Menininkai įamžino esamąjį laiką

2-oji tarptautinė „Now Art Now Future“ grafikos bienalė kitą savaitę pasieks Klaipėdą

Balandžio pradžioje Vilniuje startavo 2-oji tarptautinė „Now Art Now Future“ grafikos bienalė „Present time“, kurią organizuoja to paties pavadinimo viešoji įstaiga ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC). Sostinės Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) atidaryta konkursinė Lietuvos ir užsienio menininkų paroda, o prekybos centro „G9” parodų salėje pristatyti naujausi Jūratės Rekevičiūtės kūriniai – grafikos projektas „Paruošta istorijai“.

Iki birželio 9-osios vyksianti bienalė balandžio 29-ąją atvyks į Klaipėdą, o gegužės 9-ąją finišuos vernisažais Kaune.

„Now Art Now Future“ iniciatoriai ir vedliai nuo pat pirmųjų šios bienalės žingsnių kaunietė grafikė J.Rekevičiūtė ir KKKC direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius tikisi, kad ši „privati iniciatyva” visiems besidomintiems papasakos apie grafikos procesą šiandien, visapusiškai jį pristatys visuomenei.

Klaipėdietis renginio organizatorius ir kuratorius I.Kazakevičius įsitikinęs, kad pats laikas suvokti, jog šiandien šiuolaikinių technologijų dėka gyvename, kuriame, jaučiame, vartojame glaustesnėje erdvėje ir didesniu tempu nei vakar. Šiandien tradiciniam menui reikia eksperimento, grafikos atspaudui – koncepcijos, o meno procesui – socialumo.

– Kokie jūsų paties įspūdžiai apie bienalės startą sostinėje?

– Iki gegužės 11-osios Vilniuje galima pamatyti didžiąją bienalės parodą. Joje dalyvauja devynių šalių menininkai. Labai skirtingi kūriniai. Skirtingi atlikimo technikomis ir idėjomis. Skirtingi vizualiniu krūviu ir deklaruojamomis vertybėmis. ŠMC parodoje pristatome grafiką, suvoktą kaip esamojo laiko atspaudą mene. Toliau tęsiame atspaudo koncepcijos socialinę interpretaciją. O gal sakykime – integraciją į meno pasaulį. Atspaudą traktuojame ne kaip oforto ar linoraižinio, šilkografijos kūrinį, o kaip sąvoką, išreikštą pasinaudojant klasikinėmis technologijomis, jų interpretaciją įvairiais jų junginiais.

– Taigi, kas yra atspaudas?

– Tai, kas atsispaudžia šimte pavidalų nuo tūkstančių paviršių. Regimų ir nujaučiamų, egzistuojančių ir pačios egzistencijos. Juk sakoma: „Kaip slegia gyvenimas...“. Mums rūpi, kaip išreikšti tai, kas slegia, kokia pozityvioji ir negatyvioji atspaudo pusė.

Grafika ir jos technikos, fotografija, fotografika, aibė autorinių technikų, videomenas, instaliacija, 3D variacijos... Tačiau tai sukurta rankomis. Itin vertiname dailininko rankos „svorį“ ir įspaudą meno kūrinyje. Sveikintinos šiuolaikinės technologijos, suteikiančios didesnį perskaitomumą tradicinėms technikoms. Parodoje matome skaitmeninės spaudos galimybes siekiant vizualumo – esto P.Alliko darbuose ir skaitmeninę spaudą, kuri padeda įtaigiau išreikšti režisuojamą pasaulį, – kanadietės D.Kidd sakytum skaitmeniniu būdu išraižytose graviūrose. Gana popsiškai tiesmukai „sukalta“ rumuno M.Zgondoiu plakatinė žvaigždžių galerija, kurioje viskas kondensuota – iššūkis, legenda, įvaizdis.

Ir čia pat preciziškas rankų darbas – J.Pikčilingytės frotažai. Pats kūrinys – permatomas, pilkas, beveik su erdve susiliejantis. Visas skirtybes gal geriausia pristato Klaipėdos parodų rūmuose lapkričio mėnesį startavęs ir šiuo metu „G9“ pristatomas J.Rekevičiūtės projektas „Paruošta istorijai“. Autorė dvidešimtyje šviesdėžių įkalino labiausiai jos gyvenimą paveikusių asmenybių drabužių (o gal sielos?) atspaudus. Čia grafikos kūrinys pateikiamas kaip objektas – savo forma ir kaip idėja – provokatyviu turiniu.

– ŠMC – konkursinė paroda? Ką tai reiškia? Kas su kuo ir dėl ko konkuruoja?

– Tai elementari atranka. Buvo skelbtas konkursas. Taip pat menininkai buvo asmeniškai kviečiami teikti pasiūlymus. Užsienio menininkų ieškojome per grafikos bienalių ir trienalių tinklus, kreipėmės į galerijas, kuratorius ir vadybininkus. Menininkai konkuravo dėl vietos po saule, dėl galimybės pristatyti savo kūrinius. Konkuravo idėjos. Tiesą sakant, visas projektas yra konkursas. Kiekviena parodinė erdvė yra tinkama tik konkrečiam projektui.

– Bienalė ir vėl keliauja per Lietuvą – kas jos publikos laukia Kaune ir Klaipėdoje?

– Kitą savaitę trys bienalės parodos ir „vorkšopas“ startuos Klaipėdoje. Balandžio 29-ąją uostamiesčio Dailės parodų rūmuose atidarysime pasaulyje plačiai žinomos menininkės Davidos Kidd personalinę parodą, apie kurią pasakyčiau, kad taip turėtų atrodyti šiuolaikinis menas, taip turi atrodyti skaitmeninės spaudos panaudojimas mene.

Balandžio 30-ąją P.Domšaičio galerijoje bus pristatyta naujosios japonų graviūros klasiko Hiroaki’o Miyayama‘os paroda. Jo „Genji istorijos” – tai modernia kalba papasakota žymiausio istorinio romano versija. Tą pačią dieną KKKC galerijoje pateiksime suomės Sirkku Ketola projektą „Nuspalvinti”. Galerija mėnesiui pavirs optinio meno objektu.

Gegužės 1–3 dienomis KKKC Meno kieme įvyks H.Miyayama’os meistriškumo pamokos menininkams. Gegužės 7–9 dienomis bienalė finišuos Kaune, atverdama keturių personalinių projektų duris ir apdovanodama laureatus.

M.Žilinsko galerijoje Rusijos menininkė Olga Tobreluts pristatys madinga neoklasicizmo maniera sukurtą šiuolaikinio meno projektą „Sukeitimas“. Drama, aistra, mirtis – ar tai vadinama likimu? – klausia ir meno kūriniais atsako menininkė.

„Meno parko“ galerijoje Kęstutis Grigaliūnas ir Anatolijus Klemencovas skirtingais kampais nagrinės identiteto klausimus.

O „Grafikos galerijoje“ niujorkiečio Dylano Mcmanuso projektas „Jeigu nėra duonos – valgykime pyragus“ prabils apie Artimųjų Rytų karinėse stovyklose rengiamus nepilnamečius žudikus. Menininko fotografijos papuoš tortus, kurių galės paskanauti meno gurmanai.

– Šiemet jūsų renginyje dalyvauja vienintelis klaipėdietis – A.Klemencovas. Kodėl būtent jis ir ne Klaipėdoje? Ar kad savo mieste pranašu nebūsi?..

– Eksponuojamas Kaune, nes Klaipėdoje jo ir taip daug. Uostamiesčio menininkus norime parodyti kitur. Klaipėdiečiai juk nėra dažnai „eksportuojami“. Be to, sudarysime sąlygas visiems norintiems nuvykti į Kauną, į bienalės uždarymą ir į A.Klemencovo parodos atidarymą – taip pat. Jam ten ir erdvė geriausia. Kaip tik jo 20-čiai kūrinių. Kaip tik jo identiteto išklotinei. Identiteto paieškos, pasak autoriaus, aktualios buvo visais laikais. Dailininkas eksponuoja sovietmečio milicijos naudotą tautybių tipažų lentelę, kurią papildė šiandien aktualiais štampais.

Daugiau Klaipėdos menininkų neatsiliepė. Nei į oficialius kvietimus, nei į asmeninius. Kita vertus, patys originaliausi dalyvavo. Kad ir netiesiogiai. Virgis Viningas šaržais perpiešė dalyvių nuotraukas katalogui, o Algis Kliševičius kartu su Jūrate kūrė katalogo dizainą.

– Tai kur bienalės gimtinė – Kaune ar Klaipėdoje?

– Kuratorių širdyse. Bienalė gimė iš alternatyvos ir alternatyvoje „pasmerkta“ būti. Ji gimė susiliejus Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus pajėgoms. Tai natūralu. Ji yra tarptautinis projektas, įgyvendinamas visoje šalyje. Tokia mūsų KKKC paskirtis. Pristatyti meno procesą. Visomis jo formomis. Nuo individualios kūrybos ir technikos meistrystės iki aukšto, originalaus pateikimo lygmens. Todėl natūralu, kad natūraliu bienalės prieglobsčiu tapo KKKC, jos forpostas Vakarų Lietuvoje.

– Kas pasikeitė nuo pirmosios bienalės? Gal galėtumėte jas abi palyginti – kokie ryškėja nauji šio projekto ženklai, tendencijos, kaip plečiasi jo geografija, galbūt keičiasi koncepcija?

– Bienalės ištakos 2005-ųjų projekte „Now Art Now Future”, kuris buvo skirtas „mūsų” pusės baltiškajam regionui, trijų jo respublikų menininkams. Pakvietėme latvių ir estų menininkus, kurių atrankos vargus dalijomės su tų šalių kuratoriais. Latviams ir estams atstovavo daugiausia jauni menininkai – ieškantys, nerimstantys, darantys, metantys ir vėl pradedantys. Taip pat svečių teisėmis buvo pakviesti Sankt Peterburgo (Rusija) menininkai.

2006-aisiais projektas tapo grafikos bienale. Bienalės tema „Freedom“ įkvėpė menininkus realizuoti edukacinį projektą su Panevėžio moterų pataisos namų kalinėmis. Pirmą kartą Lietuvoje lygiomis teisėmis projekte dalyvavo ir ne profesionalai. Pernai, antrosios bienalės belaukdami, pirmą kartą Lietuvoje surengėme atvirų visuomenei grafikos „workshopų“ ciklą.

Antroji bienalė tapo išties tarptautine. Joje nebėra skirstymo šalimis ir regionais. Kiekvienu projektu siekiame sujudinti apsnūdusią visuomenę, sujudinti apsnūdusius menininkus. Daugiau dėmesio skiriame menininko kūrybos pristatymui. Iš viso dalyvauja 36 menininkai iš 12 šalių. Tik Vilniuje pristatoma grupinė paroda. Kituose miestuose – išimtinai personaliniai menininkų projektai. Taigi bienalės koncepcija nesikeičia. Keičiasi tik jos tema, pateikimas.

– Ko jūs, kaip organizatoriai, siekiate šiuo renginiu, kokie jo tikslai ir prasmė?

– Visų pirma tai grafikos meno bienalė. Dažnas klausia – o kodėl grafikos, kodėl ne apskritai „meno bienalė“? Išties dabar nesvarbu, kokią formą rinksiesi savo idėjos pristatymui ir kokias išraiškos priemonės ar medžiagas naudosi. Tarkime, „Esamasis laikas“ gali būti atspindėtas labai įvairiai. Esamasis laikas aktualus visose srityse, jis tiksi visiems vienodai. Tačiau ar visi dalyvauja esamajame laike? Ar gyvena jame? Ar atliepia realijas, ar reaguoja į kasdienybės skausmą ir netektis? Į aplinkos presingą. Aplinka juk irgi atsako su tokiu pat ne mažesniu įkarščiu į tavo presingą jai. Pažadinta ji užgriūva tave su visa savo kanonų, išmoktų taisyklių galia. Ar gyvena visavertį kūrybinį gyvenimą – tai kitas klausimas. Taigi, norint sukurti reaguojantį į aplinką meno pateikimo modelį, reikia pačiam gyvai reaguoti į aplinką. Ir visai nesvarbu, kokiais metodais kursi ta naująją realybę. Tačiau kiekviena meno sfera skirtingais čiuptuvais tikrina mūsų jusles. Kiekvienoje meno sferoje vyksta skirtingos revoliucijos. Kiekvienoje savi įdomumai, paslaptys, sudėtingumai, tam tikras konservatyvumo lygmuo ir tam tikra laisvės potencija. Grafika labiausiai paplitusi mūsų gyvenamojoje aplinkoje. Ir iš visų menų joje mažiausiai laisvės, jos išraiškos formos labiausiai sustabarėjusios.

Šiuo metu jaučiamas labai didelis atotrūkis nuo klasikinio standarto. Labai didelis tarpas tarp pamatinių dailės sferų įvaizdžio dalykų (kaip turi atrodyti tapybos kūrinys, kaip turi atrodyti skulptūra etc) ir eksperimentinių dalykų, kurie tiesiog išreiškia autoriaus poziciją. Nesiramstant sentencijomis, raštais ir etalonais, tai galima nusakyti maždaug taip: menas yra suvokiamas kaip procesas, kaip filosofija. Menas – kaip santykio su pasauliu suvokimas. Menas – nėra vien tik forma. Jis nėra stabilus paveikslas, nekintantis objektas. Tai jau būtų interjero dizainas.

Bienalėje siekiame duoti laisvę ir meno kūriniui, ir pačiam menininkui, ir kultūros vartotojui. „Now Art Now Future“ bienalės menas skirtas laisvai visuomenei. Tiems, kas nori kurti ir eksperimentuoti, suteikiame progą tai pademonstruoti. Tiems, kas nori pažinti ir suvokti meną, suteikiame galimybę su juo susipažinti, dalyvauti jo kūrimo procese.

– Kaip sekasi įgyvendinti idėjas? Kam jums to reikia ir ar esate patenkinti rezultatu?

– Ėmėmės to, nes norime pakeisti esamą situaciją. Elementaru. Norisi „turėti“ projektą, kuris nepavaldus jokiai institucijai. Kuris apima didžiausius šalies meno taškus ir leidžia tų taškų kūrėjams laisvai jaustis ir kurti globalesniu lygmeniu. Norisi turėti alternatyvą oficialiam meno pateikimui, oficialiai kultūros sampratai. Norisi „turėti“ projektą, kuriame galėtų dalyvauti įvairių sričių menininkai, kurie asociatyviai arba tiesiogiai prisiliestų prie grafikos klodų. Norisi pakeisti situaciją, įrodyti, kad vis dėlto galima ką nors pakeisti ir galima duoti. Dauguma sako: „Ai, nėra erdvių, nieko neduoda, jei gaučiau, tai daryčiau, jei pirktų, tai kurčiau, jei mokėtų, tai eksperimentuočiau“. Bet juk nemeniniame gyvenime niekas nieko neduoda dykai. Parduotuvėje nesiderama. Tai kodėl norima derėtis „iš savo amžinybės“?

Daugiausiai padeda prie projekto besijungiantys entuziastai, menininkai, rėmėjai. Prisideda realiu darbu, finansais ir patarimais. Labiausiai trukdo parodinių erdvių valdytojai. Per juos sunku sudaryti grafiką, reikalingą geriau pateikti, pristatyti bienalės renginius. Trukdo įvairių fondų, į kuriuos kreipėmės dėl finansavimo, atsakymo greitis. Situacija tokia, kad Lietuvoje kultūrą geriausia „daryti“ rudenį. O juk kviesti autorius ir viską organizuoti pradedi mažiausiai prieš metus. Ir paslaugų tiekėjai nelaukia. Neturi – nedaryk. Tai pusę laiko rankioji finansinius galus, dar kitą pusę pasirašinėji sutartis ir kitus popierius. Kad tik tų pusių butų ne dvi, o kokios penkios, galvoji. Tai gal spėtum. Kita vertus, nepriklausomybė kainuoja. Turi būti tam pasirengęs. Ir padaryti, ką užsibrėžęs, bet kokia kaina.

– Turbūt jau galvojate apie trečiąją bienalę?

– Ji bus po dvejų metų. Lietuvoje. Tikimės, kad „Now Art Now Future“ susijungs Europos bienalių ir trienalių tinklai. Žinoma, nesnausime, juk kiekvienais lyginiais metais darome bienalę, o nelyginiais – išvežame jos geriausius fragmentus ir menininkus į užsienį, dairomės naujų dalyvių kitam renginiui. Organizuojame „workshopus“. Taip sakant, tikriname ginklus.