Vargonams reikia ne fizinių, bet dvasinių jėgų, mitus apie esą vyrišką vargonų muzikos pasaulį neigia Irena Budrytė-Kummer, į Lietuvą trumpam grįžusi iš Vokietijos. Pokalbis su garsaus klarnetininko Algimanto Budrio dukra – apie likimą ir muziką.

Pradžių pradžia

Kalbant apie žinomos vargonininkės kūrybinį kelią neįmanoma nepaminėti jo pradžių pradžios, siekiančios dar garsaus tėvo vaikystę, pastarojo pirmąjį prisilietimą prie muzikos.

"Norėjau groti saksofonu, tačiau tuometėje J.Naujalio muzikos mokykloje tokios klasės tada nebuvo, o panašiausias į saksofoną buvo klarnetas. Todėl ir pasirinkau šį instrumentą. Nors groti pradėjau atsitiktinai, pamilau klarneto skleidžiamą muziką", – apie atsitiktinę pažintį, virtusią gyvenimo meile, pasakojo A.Budrys.

Šiandien 55 metus profesionaliai muzikuojantis A.Budrys – nuolatinis Lietuvos nacionalinio, Vilniaus kamerinio, Kauno ir kitų simfoninių orkestrų koncertų partneris – laikomas vienu garsiausių Lietuvos klarnetininkų.

"Koncertavau ne tik visoje Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet ir Kanadoje, o Amerikoje į sceną teko lipti net devynis kartus", – spalvinga muzikine patirtimi dalijosi maestro.
Rusijoje ir Prancūzijoje stažavęsis A.Budrys nuolat skleidė paryžietiškos muzikos kerus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, nes kaip pats sakė: "Paryžius – kultūros centras, o jo tradicijos ir muzika užburia."

Per savo karjerą instrumentinės muzikos pasaulio atstovas prisilietė ir prie pedagoginės veiklos: ilgus metus dėstytojavo Lietuvos muzikos akademijoje ir vadovavo Lietuvos nacionalinės filharmonijos pučiamųjų kvintetui. Pedagogo duonos žymus Lietuvos klarnetininkas profesorius ragavo ir už gimtinės ribų – trejus metus Egipte A.Budrys užėmė profesoriaus eksperto poziciją.

Pakerėjo skambesys

Ar tokio talentingo tėvo dukrai įmanoma netapti muzike? I.Budrytės-Kummer gyvenimas tik patvirtina numanomą atsakymą: žinoma, kad ne. "Visada norėjau šokti baletą, tačiau buvau mažutė, lieknutė ir visi manė, kad man pritrūks jėgų šokiui. Be to, gimiau muzikų šeimoje, todėl viskas buvo nulemta iš anksto", – prisipažino I.Budrytė – Kummer.

Ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje žinomos vargonininkės vaikystės svajonei apie puantus nebuvo lemta išsipildyti, tačiau širdyje liko vietos ir kitai aistrai – muzikai.
Iš pradžių – fortepijonas, paskui – klavesinas, galiausiai – vargonai. "Labiausiai mane pavergė vargonais atliekamos Johanno Sebastiano Bacho muzikos skambesys", – tikrosios susižavėjimo vargonais priežasties neslėpė I. Budrytė–Kummer.

Vilniuje baigusi konservatoriją vargonų grojimo meno moteris mokėsi Italijoje ir Vokietijoje. Trejus metus Štutgarte Ireną Budrytę-Kummer muzikavimo mokė profesionalas Ludgeris Lohmannas, kurio mokiniais tampa tik geriausi pasaulio muzikantai.

Šiandien muzikės kelyje – ilgas koncertų sąrašas. "Labai daug koncertavau. Koncertavau ir su A.Budriu, ir su įvairiais chorais, ir su Lietuvos kameriniu orkestru. Man patinka koncertuoti, jausmas neapsakomas", – I.Budrytė-Kummer neslėpė mėgstanti dalytis savo muzikavimu su klausytojais.

Likimo dovana

Vokietijoje gyvenanti ir didžiąją laiko dalį ten koncertuojanti I.Budrytė-Kummer su vyru dirba vargonininkais garsiojoje Dievo Motinos katedroje Drezdene.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui sąjungininkų subombarduotas baroko šedevras buvo tapęs visiškos karo beprasmybės simboliu. XVII a. viduryje pastatyta šventovė buvo sugriauta beveik iki pamatų ir atstatyta tik praėjus pusšimčiui metų.

Katedra atstatyta tik 2005 m. po intensyvios aukų rinkimo kampanijos ir išsyk tapo nauju kultūriniu šio įspūdingo Saksonijos miesto prie Elbės centru.

