Balandį šias pareigas perėmęs iš kaunietės kompozitorės Zitos Bružaitės, jis tapo bene jauniausiu šios institucijos vadovu per visą jos istoriją. Su M.Natalevičiumi kalbėjomės apie naująsias pareigas ir atsakomybės – meno ir menininko vaidmenį visuomenėje ir Lietuvos kompozitorių sąjungos kultūros politikos gaires, taip pat jo, kaip naujojo jos vadovo, viziją.

– Atsidūrėte dėmesio centre ir davėte jau ne vieną interviu. Iš kūrybinės pusės jau esu jus aprašęs, todėl dabar norėtųsi pakalbinti apie naująją veiklos pusę, LKS pirmininko pareigas. Esate minėjęs, kad šios pareigos pačiam buvo netikėtos ir kad kandidatūros specialiai nekėlėte – o ar galėtumėte sakyti, kad apskritai matėte save einantį administracines ar net politines pareigas?

– Su tokiomis administracinėmis pareigomis jau esu susidūręs dirbdamas LMTA – organizavau vaizdo konferencijas. Manau, galėčiau sakyti, kad visiškai nauja man tai nėra. Ši pozicija yra susijusi su meninės organizacijos valdymu, o viena jos pagrindinių funkcijų yra meninių renginių organizavimas, kuris mane lydėjo jau nuo kūrybinio kelio pradžios.

– Turbūt tai neišvengiama dirbant kūrybiniame lauke.

– Taip, be to, prisidėjau prie festivalio "Druskomanija" ir įvairių konferencijų organizavimo, kurios daugiau ar mažiau buvo susijusios su LKS. Šis laukas nėra man naujas ir nesu žmogus iš išorės, nežinantis, kaip visa tai vyksta. O netikėtumas buvo bent iš dalies nulemtas viso LKS tarybos ir pirmininko rinkimų formato, nes meno kūrėjų organizacijos narių skaičius yra santykinai nedidelis, o pirmininką renka taryba, oficialių kandidatūrų užimti pirmininko pareigas nebuvo. Susidūriau su nauja situacija. Taryboje pasirodė mano kandidatūra ir teko spręsti dilemą – imtis šių pareigų ar ne.

– Ar vis dėlto galėtumėte sakyti, kad esi svarstęs tokią kandidatūrą?

– Susidūręs su tokia situacija negalėčiau teigti, kad to nesvarsčiau – dalyvavau ir revizijos komisijoje, susipažinau su sąjungos veikla. Tuomet maniau, kad kandidatavimas į tarybą būtų įdomus būdas labiau įsitraukti, tačiau nenumaniau, kad sąjungos taryba bus taip pasiryžusi atnaujinti sąjungos valdymo aparatą, kad į pirmininko poziciją iškeltų vieną jauniausių narių.

– Ko gero, esate jauniausias pirmininkas per visą LKS istoriją?

– To neanalizavau – gali būti ir taip, tačiau jaunystė – reliatyvus dalykas.

– Tai labai įdomu – paminėjote tam tikrą siekį jaunėti ir jauninti valdymo aparatą. Kokie būtų pagrindiniai dalykai, kuriuos reikėtų atnaujinti ar galbūt keisti požiūrį – kur reikėtų jaunesnio ar šviežesnio žvilgsnio?

– Yra toks terminas – visuomenės senėjimas. Mūsų visuomenė senėja – lygiai taip pat ir tokiose organizacijose kaip Kompozitorių sąjunga nariai nejaunėja. Jei nesama natūralaus jaunesnių narių srauto, organizacija yra linkusi senėti ir tai sukelia ir kitus procesus. Visa tai logiška. Peržengę tam tikrą amžiaus ribą žmonės nebegali būti tokie aktyvūs – tai tiesiog natūralu. Tai, žinoma, bendras dalykas, nes ir buvusi LKS pirmininkė skatino jaunų kūrėjų įsitraukimą ir dalyvavimą veikloje.

Menininko interesai paprastai būna platūs ir apima įvairias gyvenimo sritis, tai jie yra ir ta visuomenės dalis, kuri tyrinėja, reflektuoja, kritikuoja.

