Laikas bėga greitai, atrodo, ką tik visi besidomintieji menu skubėjo į Veneciją, o štai ir vėl paskelbta, kas maždaug po metų atstovaus Lietuvai 56-ojoje Venecijos bienalėje – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos pristatomas menininkas Dainius Liškevičius ir jo kūrinys "Muziejus".

Džiugu, kad šiuolaikinio Lietuvos meno lauke pasirodo dar viena institucija, kurios suburta komanda pajėgi imtis tokio lygio uždavinio: projekto komisaras ir kuratorius yra dr. Vytautas Michelkevičius, antroji komisarė – Rasa Antanavičiūtė, prodiuserė – Daina Pupkevičiūtė.

Jau devinta kelionė

Nuo 1895-ųjų kas dvejus metus rengiama tarptautinė Venecijos bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. Lietuva Venecijos bienalėje dalyvauja nuo 1999 m. ir yra net tris kartus pelniusi specialius žiuri apdovanojimus.

Ši grandiozinė ekspozicija sudaryta iš dviejų dalių – daugiau kaip 80 kitų valstybių pristatomų nacionalinių paviljonų ir tarptautinės teminės parodos, kurios kuratorius šįkart bus žymus meno kritikas Okwui Enwezoras.

2015-aisiais Lietuvai tai bus jau devintasis kartas. Gegužės–lapkričio mėnesiais tarptautinėje meno erdvėje bus rodoma nauja papildyta ir išplėsta "Muziejaus" versija. Pirmą kartą šis meno projektas eksponuotas Nacionalinėje dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre (2012 m.). Vėlesnės jo versijos rodytos Leipcigo šiuolaikinio meno muziejuje Vokietijoje (2013 m.) ir Bielio "PasquArt" meno centre Šveicarijoje (2014 m.).

V.Michelkevičiaus teigimu, Venecija pati yra miestas-muziejus, tad D.Liškevičiaus projektas turėtų įdomiai įsilieti į miesto kontekstą ir į šiuolaikinio meno lauką.

Kadangi Lietuva savo stacionaraus paviljono neturi, kuo gali pasigirti šalys senbuvės, projekto komisarų ir menininko laukia nemažas iššūkis, iškylantis, beje, kiekvienai Lietuvą pristatančiai komandai, – surasti projektui eksponuoti tinkamas patalpas, kurios būtų ne per toli nuo pagrindinių žiūrovų srautų. Tiesa, šiemet galimas dar vienas variantas – patiems statyti paviljoną, kuriam, savaime aišku, taip pat reikalinga strategiškai patogi vieta.

Tiltas į praeitį

"Muziejus" yra ilgalaikis meninis tyrimas, kuriame jungiasi tiek iš praeities atkeliavę objektai, tiek ir dabartiniai artefaktai, knygos, fotografijos, įvairios idėjos bei paties menininko anksčiau sukurti kūriniai, sujungti į vientisą pasakojimą. Šis kūrinys kalba ne tik apie sovietmetį, bet ir apie protestą, nacionalumą, dailės istorijos kūrimą ar autoriaus asmenines patirtis.

Kaip pastebi D.Liškevičius, jo kartos žmonių gyvenimas dalijasi į dvi kol kas dar panašaus dydžio dalis – vaikystę ir paauglystę sovietiniame pasaulyje ir po nepriklausomybės atgavimo atėjusį suaugusio žmgaus periodą, praleistą jau laisvoje šalyje.

Kaip pasakoja autorius, ta sovietinė vaikystės ir paauglystės patirtis ilgus metus buvo tarsi nustumiama į tamsiausius užkaborius, neigiama, lyg būtume pradėję gyventi tik nuo nepriklausomybės atgavimo. Vis dėlto ji yra svarbi: ji mus suformavo, tad veikia ir prašo ją suvokti iš naujo, nagrinėti ir žvelgti nebijant vaiduoklių, kuriuos galime ten rasti.
Tad menininkas ir nebijo, atverdamas Lietuvai ne itin malonią Broniaus Maigio, 1985 m. Sankt Peterburgo muziejuje "Ermitažas" apgadinusio Rembrandto paveikslą "Danaja", istoriją.

Istorijos analogijos

"Muziejus" palieka žiūrovui laisvę pačiam susikurti savo asmeninių pasakojimų virtinę. Jis įdomus tuo, kad skirtingoms auditorijoms įgauna skirtingą formą. Daug daiktų jaunajai kartai yra nematyti, įdomūs, o vyresnės kartos žmonėms jie kelia tam tikrų nostalgiškų teigiamų ar neigiamų emocijų", – sako V.Michelkevičius.