Ką reiškia groti šventovėje, kurios sienoMs iškilti padėjo daugybės žmonių aukos, pozityvi energija? "Grojant šioje bažnyčioje apima fantastiškas jausmas", – prisipažįsta lietuvė. Katedroje tvyro ne tik ypatinga aura: vienu metu ji gali talpinti net 1800 klausytojų – būtent tiek jų ir būna daugumoje koncertų.

Tai, kad I.Budrytė-Kummer groja šventovėje, kurioje – senojoje, tuomet dar ką tik pastatytoje – prie vargonų sėdo ir pats J.S.Bachas, matyt, reikia laikyti įstabia likimo dovana.

Svarbiausia – stipri dvasia

Šių dienų muzikos pasaulyje vargonus prakalbinančių moterų vis daugiau, tačiau įvaizdis, kad šis ypatingas instrumentas reikalauja daug fizinių jėgų, dar gajus.

Išgirdusi apie tai, I.Budrytė-Kummer nusišypso: "Taip, senoviniams vargonams reikėdavo daug fizinių jėgų, tačiau šiuolaikiniams reikia pirmiausia dvasinės jėgos. Tai ypatingas instrumentas, kuris skirtas Bažnyčiai aukštinti ir ryškiems koncertams kurti."

Menininkė neslepia, kad Vokietijoje kuriami vieni geriausių vargonų pasaulyje ir, priešingai nei Lietuvoje, Vokietijoje, jų skleidžiama muzika itin populiari. Tai viena priežasčių, dėl kurių I.Budrytė-Kummer apsistojo Vokietijoje.

"Vokietijoje senos vargonų tradicijos, o Saksonijoje kuriami geriausi vargonai", – pasirinkimą motyvuoja I.Budrytė-Kummer, pridurdama, kad Vokietijos vargonų meistrai ieškojo naujų muzikinių atspalvių ir buvo tikri savo amato genijai.

Paklausta, prie kurių gimtinės vargonų sėdasi mieliausiai, muzikantė vardija: "Mėgstu groti Vilniaus šv.Kazimiero bažnyčioje, ten teko ilgiau dirbti vargonininke. Toje bažnyčioje sklando nepaprasta aura. Patinka ir Kauno šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje muzikuoti, o Vilniaus katedroje, atrodo, vargonai patys groja."

Tradicijoms nelemta numirti

Mintimis muzikė dažnai būna Lietuvoje, o paklausta, ko labiausiai pasiilgsta būdama svetur, atsako: gyvenimo ritmas esąs toks intensyvus, kad ji net nespėja galvoti, ko trūksta.

"Trūksta visko, kas yra lietuviška: oro, miškų, miestų, šeimos... Per šventes susitinkame, į Lietuvą grįžtu tris kartus per metus", – pasakojo gimtųjų namų besiilginti I.Budrytė-Kummer.
Tris sūnus su vyru vargonininku Vokietijoje auginanti Irena Budrytė-Kummer išsiduoda, kad visi sūnūs yra išbandę muzikos instrumentus.

"Vyresnėlis grojo ir violončele, ir fortepijonu, ir gitara, tačiau galiausiai apsistojo ties gamtosaugos ekologija. Apskritai mūsų vaikai linkę į tiksliuosius mokslus. Didžiausias viltis dedame į jauniausią sūnų, jis yra muzikanto tipažo ir jaučia meilę muzikai, nepaprastai gražiai improvizuoja, nors jam tik dešimt", – džiaugėsi moteris.

Muzikų šeimos galva A.Budrys jau dabar didžiuojasi jauniausiu galimu muzikų giminės tradicijų tęsėju. "Jis – tikras šaunuolis. Man teko groti 3000 koncertų, tad, manau, mano karjerai ateina pabaiga. Reikia sceną užleisti jauniems ir talentingiems žmonėms", – sako maestro, jau spėjęs pasirodyti su anūku, ir atskleidžia vieną muzikos pasaulio dėsnių: profesionalų yra daugiau, nei jų vertų vietų.

Neatsiejama nuo pedagogikos

I.Budrytė-Kummer gimė 1963 m. Vilniuje. Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (fortepijonas, prof. Veronikos Vitaitės klasė; vargonai, prof. Leopoldo Digrio klasė) 1990–1993 m. dirbo vargonų pedagoge Vilniaus J.Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, vargonavo Vilniaus Šv.Kazimiero bažnyčioje.
1993–1994 m. studijavo Popiežiškajame bažnytinės muzikos institute Romoje (Italija) pas profesorių Giancarlo Parodi, 1994–1997 m. studijas tęsė Vokietijoje, pas profesorių L.Lohmanną Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje.

Šiuo metu I.Budrytė-Kummer dėsto Drezdeno aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje.