– Gimtadienį pasitinkate daug repetuodamas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Gal ir švęsite kartu?

– Taip, ketvirtadienį bus koncertas rotušėje. Pagrosime, bet daugiau nesakysiu.

– Esate priekabus vadovas?

– Kai yra gerai, nori dar geriau. Tai ne priekabumas, o noras, kad būtų labai gerai.

– Tik savo orkestro priekabiai klausote ar ir kitų?

– Ir savo orkestro nepriekabiai klausausi. Yra daug puikių orkestrų, dabar atsirado puikių dirigentų. Pavyzdžiui, Modestas Pitrėnas, Modestas Barkauskas, kuris mūsų orkestre daug dirba. Jie – talentingi žmonės. Kristupo vasaros festivalyje mūsų orkestrui dirigavo Mirga Gražinytė. Gera dirigentė. Ne veltui ją paėmė Birmingamas.

Daug kas kritikuoja, bet aš esu provincialas ir esu už provincialią kultūrą.

– Bet jūs visada Lietuvoje...

– Daug kas kritikuoja, bet aš esu provincialas ir esu už provincialią kultūrą. Vadovaujuosi vienu dalyku: jūs per visą savo gyvenimą intensyviai skaitydamas galite perskaityti tik apie 5 tūkst. knygų, o kiek galite išklausyti muzikos? Kultūra ir menas nėra vienadienis dalykas, tai nėra traukinys, kur žiūri – viena kultūra, kita kultūra. Ar kaip japonai, kurie važiuoja ir fotografuoja viską, ką mato. Kultūra tai, kas išgyvenama, kas sudaro tavo vidinį pasaulį. Tai nėra greitas dalykas, reikia laiko, reikia įsigyventi. Yra daug literatūros kūrinių, kuriuos norisi perskaityti dar ir dar kartą. Skaitai kokį nors Hermanną Hesse ir kiekvieną kartą tas pats kūrinys atveria naujus dalykus, sminga į tave. Štai kultūra.

Manau, kad 19 a. Lietuvos kaimas turėjo savo kultūrą. Ar tie žmonės buvo menkesni, ar jų pasaulio matymas ir išgyvenimas buvo prastesnis, kad jie nematė Egipto piramidžių? Ne. Esu įsitikinęs, kad taip yra. Taigi ir aš tarnauju mūsų bendruomenei, tarnauju Lietuvai.

Kita vertus, yra atskiros bendruomenės. Yra Niujorko bendruomenė, ir net ten daug provincialumo. Yra daug atsitiktinumų, nes informacijos srautas milžiniškas, visi veržiasi į Niujorką, kad tik ten pasirodytų, padarytų kažką. Yra daug žaidimo.

– Dažnai jus kviečia į užsienį?

– Priklauso nuo sezono. Kartais labai daug, kartais, kaip praėjusiais metais, labai mažai. Bet tai neturi jokios reikšmės. Man svarbiau, kad mes atgrojame savo 70 koncertų Lietuvoje.

– Jūs rūpinatės mūsų publika, Vilniuje rengiate Kristupo vasaros festivalį. Kiek jau metų?

– 24 metus.

– Ir jūs, kaip niekas kitas, gerai pažįstate Vilniaus publiką. Kokia ji?

– Ji kinta. Publika apskritai labai kinta. Kita vertus, visame pasaulyje visa publika vienoda – ji klauso.

– Kai prezidentė jus sveikino 70-mečio proga, sakė, kad be jūsų neįsivaizduoja Lietuvos muzikinio gyvenimo. O jūs įsivaizduojate save be muzikos?

– Įsivaizduoju. Nereikia per daug susitapatinti su išoriniais dalykai. Žmogus negali būti vienplanis. Pavyzdžiui, juk yra ministrų, kurie labai siauriai mąsto ir negali pamatyti, kas aplinkui darosi. Tai nėra gerai. Žmogaus vidinis pasaulis turi būti didelis, atviras. Be abejo, yra preferencijos. Ir man muzika labai svarbi, ir aš dažnai pasiklausau kažkokios muzikos šiaip sau, dėl savęs, kad galėčiau susikaupti.

