M. T. Miškinis: aš nenusprendžiau, kad dainuosiu

Operoje susijungia muzika, teatras, šokis, vaizduojamasis menas. Ji suteikia stiprių emocijų ir neužmirštamų įspūdžių, todėl mėgstama ir vertinama žiūrovų. Operos žanras ją pasirinkusiam atlikėjui kelia daug iššūkių, apie kuriuos žiūrovas nenumano. Matydamas didingą vaizdą scenoje, jis atsiduoda magijai, o kaip ji sukuriama – žino tik patys artistai ir operos kūrėjai.

Baritonas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainininkų konkurso garbės daktaro Stasio Baro 1-osios premijos laureatas Mindaugas Tomas Miškinis opera susižavėjo dar vaikystėje. 23-ejų atlikėjas sako, kad nors jo muzikiniame kelyje buvo keletas skirtingų etapų, bet visada labai traukė akademinė muzika.

Su M. T. Miškiniu kalbamės apie tai, kokia svarbi yra laisvė jaunam atlikėjui tobulėti, kaip joje nepamesti krypties, kas padeda stipriau tikėti savimi ir kodėl svarbu savęs nepervertinti.

– Atsigręžkime į jūsų muzikinio kelio pradžią. Dainuoti norėjote nuo mažų dienų?

– Mano giminėje yra daug menininkų. Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus buvo močiutės brolis, krikšto mama, dėdė – chorvedžiai. Senelis, kuris man yra muzikanto pavyzdys, visą gyvenimą dainavo lietuvių liaudies kolektyvuose ir iki šiol išsaugojo labai stiprų balsą. Jis mane supažindino su tautiniu paveldu, kartu su juo grodavome liaudiškais muzikos instrumentais. Tačiau ne tai paskatino mane rinktis muzikinį kelią. Aš nenusprendžiau, kad dainuosiu.

Orkestras padeda atlikėjui, nereikia su juo konkuruoti. Jis išjudina energiją, leidžia visiškai kitaip išgirsti muziką.

– Tačiau dainuojate.

– Nuo vaikystės žinojau, kad galiu dainuoti. Darželyje įvyko pirmasis solo pasirodymas spektaklyje, kuriame vaidinau žiogą. Besiruošiant šiam vaidmeniui mane labai palaikė tėvai. Jie ne tik siuvo man sceninį žiogo kostiumą, bet ir savo pavyzdžiu rodė, kad į kiekvieną vaidmenį, pasirodymą scenoje reikia žiūrėti rimtai. Mane pastebėjo muzikos mokyklos mokytoja ir patarė nuo pirmos klasės pradėti lankyti Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklą. Joje sutiktos mokytojos Gražina Gumuliauskienė, Diana Mikienė man padarė didelę įtaką. Ją jaučiu iki šiol.

– Ar tai, kad nuo mažumės žinojote, jog galite dainuoti, padeda scenoje išlikti ramiam, būti užtikrintam savimi?

– Jaudulys yra, bet jis kyla dėl to, kad dainavimas man labai svarbus, o ne dėl besiklausančių žiūrovų baimės. Labai geras pasiruošimas pasirodymui padeda su jauduliu geriau susitvarkyti. Aš tikiu savimi. Kiekvieną kartą scenoje atlikdamas kūrinį stengiuosi padaryti viską taip, kaip galiu geriausiai.

– Ar niekada neabejojote savo pasirinkimu eiti muzikos keliu?

– Paauglystėje buvo tarpsnis, kai atsitraukiau nuo muzikos. Baigiau muzikos mokyklą ir galvojau, kad tiek man ir užtenka. Tačiau be muzikos išbuvau neilgai. Mokykloje, jei tik vykdavo renginiai, dainuodavau, taip pat buvau Reginos Maleckaitės vadovaujamos Lietuvos radijo ir televizijos jaunimo grupės narys. 11 klasėje, priėmęs sprendimą paskutinę minutę, įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Mokiausi Renatos Gilienės dirigavimo klasėje. Iš mokytojos gavau puikus muzikinius pagrindus, ji išugdė profesionalaus muzikinio dainavimo įgūdžius.

– Ar opera susidomėjote mokydamasis konservatorijoje?

– Operos klausydavausi nuo vaikystės. Pirmą kartą išgirdęs Luciano Pavarottį „Rigoleto“ kvartete supratau, kad mane šis žanras labai traukia. Pamėgau operą ir baigdamas mokyklą jau buvau gerai su ja susipažinęs. Žinoma, buvo svarstymų kurti grupę, rašyti dainas, bet mane labiau traukė akademinė muzika.