Dėl įvairių politinių reiškinių institucijos įvaizdis ir vaidmuo yra kiek neaiškūs, todėl ieškome būdų, kad būtume naudingi kaip meno asociacija. Kitas klausimas – kaip tai mato politikos formuotojai Vyriausybėje. Jaunųjų dalyvavimas leidžia aktualizuoti sąjungos funkciją, kad ji nebūtų susijusi tik su stereotipais ir sovietinių laikų įsivaizdavimais, kad sąjunga yra tik pinigų skirstymo mašina. Šiuolaikiniame pasaulyje tai meno kūrėjų laukas, kur menininkai gali bendradarbiauti, dalytis ir skleisti idėjas bei kartu vykdyti įvairias veiklas.

– Pereisiu prie kito klausimo, prie kurio tarsi veda jūsų pozicija: įvaizdis, vaidmuo ir funkcija. Žiūrint tam tikru kampu, Kompozitorių sąjungą galima būtų prilyginti darbo judėjimams – tai yra sąjunga, kuriai priklauso ne tik įvairių projektų globojimas, bet ir kūrėjo profesinių teisių atstovavimas. Ar matote LKS veiklą ir savo pareigas šiuo rakursu?

– Visiškai taip. Jeigu visi menininkai yra pabiri, kiekvienas užsiima savo individualia veikla, sunku daryti įtaką politikos formavimui ir procesams. Sąjunga, būdama didesniu organizmu, gali sujungti didesniems tikslams – tai įvardyti galima ir kaip profsąjunginį jos vaidmenį. Tai tarsi tam tikra socialinė apsauga – Kompozitorių sąjunga leidžia muzikos kūrėjams ir tyrėjams kalbėtis apie bendrą poziciją ir ją reikšti bei tokiu būdu daryti įtaką meno visuomenėje vaidmens formavimui – vienam žmogui tai padaryti yra sunku, ypač kai kalba eina apie tokius ideologinius procesus.

– Dažnai, paklaustas apie kultūros politiką, užsimenate apie meno funkciją ir vaidmenį, o kokia, jūsų nuomone, menininko-kompozitoriaus vieta?

– Apie šiuos klausimus galvoju daug – man pasisekė padirbėti kitose terpėse, tokiose kaip edukaciniai projektai, kuriose menininko vaidmuo yra ne tik meno produktų generuotojo, pramonininko – jis savotiškai tampa alternatyvaus požiūrio skleidėju, kūrybiškumo specialistu ar kūrybos ekspertu.

Diskusijoje (festivalio "Jauna muzika" diskusija – aut. past.) taip pat nuskambėjo forma "kūrybiškumas" – dažnai šiuo žodžiu piktnaudžiaujama, tampa nebeaišku, apie ką kalbama. Kūrybiškumas, kūrybiška visuomenė, kūrybinė industrija – daugybė naujų terminų, kurie siejasi ir su ekonomika, tačiau yra susiję ir su kitomis gyvenimo sritimis.

Klausytojo ugdymas, informacijos apie įvairius reiškinius pasiekiamumas yra svarbus tam, kad visuomenė mokytųsi tolerancijos plačiąja prasme.

Pirmiausia reikėtų kalbėti, kad menininkai yra didžiausi kūrybiškumo ekspertai visuomenėje, kurie gali reikšti savo kūrybinę pasaulėžiūrą ir padėti visuomenės nariams ne tik savo kuriamu menu. Jie svarbūs ir kaip viešosios nuomonės formuotojai. Gana geras pavyzdys – Amerikoje vykę rinkimai, kur kūrybinė bendruomenė labai atvirai reiškė savo nuomonę ir pozicijas. Kadangi menininko interesai paprastai būna platūs ir apima įvairias gyvenimo sritis, jie yra ir ta visuomenės dalis, kuri tyrinėja, reflektuoja, kritikuoja. Tai vyksta ne tik per meną, bet ir per bendravimą, įvaizdžio sklaidą. Savo žinias jie įdarbina įvairiai: vieni imasi edukacinių veiksmų plačiąja prasme, rengia seminarus ir pan.

Kalbant apie pragmatiškesnius dalykus, egzistuoja visa verslo terpė, kuri supranta, kad kūrybiškumas šiais laikais padeda generuoti platesnes idėjas. Meno integracija į šiuos procesus gali būti daug platesnė, negu mes įsivaizduojame. Mano vizija ir noras yra plačiau atskleisti menininko, kaip aktyvaus ar įsitraukusio į visuomenės veiklą nario, įvaizdį, kuris jai yra naudingas, reikalingas ar būtinas įvairias aspektais, ne tik kaip kūrinių ir knygų generatorius. Ne viskas yra taip paprasta. Neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis viskas yra pasveriama – galbūt kartais yra gerai pasimatuoti, kiek kūrybinės industrijos gali sugeneruoti BVP, tačiau greta to yra sunkiai pamatuojami kokybiniai dalykai, kuriuos kuria ir už kuriuos atsakingi menininkai. Visuomenė ar valstybė, neturinti stiprios kultūros nėra patvari ir ilgainiui ji gali tapti nepajėgi net ir ekonominiu atžvilgiu, nes tampa nekonkurencinga. Stipri kultūra taip pat gali jungti bendram tikslui.