Anot kuratoriaus, D.Liškevičiaus projektas – kosmopolitiškas mažos valstybės meno ir protesto muziejus, per menininko mikroistoriją pasakodamas makroistoriją.

Viena pagrindinių "Muziejaus" ašių – trys revoliucinės 1960–1980 m. asmenybės – paskutinysis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis, Bronius Maigys ir disidentas Romas Kalanta. Šios istorijos, sugretintos menininko vaizduotės ar realių įvykių randant jose tam tikrus protesto veiksmų panašumus, tampa priemone mąstyti apie Lietuvos nepriklausomybės kovas ir menininko vietą tokiuose socialiniuose bei kultūriniuose procesuose.

Beje, D.Liškevičius vaikystę ir paauglystę praleido Kaune ir būtent šią sovietinio laikotarpio patirtį jis apmąsto tiek pačiame "Muziejuje", tiek jo pagrindu išleistoje knygoje, kur 400 kg sveriantį savo kūrinį sutalpino į 1,4 kg sveriantį 264 puslapių lietuvių ir anglų kalbomis išleistą leidinį.

Kauno motyvai

"Muziejuje" panaudotas sutapimas: paskutinio Lietuvos partizano žūties ir Jeano Paulio Sartre'o apsilankymas – vyko panašiu laiku. R.Kalantos radikalaus protesto  metinės beveik sutapo su knygos ir projekto pristatymu, prasilenkdamos tik viena diena. R.Kalanto istorija, kaip ir paties menininko, yra glaudžiai susijusi su Kauno miestu.

"Muziejuje" ir jo projekcijoje-knygoje galime rasti ir nostalgiškų D.Liškevičiaus vaikystės metų Laisvės al. nuotraukų ir jo performansų, skirtų Kaunui, tokių kaip "Vėjarodė", kurio nuotrauka tuo metu buvo publikuota taip pat viename to meto pažangiausių žurnalų "Nemunas". Stovintis ant Kauno pilies smailės menininkas ištiesta ranka rodo kryptį, aiškiai rizikuodamas nukristi. Šis projektas "Ženklas Kaunui" (1996 m.) yra puiki nuoroda ir dabar, kai mes vis rečiau drįstame rizikuoti.

Paklaustas apie Kaune praleistą vaikystę ir jos reminiscencijas, netikėtai ištraukia istoriją apie trumpą laiką prieš pat nepriklausomybę, kai buvo paskelbta komendanto valanda ir pasakojimą apie jaunų žmonių norą tiesiog vakare pasivaikščioti po centrą, pasibaigusį gaudynėmis ir bėgimu nuo milicijos.

Pasakojimai apie pankavimą, mums visiems reiškusį tą patį protestą, roko koncertus ir ten siautėjusius saugumo darbuotojus (ne apsaugos, o represinės struktūros, valdžiusios visą politinį gyvenimą) taip lengvai siejasi su pačiu "Muziejumi", su maištu ir pasipriešinimu, kad autoriaus įvardytas kaip sudėtingas ir reikalaujantis pastangų kūrinio perskaitymas atrodo kuo lengviausiai įveikiamas.

Atminties rekonstrukcija

"Muziejaus" projekte intriguoja ne visuomet aiškiai suvokiama riba, kada istorijos virsta fikcija, kaip ir pats numanomas "Muziejaus" menininkas, D.Liškevičiaus alter ego, virstantis tai J.P.Sartre'u, tai prasigėrusiu tapytoju. Juo labiau kad prisimenant sovietinį laiką, kai oficialioji kultūra rėmėsi falsifikacija, neatrodo keista tos pačios strategijos panaudojimas ir nagrinėjant šį laikotarpį, tačiau ironiškas, pašaipus autoriaus žvilgsnis neleidžia mums abejoti tuo, kur mes esame dabar.

"Savo projekte su humoru interpretuoju neseną kolektyvinę sovietmečio istoriją ir ją pateikiu iš išgalvoto meno kūrėjo perspektyvos, įterpdamas autobiografinių motyvų", – teigia menininkas.

"Muziejus" bus patrauklus platesnei Lietuvos ir užsienio auditorijai, nes jame žaismingai nagrinėjamas patriotiškumas, kultūrinė izoliacija ir Vakarų vertybių paieškos sovietmečio Lietuvoje, įtraukiant į pasakojimą tokius veikėjus kaip J.P.Sartre‘as ir kitus", – teigia V.Michelkevičius.

Belieka linkėti sėkmės Venecijoje, juo labiau kad klausiamas apie spaudimą laimėti prizus kuratorius V.Michelkevičius pastebėjo: visi įmanomi diplomai ir žiuri įvertinimai jau gauti už ankstesnius projektus, tad neverta kažko tikėtis, o reikia tiesiog gerai dirbti savo darbą.