Į M.Martinaičio (1936–2013) tekstų knygą "Iki Sąjūdžio ir po jo" sudėta toji žinomo poeto, eseisto, įvairialypės kūrybos dalis, kurią tiktų vadinti publicistika.

Tarp leidinių, pasirodžiusių jau po poeto mirties, šis aiškiai išsiskiria tuo, kad čia straipsnių, esė, pokalbių, užrašų akiratyje vyrauja politiniai, socialiniai reiškiniai, reakcijos į gyvenimo permainas – bendresnės ir visai konkrečios, su pavardėmis ir datomis. Sąjūdis, mintys apie jo ištakas ir raidos dinamiką yra vienas iš leitmotyvų.

Tekstai rašyti tarp 1987 ir 2012 m., o išskirtinio M.Martinaičio publicistinio aktyvumo laikas yra 1989–1995 m., paskui – 2001-ieji. Spaudos leidiniai, kuriuose dažniausiai publikuoti tekstai, – "Gimtasis kraštas", "Pozicija", "Metai", vėliau "Kelionė su Bernadinai.lt".

Jei pabandytume mintyse sugretinti M.Martinaičio straipsnius su kokio nors publicisto ar apžvalgininko rašiniais, paaiškėtų poeto apmąstymų kitoniškumas. Originalus požiūris, ypatingas savitas stilius, netikėtos digresijos, įsiterpiantys gyvenimo vaizdai, gebėjimas metaforizuoti reiškinį, išvysti jį ilgametės istorijos išklotinėje, lyriniai pasažai, šmaikštūs įsimintini posakiai, – istorinio virsmo metais ir vėliau kurti tekstai, pokalbiuose išsakytos mintys nesensta, o kai kurių įvykių numanymas ir prognozės stebina.

Šios knygos skaitytojams suteikiama galimybė prižadinti atmintyje aptariamo meto įvykių tėkmę ir pasigėrėti vaizdingomis laiko "nuotraukomis". M.Martinaitis paprastai nedatuodavo savo kūrinių – net ir rankraščiuose. Taigi straipsniai ir pokalbiai, turintys savo datas, tampa svarbiu jo požiūrių, nuotaikų, domėjimosi sričių kitimo liudijimu.

Į knygą atrinkta tai, kas spausdinta tik periodikoje arba iš viso nespausdinta. Kitą reikšmingą M.Martinaičio publicistiką galėjome skaityti jo knygose "Papirusai iš mirusiųjų kapų" (1992), "Lietuviškos utopijos" (2003), kolektyviniuose rinkiniuose, pavyzdžiui, "Atgimimo balsai" (1991). Nemaža jos dalis išaugusi iš žurnalų publikacijų, tačiau reikia žinoti, kad, rengdamas savo straipsnius spausdinti minėtose knygose, M.Martinaitis paprastai juos tobulindavo, plėtodavo, detalizuodavo.

Šiose knygose spausdinti tekstai į rinkinį "Iki Sąjūdžio ir po jo" nededami, tačiau esama keletos išimčių – kai to paties pavadinimo straipsnio žurnalinė versija akivaizdžiai skiriasi nuo knyginės, ji į šią knygą patenka. Rengiant knygą susisteminti antraščių, paantraščių, prierašų, nuorodų užrašymai, kai kas komentuota.

Iš poeto publicistikos

Sąjūdžio antrajame suvažiavime, po to ir Gedimino aikštėje surengtame mitinge nepasakytos M.Martinaičio kalbos citata: "Sąjūdžio veiklos pradžioje klaidžiojo nežinau kieno pasakymas, kad politikoje jėgos yra tiek, kiek joje esama moralės. Tuos žodžius prisimenu ne dėl to, kad mūsų politika jau būtų nemorali: Lietuvoje iki to dar labai toli, ne arčiau kaip iki Maskvos. Apie Sąjūdį buvo sakyta teisybė: jis kilo iš tautos, iš jos intelektualinių, dvasinių ir moralinių įkrovų, kas nėra politika, o jėga, programuojanti politiką. Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas, Baltijos kelias buvo aktai, kuriais perduota tautos moralinė jėga būsimos atkuriamos Lietuvos valstybės politikams, ir todėl šių įvykių požiūriu yra vertinamas ir bus vertinamas bet koks politinis elgesys, o kartu – ir Sąjūdis."

Citata iš 1990-ųjų liepos 28 d. "Literatūros ir meno" numerio: "Politinių lūžių laikotarpiais paprastai nukenčia kultūra, pasikeičia vertybių supratimas arba jo visai nelieka. Katedros aikštėje dainuodami po tautinėmis vėliavomis tikriausiai vylėmės, kad mūsų politinis sąjūdis, kilęs iš kultūros ir tautinės sąmonės gelmių, ir toliau iš jos ne tik semsis moralinių galių, bet ir pirmą kartą įveiks tokiems pasikeitimams būdingą trumparegiškumą, sudarys sąlygas dvasiai plėtotis ir vystytis. Tada šalia stovėjo kolegos rašytojai, menininkai, bet dabar jų gretas lyg kas iškirto. Manyta, kad bus neužmiršta, kad kadaise iš tų pačių šaltinių kilo pirmoji Nepriklausomos Lietuvos idėja."