– Klausote neklasikinės muzikos?

– Žinoma. Mano sūnus sukūrė grupę „The Station“ ir aš dabar pamačiau, kad rokas – visiškai neblogai.

– Ar sūnus klauso jūsų pastabų?

– Taip, jis nori žinoti. Šiaip galėčiau pasakyti daug pastabų mūsų popsininkams. Visiškai neseniai projekte „Dainuoju Lietuvai“ girdėjau Jazzu. Ji gabi, turi gražų balsą, bet aš jai turėjau klaikiai daug pastabų. Jie visi pririšti prie posmo, prie eilutės ir, jei kas nors kartojasi, pavyzdžiui, kitas posmas, jie vėl tą patį dainuoja, nes tekstas ir muzika ta pati.

Aš Jazzu būčiau pataręs vieną dalyką, bet ji atėjo, mane pabučiavo ir nulėkė – neišklausė, ką norėjau pasakyti. O norėjau pasakyti – reikia labai įdėmiai perskaityti tekstą ir reikia įsigilinti į prasmę. Ir tada atsivers tai, ką tu turi pasakyti klausytojui. Juk tai menas, tai komunikacija, tai kažkokios prasmės išsakymas. Tai galioja visiems, ir popsininkams.

– Jūs to pasigendate ar tai tiesiog pastaba jauniems atlikėjams?

– Aš noriu, kad Jazzu dainuotų įdomiau.

– O kodėl jūs dirigentas – ne dainininkas?

– Neturiu balso. Kartais padainuoju taip sau ant durniaus, bet niekad neturėjau idėjų. Be to, nenorėjau būti kompozitoriumi ir nenorėjau būti dainininku. O muzika mane labai traukė.

Visiškai neseniai projekte „Dainuoju Lietuvai“ girdėjau Jazzu. Ji gabi, turi gražų balsą, bet aš jai turėjau klaikiai daug pastabų.

– Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui vadovaujate 25 metus. Tai – ketvirtis amžiaus.

– Žinot, ką aš dariau? 30 metų grojau Vilniaus kvartete. Ir tą kvartetą subūriau, ir jis gyvuoja. Įsivaizduokit, koks fantastiškas dalykas.

– Tai didžiuliai gyvenimo etapai.

– Būdamas 52 metų, išėjau iš kvarteto. Vaikštant po Vingio parką, žmona man sako – ačiū Dievui, pagaliau galiu su tavim pasivaikščioti. Ir viskas... Paskui pradėjau dirbti su kameriniu orkestru.

Bet, būnant 52 metų, visiškai pakeisti savo amplua... Man reikėjo mokytis dirigavimo... Po šiai dienai laikau save tokiu – kaip dirigentas esu daugiau savamokslis. Nors ir pas Aleksą Joną mokiausi, ir rimtai žiūrėjau į tą dalyką.

– 52 metų sugalvojote viską radikaliai pakeisti?

– Niekada nereikia sakyti sau ,,ne‘‘. Reikia gyventi. Gyvenimas yra nepertraukiamas procesas. Kai manęs klausia, kaip gyvenu, sakau, kad gyvenu be sustojimo. Jei šaus idėja, nors tau ir 99 metai, reikia ją realizuoti. Reikia būti gyvam. O dažnai žmogus sako – ai, jau ne, ką jau man... Ir to jis negali, ir to negali, paskui tų apribojimų sau atsiranda nepaprastai daug.

Jūs jauni, turite velnionišką perspektyvą. Negalvokite, kad jau „pabaigėte“ savo profesiją. Profesijų galima prisirinkti tokių, kokių tik norit. Ir pašaukimą galima turėti. Kitas gyvena, o paskui kaip kokia Žemaitė, pasirodo, moka rašyti. Nors ji turėjo pasakyti – oi, aš sena, nėra ko pradėti...