(Nuotraukoje - Mykolas Natalevičius)

– Ar, esant dabartinei situacijai, galėtumėte išsakyti kritikos, ar matote kritinių taškų, per kuriuos menininko viešąją nuomonę, jo dalyvavimą bendruose viešuose diskursuose būtų galima labiau išskleisti?

– Nemanau, kad menininkų visiškai nėra klausomasi, o dabartinė valdžia yra išreiškusi prioritetą kultūrai. Tačiau valdžia pasikeitė visai neseniai, galbūt reikalingi pereinamieji laikotarpiai. Kultūra prioritetu gali būti labai įvairias būdais, nesinorėtų, kad tai taptų deklaracijomis. Pavyzdžiui, Lietuvos šimtmečio minėjimui surengti daugybę renginių – o kas iš to? Kas vis dėlto yra kultūra?

– Turbūt remiant kultūrą, kuri yra mažesnės vertės, galima pakenkti ir užgožti profesionalųjį meną įvairiais jubiliejams skirtais projektais?

– Čia vis dėlto galima kalbėti ir rinkos dėsniais. Jeigu finansuojame nekonkurencingą produktą – švaistome pinigus, o situacija nepagerėja, produktas, neturintis prasmės, nėra vertingas.

– Taip jis dar labiau įtvirtina industrinį modelį, kultūros industrijos pagamintą masinį produktą.

– Na, taip, tik neturiu omeny jokios konkrečios srities, svarbus dalykas yra tai, kad remiant kultūrą yra svarbu ir prioritetai. Daug kalbama apie etninės kultūros saugojimą. Tačiau daugelis tokių organizacijų, kaip ir Kompozitorių sąjunga, turi didelę atsakomybę formuojant nacionalinę kultūrą. Jei jau kalbame apie rimtąjį meną, kompozitoriai neturi labai plataus užsakovų spektro. Esama daug sričių: yra komercinė muzika, kuri pati save išlaiko, ir yra nekomercinė muzika. Sąjunga, aišku, remia pastarąją, aukštąją, elitinę kultūrą, ir gal, skirtingai nuo kitų meno sričių, mes neturime modelių, kur verslininkas užsisakytų simfoniją firmos jubiliejaus proga. Kompozitoriai, kuriantys, pavyzdžiui, eksperimentinę muziką, neturi itin daug šaltinių, kurie padengtų kūrinių sukūrimo išlaidas. Menininkai užsiimantys, tarkime, monumentaliąja tapyba...

– ... pavyzdžiui, tapantys freską.

– Taip, jų užsakovai būna žmonės, turintys nekilnojamojo turto, kurį reikia apipavidalinti. Muzikoje negalima atmesti specifinių nišų kaip spektaklių muzika, kino muzika, choro muzika, kuri leidžia gyventi orų gyvenimą ir gauti tam tikrų pajamų, tačiau reikia suprasti, kad tokiu atveju kalbame apie taikomąją muziką. Kalbant apie grynesnį meną plačiąja prasme, sąjungos vaidmuo yra labai svarbus, ji yra viena iš kultūros formuotojų, užsakanti šiuos kūrinius. Tai, aišku, nėra vienintelis šaltinis ir nereikėtų, kad jis toks būtų.

– Mums kalbantis jau galima įžvelgti ryškėjančią jūsų poziciją. Būnant pirmininku turbūt tenka tą poziciją dar labiau sukristalizuoti. Ar jaučiate, kad perėmus šias pareigas daug kas jums pačiam pasidarė aiškiau?

