. McKenna kalbėjosi su D. Lyncho giminaičiais, draugais, buvusiomis žmonomis, aktoriais, prodiuseriais ir t. t., o jis, perskaitęs tekstą, pateikdavo savo versiją, kuri kartais gerokai skirdavosi nuo to, kaip jį vaizduodavo aplinkiniai. D. Lynchas knygoje išnyra kaip labai kūrybinga, ekscentriška, tačiau maloni, draugiška asmenybė, kurio vaikystė iš to, kiek prisimena kiti ir jis, atrodė visiškai normali, be traumų ir skepsio. Vėliau jį visuomet mylėjo moterys ir norėjo nuo jo kūdikių, visaip bendradarbiaudamos ir padėdamos jo talentui skleistis. Nemažai vietos užima D. Lyncho santykis su transcendentine meditacija ir kasdiene praktika (ši tema plačiai atskleista kitoje jo knygoje – „Pagauti didžiąją žuvį: meditacija, sąmonė, kūrybingumas“). Nemažai kalbama apie kitą, mums mažiau pažįstamą D. Lyncho, kaip dailininko, pusę.

Knygoje iš tiesų nepavyks atrasti paties režisieriaus filmų interpretacijų ar paaiškinimų apie esmę, tačiau čia plačiai atskleidžiami jo darbo metodai ir užkulisiai. Tarkime, apie komerciškai nesėkmingiausio filmo „Kopa“ filmavimo aplinkybes: „Filmavimo grupę surankiojome iš viso pasaulio. Italai, britai, vokiečiai, keletas ispanų – patys įvairiausi žmonės, tarp jų buvo daug smarkiai geriančių, tad, žinoma, netrūko ir vakarėlių. Kartą labai vėlai grįžau namo, norėjau paskambinti Mary, bet buvau toks girtas, kad kažkodėl su visais drabužiais įlipau į vonią. Nežinau, kodėl į ją lipau, bet įlipęs išsitiesiau, atsirėmiau nugara ir pabandžiau susikaupti, kad galėčiau surinkti numerį. O tada užsimerkiau ir labai susikaupiau, kad kalbėdamasis su Mary atrodyčiau blaivus. Man pavyko, bet paskui, regis, apsivėmiau“ (252 p.). Arba tai, kad, „Tvin Pyksas. Sugrįžimas“ vaidinę aktoriai nebuvo skaitę viso scenarijaus, tad niekas nebuvo matęs nė vienos serijos, kol ji neišėjo į eterį ir prie serialo kūrimo prisidėję žmonės laukė jo taip pat nekantriai kaip ir kiti žiūrovai.

Daugiau nei 600 puslapių knygoje galima klaidžioti neįprastais D. Lyncho kūrybos ir asmeninio pasaulio koridoriais, o tada ir grįžti prie jo filmų, pasirodysiančių naujais rakursais ir interpretacijomis.

Kotryna Zylė „Mylimi kaulai“

Partnerio nuotr.

Aukso žuvys, 2024. Iliustracijų autorius Bernardas Burba

Neįprastoje Kotrynos Zylės knygoje, skirtoje suaugusiesiems, skaitytojai panardinami į magišką ir keistą aplinką. Katalikiškai pagonišku XIX a. kaimu alsuoja miegamieji rajonai, o patriarchalinė, kiek modifikuota tvarka fiksuojama pagrindinės veikėjos Onos akimis. Vaikai čia gimdomi daugiabučių rūsiuose įrengtose pirtyse, gyvuliai auginami balkonuose ir butuose, o našlaičiai, vadovaujami Kerdžiaus, gano gyvulius ir važinėja troleibusais. O kur dar šventasis šlapimas ir amžinai prie stalo puotaujantys raganos užkerėti vaikai!

Skaitytojai stebi Oną nuo gimimo iki jos mirties ir pomirtinio gyvenimo. Ją nuolat lydi vyrai – tėvas, darbdavys Kerdžius ir mylimieji. Čia svarbūs santykiai su vyrais, jos pasirinktas požiūris į meilę, ištikimybę ir savinimąsi skleidžiasi romane kaip pamatinė tema. Kaulai, sukrauti buto sekcijoje, gali būti suvokiami kaip tikros meilės, įgyjančios nemirtingumą, simboliai. Tekste esama mirčių, gimimų, sudaužytų širdžių, bet net rašydama apie tamsiausią neviltį ar siaubą K. Zylė išlaiko optimistinį žvilgsnį ir į savo personažus žvelgia su atjauta.

Skaitydama pirmąją knygos pusę svarsčiau apie žanro suaugusiesiems ir paaugliams skirtis, nes atrodė, kad, nors pasakojimo kalba ir stilius kitokie, tebejaučiau jos romano „Sukeistas“, skirto paaugliams, intonacijas. Antroje knygos dalyje iškilo suaugusiųjų auditorijai artimesnių vaizdinių, subtiliai aprašytos meilės, įtaigios gedėjimo ir gimdymo priėmimo scenos. Romane pasirodančios mitinės figūros ir buitiški veikėjai sugyvena kartu. Tvirtas daugiabučio kiautas ir miesto troleibusai čia siejami su bičiulišku kaimynų bendradarbiavimu ir pagalba vieni kitiems. Sykiu tai ir įtraukianti, savyje senąją ir šiuolaikinę kultūrą talpinančios moters gyvenimo istorija.