– Jūs optimistiškas žmogus, ryžtatės visokioms avantiūroms. Iš ko semiatės optimizmo tokioje pilkoje Lietuvoje?

– Turiu tokį kibiriuką – prieinu, pasižiūriu ir pasisemiu.

– Esate unikalus savo kartos atstovas. Dauguma, būdami 75-erių, jau nukabinę nosis, kad gyvenimas į pabaigą, reikia anūkais rūpintis, pilka buitis. Apie naujus planus ir saviraišką mažai kas galvoja, o jūs galvojate.

– Kodėl? Aš dabar noriu rašyti knygas, rašau prisiminimus. Negalite įsivaizduoti, kokie mano prisiminimai,– nespausdins niekas. Jie bus po 100 metų skaitomi, bet ir tada sakys – negalima suprasti, kas čia parašyta. Nes aš rašau taip, kaip išgyvenau, mačiau, nieko neišdailinu.

Prieš dvejus metus išėjo mano straipsnių rinkinys. Sovietų laikais buvau muzikos kritikas, rašydavau „Literatūroje ir mene“, „Komjaunimo tiesoje“ ir pan. Ten mane sudirbinėdavo: muzikai sakydavo man – Katkau, man nereikia, kad mane taip girtum.

– Pavasarį išsakėte savo nuomonę apie „valstiečių“ planus dėl numatomų alkoholio draudimų ir gana griežtai „valstiečius“ kritikavote.

– Pradėkim nuo to, kad esu abstinentas. Bet kova prieš alkoholizmą absoliučiai kvaila. Alkoholizmas didžiulė bėda, bet tai socialinis klausimas. Nepradėkim nuo draudimų, negaliu virškinti, kai ateina kažkoks viršininkas ir ima drausti. Draudimais mes nieko nepadarysime.

Reikia kurti sistemą, kurioje nebūtų galimybės persigerti. O persigeria, žinome, kas – žmonės be darbo, be užsiėmimo. Pažiūrėkite – už žemę, jei nedirbi, gauni pinigų. O ką tada veikti? Juk nėra kultūros, o kokia padėtis su mokyklomis ir švietimu.

– Esate dirigentas, muzikologas, pedagogas, TV žiuri narys ir t. t. Kuri veikla teikia daugiausia malonumo?

– Be abejo, muzikavimas. Bet viską, ką darai, reikia daryti neabejingai, neatmestinai, reikia atsiduoti tam darbui.

– Šiuo metu vyksta akcija ,,Idėja Lietuvai“. Kokią idėją pasiūlytumėte jūs?

– Apsispręskime, kas esame. Mes gyvename 19-ojo šimtmečio kaime. Žinot, kas yra lietuviai? Baudžiauninkai (nors dabar jau mažiau). Anksčiau namuose būdavo gonkos. Per tas gonkas niekas nevaikščiodavo, net negalėdavo pas dvarininką per centrinį įėjimą įeiti, eidavo pro virtuvę. Ši baudžiauninkiška psichologija mus drasko.

Iš vienos pusės mes – baudžiauninkai, iš kitos – kuo tu labiau pažemintas, tuo labiau nori pakilti, būti geresnis, todėl turi kažką nustumti. Tai didelis dalykas, pažiūrėkite, kas darosi su atlyginimais. Nori pakelti atlyginimus tuo metu, kai biznieriai, verslininkai kelia kainas.

Kėlimą susidės sau į kišenę kas? Verslininkai – ne žmogus. Tai didžiausia demagogija. Tie verslininkai yra siaubas, jie – tie baudžiauninkai, kurie prasikalė į viršų. Linkiu visiems gerovės. Gyvuokit gražiai ir mylėkit Vilnių – sostinę.