– Na, taip, juokavau, kad per šį mėnesį aš išmoksiu viešojo administravimo pagrindų. Sužinau tiek dalykų, apie kuriuos anksčiau galbūt ir nenutuokiau, nors daug kas yra žinoma, taip pat iškyla daug naujų dalykų. Kitaip turbūt ir būti negali, nes šios pareigos reikalauja organizacijos krypties priežiūros, todėl vienas iš dabartinių tikslų yra išanalizuoti kultūros sektorių platesne prasme. Šiuo metu vyksta pačios sąjungos padalinių analizė, susitikimai su padalinių atstovais, žiūrime, kokie yra pranašumai ir trūkumai, kur kažkas vyksta geriau, o kur gal yra trūkumų, tai neišvengiama, tai svarbu ne tik man asmeniškai. Dabar yra gera proga perkratyti mintis ir idėjas, apgalvoti, kurios sritys reikalauja plėtros, kurios – susisiaurinimo.

– Panašu, kad analizė yra tam tikra jūsų strategijos dalis, galbūt jau matote, kokia kryptimi bus einama?

– Revizijos organizacijose vyksta visuomet; efektyvumo analizė, kiek yra naudos iš vienos ar kitos veiklos, ar jos dubliuoja viena kitą, ar ne. Gal dar ir negalėčiau pasakyti savo vizijos plačiąja prasme, tačiau mano tikslas – kad sąjunga taptų stipriu socialiniu dariniu, kuris užtikrintų ir menininkų bendravimą, ir jų interesų apsaugą. Yra daug gražių pavyzdžių Skandinavijos valstybėse, kurios turi sąjungas su sutvarkyta finansavimo sistema, be jokių retrogradinių įvaizdžių. Ten sąjungos yra išsikėlusios tikslus, tarp kurių – rimtosios muzikos ir garso meno rėmimas, tam pasiekti yra gaunamas finansavimas, kuris paskirstomas reikiamomis kryptimis.

Mano vizija – plačiau atskleisti menininko, kaip aktyvaus ar įsitraukusio į visuomenės veiklą nario, įvaizdį, kuris jai yra naudingas.

– Ar nemanote, kad skandinavišką kompozitorių ar meno sąjungų modelį reikėtų pristatyti plačiau ir stengtis diegti kažką panašaus?

– Matau tai kaip vieną iš kelių. Šiaurės šalių modelį vertinu palankiai, kadangi jis yra orientuotas į pasaulyje vieną produktyviausių darinių tarp laisvosios rinkos ir socialinės apsaugos. Tai kelias, kuriuo einama gerovės valstybėje. Kadangi ir geografiškai esame gretinami su Šiaurės šalimis, manyčiau, kad tokius modelius reikia analizuoti ir žiūrėti, kaip galima juos pritaikyti savo šalyje. Natūralu, kad ilgametę demokratijos patirtį turinčiose valstybėse yra išbandyta įvairių modelių, jeigu jie veikia, nereikėtų išradinėti dviračio, nes daug ką galima perimti remiantis jų patirtimi. Tai ir dialogo su kultūros bendruomene klausimas – kalba priartėtų ne tik prie lokalios kompozitorių ar muzikologų situacijos, ji būtų susijusi ir su kultūros sektoriaus rėmimo formavimu bei jo prioritetais. Kadangi prioritetas kultūrai yra išsakytas, reikia turėti omeny, kad rimtoji kultūra nesusiformuos tokiais būdais, kaip formuojasi masinė kultūra. Pastaroji turi daug platesnį finansavimo šaltinių lauką. Čia galima svarstyti ir į kurią ideologinę pusę krypsime, tačiau manau, kad skandinaviški modeliai yra priimtiniausi.

– Ne viskas priklauso nuo sąjungos. Toks modelis reikalauja platesnio dėmesio kultūros politikoje ir, ko gero, platesnio politinio žvilgsnio ir dėmesio atkreipimo.

– Yra dalykų, kurie priklauso nuo sąjungos – to buvo siekiama ir per praėjusias kadencijas. Vienas iš lokalių tikslų yra aiškus sąjungos organizacinis modelis, aiški ir skaidri kūrinių užsakymo tvarka. Ji ir dabar yra gana aiški, bet mūsų kaip sąjungos tikslas nuspręsti, kaip rengsime ir šaukimus, ir konkursus, – norėtųsi šį barą dar labiau patikslinti ir susisteminti. Dėl kultūros lauko –  vienas iš pavyzdžių, kurios analizavau, buvo Danijos kompozitorių sąjunga. Iki galo dar negaliu drąsiai teigti, kad tiksliai žinau, kaip ji veikia, tačiau susipažinau su tekstais, kuriuose yra aprašyti finansavimo procesai, pavyzdžiui, kad autorinių teisių organizacija Danijoje dalį lėšų, gautų iš muzikos, paskiria rimtajai, kitaip tariant, kompozicinei muzikai ir garso menui remti.

– Ir šias lėšas gauna Kompozitorių sąjunga?

– Taip, šias lėšas gauna Kompozitorių sąjunga. Galima kalbėti ir apie liberalesnius modelius, kur dalis lėšų yra skiriama paramai, o tą paramą skirsto sąjunga, tai darydama labai atvirai: yra datos, iki kada galima teikti paraiškas. Vienas iš tikslų yra atgaivinti idėjų banką, kuris egzistavo ir mūsų Kompozitorių sąjungoje. Tuomet visi norintieji gauti paramą iki tam tikros datos teikia paraiškas, o paskui taryba jas apsvarsto ir pagal prioritetus paskirsto.

– O kokie dar, kaip įvardijote, lokalesni tikslai ar iššūkiai? Kokių dar esate numatęs darbų ir svarstymų, ką dar reikėtų padaryti?

– Gal jie lokaliai nelokalūs – yra toks dalykas kaip šiuolaikinės muzikos įvaizdis visuomenėje. Čia slypi didžiulis potencialas didinti poveikį per sąjungą edukacine prasme, šviesti visuomenę per šiuolaikinį meną ir šiuolaikinę muziką, vykdyti tam tikrą pažintinę veiklą. Norėtųsi, kad nebūtų situacijų, kai, nuvažiavus į kultūros namus ir pristačius savo idėjas, susiduriama su atmetimu – nes vietos auditorija galbūt išvis nėra girdėjusi apie tokius dalykus. Čia esama didelės problemos – ji yra ir edukacijoje. Reikia suvokti, kad mes negalime valdyti viso proceso stambiu mastu. Turėtume pradėti nuo savęs, sėti grūdą. Šiuolaikinis menas yra labai įvairus, o šiuolaikinės muzikos reikia mokytis klausytis. Žmonės dažnai yra pripratę ir gyvena iš inercijos – jų gyvenimas ir sukasi per daug nepasikeisdamas, nebent dėl kažkokių dramatiškų įvykių. Dažnai yra patogu nieko nekeisti ir nesikeisti – tai savotiškas energijos taupymo režimas, bet taip taupyti energiją kartais neįdomu, nes gyvenimas tampa plaukimu pasroviui.

Kita vertus, šie reiškiniai įvairiais lygiais yra aktualizuojami ir apie juos kalbama. Kaip įvairūs seminarai – dabar paplitęs žanras – sugrupuoti pagal įvairias funkcijas ir poreikius. Jie orientuoti į tai, kad nesikeisdamas žmogus savo gyvenimą daro nevisavertį. Klausytojo ugdymas, informacijos apie įvairius reiškinius pasiekiamumas yra svarbus tam, kad visuomenė mokytųsi tolerancijos plačiąja prasme – stengtųsi atsikratyti stereotipų, kuriuos turėti yra patogu ir kad mokytųsi priimti šiuolaikinį meną, nes šiuolaikinis ar eksperimentinis menas, dažnai su juo susiduriant, visiškai neatrodo radikalus. Lokalesnis dalykas yra švietimo aspektas – kiek sąjunga gali savo veiklomis prisidėti prie visuomenės švietimo ir, iš kitos pusės, padėti tą meną integruoti, kad žmonės mokytųsi tą meną priimti ir galėtų praturtinti savo gyvenimą įvairiomis patirtimis.

– Esate kompozitorius ir dėstytojas. Neabejoju, kad tai jums visada bus svarbu, bet gal dabar matote, kokią įtaką naujos pareigos turės jūsų meninei ir akademinei veiklai?

– Susilaukiau panašių klausimų ir įvairių rekomendacijų. Kai vyko diskusija dėl šios pozicijos, kalbėjome, kad užimant tokias pareigas svarbu nemesti to, kas į jas atvedė, ir netapti vien tik vadybininku-administratoriumi. Natūralu, kad įvairios veiklos sunaudoja gana nemažai energijos ir pirmininko pareigos jos gali pareikalauti gana daug, tačiau, kita vertus, aš matau ir gerą pozityvumą. Kadangi šiuolaikiniai menininkai dažnai yra laisvai samdomi – tai aš ir pats patyriau pastaraisiais metais. Dėstymas, kai aukštasis mokslas yra ištiktas gana gilios krizės, neleidžia visavertiškai gyventi ir greta to atsiranda dar daugybė veiklų. Dėl tos veiklų įvairovės ta energija išsisklaido įvairiems dalykams – edukacinėms veikloms, dėstymui, seminarams.

– Tai suprantama, platus veiklų spektras neleidžia deramai susitelkti ties viena iš jų.

– Šiuo atveju daugelis kolegų išreiškė užuojautą, nors man atrodo, kad tai smagu – atėjo laikas aiškiems darbams ir mažesniam blaškymuisi. Kai kalbama apie menininko laisvę, nesusidūrus su laisvai samdomo darbuotojo situacija, kartais nesuvokiama, kiek tai reikalauja vidinių nuostatų ir psichologinių išteklių. Kai projektas yra keliems mėnesiams į priekį, o paskui – nežinia, veiklos nuolatos svyruoja. Žvelgiant iš gyvenimo būdo dizaino pusės, tam tikras stabilumas suteikia ritmą ir pusiausvyrą – kūrybai tai gali netgi padėti. Ši veikla savo esme kūrybai yra gana tolima, tačiau tai nėra blogai.

Kompozitoriaus veikla yra intravertiška – jis sėdi prie kompiuterio, lapo ar prie pianino, dirba užsidaręs garsų pasaulyje, bet ne visiems žmonės to pakanka – dėl to žmonės užsiima atlikėjiška veikla ar dėstymu. Galima prisiminti žymių kompozitorių patirtis, kad ir Johno Adamso atvejį, kuris savo veiklą papildo kūrinių atlikimu.

– Jūsų veikloje šie dalykai atsispindėjo visuomet – esate ir dėstytojas, ir atlikėjas. Ar dabar bandysite balansuoti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp šių sričių?

– Darbų, kurie atsiranda praktiniais sumetimais, galima atsisakyti, o kūryba menininkui visada liks svarbus dalykas. Įvairūs prioritetai ar pozicijos ją mažai keičia ir neturėtų keisti. Kita vertus, klausimas, kaip žmonės gali sureguliuoti savo gyvenimą, yra platus, o skirti visą laiką kūrybiniam darbui –  gana retas reiškinys tiek šiais, tiek ir ankstesniais laikais.

Sąmoningas pasirinkimas

M.Natalevičius (g. 1985) – jaunosios kartos lietuvių kompozitorius, dirbantis įvairiose muzikos srityse: nuo akustinės instrumentinės muzikos iki eksperimentinės elektronikos. Kompozitorius aktyviai koncertuoja kaip atlikėjas – pianistas, dainininkas, dirigentas. Muzika buvo ne pirmoji jo saviraiškos sritis – savo kūrybinį kelią jis pradėjo kaip dailininkas, sėkmingai dalyvaudamas konkursuose ir parodose. 1998 m. gavo Vilniaus mero padėką "Už meninę veiklą". Muzikos pradėjo mokytis būdamas šešiolikos. Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kompoziciją (prof. Vytauto Barkausko ir Ričardo Kabelio klasėse). Lankė dainavimo (dėst. Deividas Staponkus ir Algirdas Janutas) bei simfoninio dirigavimo (dėst. Gintaras Rinkevičius) paskaitas. 2010 m. studijavo Danijos elektroninės muzikos institute (dėst. Henrikas Munchas) bei Danijos karališkoje akademijoje Aarhuse dainavimą (dėst. Ingrid Haking Raby). 2011 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos Geriausių metų kūrinių konkurse pelnė debiuto premiją už kūrinį "Kampana" simfoniniam orkestrui. 2012 m. kompozitorius apdovanotas LR Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija. 2017 m. – išrinktas Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku.

Kompozitorius domisi menų sintezės idėjomis, yra meninio susivienijimo "Operomanija" dalyvis. 2008 m. kompozitorius kartu su kolegomis iš "Naujosios operos akcijos" kūrybinės grupės buvo apdovanotas už geriausią sceninį kūrinį Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamuose Metų kūrinių rinkimuose. Kompozitorius rašo muziką dramos teatrui (2008 m. IX tarptautiniame universitetų teatrų forume "Traces of Generation" jis gavo apdovanojimą už muziką spektakliui "Sugrįžimas") ir videofilmams (videomenininko Rimo Sakalausko ir Mykolo Natalevičiaus bendras darbas "Sinchronizacija", sukurtas 2009 m., laimėjo septynis tarptautinius apdovanojimus ir buvo parodytas 40 festivalių ir parodų įvairiose šalyse).