– Todėl pasirinkote studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

– Baigęs Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją turėjau laisvus metus. Per juos apsisprendžiau studijuoti akademijoje. Dainavimą studijavau daugelio tarptautinių konkursų laureatės, kocertavusios Austrijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Izraelyje ir kitose šalyse, doc. Julijos Stupnianek-Kalėdienės klasėje. Ji suteikė laisvę tobulėti, ieškoti savęs. Netampė balso, nevertė perimti jos dainavimo technikos, o leido mano balsui vystytis natūraliai. Man tai labai padėjo. Manau, būtent dėl to dabar sėkmingai dainuoju. Studijuodamas bakalaurą daug ir pats domėjausi, o doc. J. Stupnianek-Kalėdienė padėjo, palaikė. Kamerinio dainavimo mokiausi pas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, „Auksiniu scenos kryžiumi“, Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“ apdovanotą Ireną Milkevičiūtę, kuri man taip pat padėjo – davė daug gerų patarimų.

– Bakalauro studijas sėkmingai baigėte. Ar svarstote mokslus tęsti?

– Kovo mėnesį skridau į Austriją. Lankiausi Vienos muzikos ir scenos menų universitete, kur susitikau su žymiu pedagogu Sebastianu Vittucci, turinčiu stiprią baritonų klasę. Manau, jis man tinkamas pedagogas. Su S. Vittucci kartu dirbame ir man grįžus į Lietuvą. Jis norėtų mane priimti į savo baritonų klasę, todėl svarstau apie galimybę magistro studijas baigti Austrijoje, o tada dalyvauti jaunųjų dainininkų programose, kurios leistų keliauti po visą pasaulį.

– Kol nepradėjote magistro studijų, savo laiką skiriate mokymams. Neseniai dalyvavote Kauno valstybinėje filharmonijoje vykusiuose vokalo meistriškumo kursuose, kuriuos vedė visame pasaulyje žinomas muzikas, talentingas specialistas, paklausus vokalo pedagogas, dirigentas ir operos konsultantas Johnas Fisheris. Kuo šie kursai jums buvo naudingi? Kokios patirties įgijote?

– J. Fisheris man paliko gerą įspūdį kaip puikus pedagogas, o būdamas tarp kursų dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Ukrainos, Armėnijos, dirbdamas kartu, įgijau daugiau patirties. Kursuose man pirmą kartą teko dainuoti su orkestru. Jaudinausi prieš pirmąją repeticiją, nerimavau, ar mano balsas derės prie orkestro. Tačiau repeticijai prasidėjus viskas ėjosi sklandžiai, jaučiausi pasitikintis savimi. Orkestras padeda atlikėjui, nereikia su juo konkuruoti. Jis išjudina energiją, leidžia visiškai kitaip išgirsti muziką.

– Esate dirbęs kartu su žinoma pianiste, muzikologe, pedagoge, Hamburgo aukštosios muzikos ir teatro mokyklos profesore Raminta Lampsatyte. Kaip užsimezgė jūsų pažintis?

– Su prof. R. Lampsatyte susipažinau Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, kuriame dirbu, darbuotojų naujametėje šventėje. Mano dėstytoja doc. J. Stupnianek-Kalėdienė profesorei pasirodyti rekomendavo mane anksčiau, bet vis nesuderindavome susitikimo. Po pažinties teatro bendruomenės šventėje kartu daug dirbome. Prof. R. Lampsatytė man labai padėjo.

– Prof. R. Lampsatytės iniciatyva lankėtes pas muzikos agentą Volkerį Piefke’ę Berlyne.

– Šis susitikimas buvo sėkmingas. Išklausęs, kaip dainuoju, V. Piefke man pateikė daug pasiūlymų. Tai padėjo suprasti savo vertę ir labiau patikėti savimi. Mano pašaukimas yra dainuoti, bet reikia ir patvirtinimo iš šalies, kad einu gera linkme.

– Profesionalų palaikymas jaunam atlikėjui yra labai svarbus.

– Jis suteikia motyvacijos, skatina dirbti daugiau, nesustoti siekiant savo tikslo. Niekada nesu iki galo patenkintas, kaip atlieku kūrinius, kaip atrodau scenoje, kaip vaidinu. Galbūt, objektyviai vertinant, mano pasirodymai nebūna blogi, bet iki tikslo, kurio siekiu, man dar toli. Tikėti savimi reikia, bet labai svarbu savęs nepervertinti.

– Ar galite atskleisti, koks yra jūsų tikslas?

– Visus savo žingsnius tikslo link matau tarsi ėjimus šachmatų lentoje. Nors numatau kelis į priekį, bet šiuo metu koncentruojuosi į pirmąjį ėjimą. Mano tikslas – savo pasirinktoje srityje pasiekti labai aukštą lygį.

– Kokie artimiausi jūsų profesiniai planai?

– Rudenį ketinu dalyvauti konkurse Japonijoje. Konkursuose dalyvauju tik tada, kai žinau, kad galiu laimėti. Žinoma, galima juose dalyvauti siekiant įgyti daugiau patirties, bet manau, kad, jei jau nusprendi dalyvauti konkurse, tavo tikslas yra laimėti. Jei nesu tikras, kad laimėti galiu, nedalyvauju. Žinoti, kad pasirodysiu neblogai, man neužtenka.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių