Kinija – ši šalis keičia ne tik planetos ekonomikos veidą, bet ir pasaulio kultūrą. Kaune viešėjęs pianistas, garsiosios Juilliardo mokyklos Niujorke profesorius Julianas Martinas neslėpė: šiandien jo mokymo įstaigoje kinai sudaro daugumą studentų, rytoj kinai bus pagrindiniai meno pedagogų darbdaviai.

Sužavėjo mokslo prieinamumas

Žinomas muzikas ir pedagogas dalyvavo ką tik Kaune vykusiame fortepijono meno simpoziume "Pianistas XXI amžiuje. Naujų iššūkių ir sprendimų laikas".

Pašnekesiui su J.Martinu susitikome tarp repeticijų Kauno filharmonijos salėje. Čia įsitaisius paskutinėse parterio eilėse galima girdėti orkestro repeticiją, kurią maestro aktyviai seka.
Svečio biografija atskleidžia jo nuopelnus muzikos pasauliui: aukščiausią pripažinimą pelnęs pianistas, dviejų didžiulių muzikos festivalių meno kuratorius, prestižinės meno mokyklos dėstytojas. Paklaustas, kaip galėtų pristatyti save, profesorius atsako lakoniškai: "Laikau save pedagogu – dabar daugiausia laiko skiriu dėstymui. Visai ne juokais sakau, kad mokau jau nuo 15 metų, o konservatorijose dėstau nuo 31-ų."

J.Martinas prisipažįsta, kad į Lietuvą atvyko ne tik skaityti pranešimo simpoziume, bet ir pažinti lietuvišką švietimo sistemą. Niujorke dirbantis pedagogas mažai susiduria su studentais iš šio Europos regiono.

"Prieš atvykdamas į Lietuvą, pasidariau namų darbus. Nustebau sužinojęs, kad čia išsilavinimas toks svarbus – pasauliniame raštingumo indekse jūsų šalis surenka 99,7 proc. ir visi mokiniai siekia aukštojo išsilavinimo. Man tai atrodo įspūdinga", – įspūdžiais apie pažintį su Lietuva dalijosi J.Martinas.

Lygindamas švietimo sistemą čia ir JAV, pašnekovas pirmiausia išskiria du skirtumus – kainos ir konkurencingumo.

Profesorius pastebėjo: Amerikoje įgyti aukštąjį išsilavinimą yra ne tik sunku, bet ir labai brangu. Po nepasiteisinusių švietimo reformų valstybinių mokyklų sistema buvo stipriai pažeista, todėl norėdami įveikti aukštųjų mokyklų iškeltus barjerus potencialūs studentai privesti lankyti privačias mokyklas. Tai, pasak J.Martino, yra "beprotiškai brangu" – lygiai kaip ir studijuoti prestižinėje Juliardo muzikos mokykloje.

"Jūs turite tiek daug valstybinių muzikos mokyklų, kurios lengvai prieinamos norintiesiems muzikuoti. Žinoma, Lietuvoje gyvena dešimtadalis JAV populiacijos, ir tai, kas veikia čia, nebūtinai veiks kitur. Tačiau tai, kad muzikinis išsilavinimas čia yra taip lengvai prieinamas, mane žavi", – komplimentų Lietuvos švietimo sistemai negailėjo J.Martinas.

Kultūrinės imigracijos banga

Profesorius taip pat pamini kiek netikėtą kultūrinės imigracijos aspektą. Dėl brangių ir   konkurencingų studijų Juliardo mokykloje amerikiečiams studentams jau seniai iššūkį meta svetimšaliai. Daugiausia atvykstančių studentų iš Kinijos.

Auganti šalies ekonomika ir po kultūrinės revoliucijos atgimusi klasikinės muzikos tradicija daugelį turtingų kinų studentų vilioja tobulintis prestižinėse pasaulio muzikos mokyklose.
Anot J.Martino, tam nedaugeliui jo amerikiečių studentų pasisekė, kad jų tėvai turėjo galimybių ir norėjo investuoti į atžalų švietimą. Tačiau vietiniai studentai sudaro tik mažumą.

"Pernai pas mane atėjo jaunas moksleivis privačioms konsultacijoms. Jis pareiškė norą tapti profesionaliu pianistu ir pademonstravo neabejotiną talentą. Paklausiau, kaip jaučiasi žinodamas, kad reikės studijuoti kinų kalbą. Iš pradžių jis pamanė, kad juokauju. Atsakiau: jei tu tikrai nori studijuoti ir siekti šios srities aukštumų, turi žinoti, kad išlikęs sunkiame meno pasaulio versle, apsigynęs mokslinį laipsnį, greičiausiai nepamatysi darbdavių išskėstų rankų. O darbą tau tikrai pasiūlys Kinija", – ne vien apie kultūrinę invaziją Juliardo mokykloje, bet ir apie atsivėrusią Kinijos rinką kalbėjo J.Martinas.

Nebepakanka tik muzikuoti

Viešėdamas Kaune J.Martinas domėjosi ne tik švietimo sistema, bet ir dalijosi mintimis apie tai, ką reiškia būti pianistu šiandien.

"Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, dėl apskritai aukšto išsilavinimo lygio, užlipęs į sceną gali pradėti groti nieko nepasakydamas. Žmonės žino, ką jie išgirs koncerte ir detalesnis paaiškinimas jiems nebūtinas. Turbūt nustebsite sužinoję, kad Juliarde – vienoje geriausių meno mokyklų visoje Šiaurės Amerikoje – studentai mokomi, kaip kalbėti su publika įvairiu lygiu", – pasakojo J.Martinas.

Studentai išmokomi ypatingų bendravimo subtilumų, kuriuos gali pritaikyti atsižvelgę į auditoriją.

"Kaip reikia kalbėti su klasikine muzika nesidominčiais žmonėms, kaip sudominti vaikus ar senjorus? Jie mokosi, kaip pateikti save ir kūrinį, kaip komunikuoti su publika", – anot profesoriaus, šiandien būti pianistu nereiškia vien tik nuosekliai repetuoti ir koncertuoti.

Muzikantams reikia išmokti išgyventi be galo konkurencingame meno pasaulyje, kuriam, anot J.Martino, meškos paslaugą daro ir internetas.

Dėl pastarojo šiandien kiekvienam pasiekiamos didžiulės duomenų bazės su muzikos kūrinių, koncertų įrašais. Dėl to atsirandanti pasitikėjimo krizė ir kritiškumo poreikis. "Negali žinoti kas groja Johanesso Brahmso kūrinį – ar profesionalus pianistas iš Italijos ar aštuonmetis berniukas iš Australijos. O jei aštuonmetis natas sugroja švariau nei pianistas? Dėl to atsiranda paniška baimė, kad profesionalai groja nepakankamai gerai", – interneto įtaką muzikos kritikai atskleidė amerikietis.

Žudantis garbės troškimas

Lygindamas savo laiko ir šiandienių pianistų mokslą bei karjerą, J.Martinas vardija daug skirtumų. Profesorius ypač domisi kolegomis iš Rusijos ir Kinijos, kurie po 7–8  dešimtmečių kultūrinės revoliucijos, būdami vyresnio amžiaus, sėdėdami prie pianino siekia atsigriebti už prarastą laiką.

"Kai buvau 32-ejų, turėjau nepaprastai keistą patirtį – dėsčiau už save vyresnei kinei. Ji turėjo išskirtinį uždegantį talentą, tačiau dėl 7-ojo dešimtmečio kultūrinės revoliucijos negalėjo jo panaudoti. Kinės pianistės talentas prarado 12 metų. Visą tą sunkų laikotarpį slaptai grojusi, baisiomis sąlygomis rizikuodama, neatsisakė šios aistros. Kai buvo galimybė, atvykusi į JAV, ji siekė savo svajonės toliau. Vis dėlto kultūrinis šokas ir jos sunki praeities kūrybinė trauma privertė ją atsisakyti pianino visai", – į jaudinančius prisiminimus leidosi žymus pianistas.

Paklaustas, ko šiandien reikia jaunam pianistui, norinčiam įsitvirtinti muzikos pasaulyje, profesorius ilgai negalvojęs atsako: "Dviejų dalykų – pinigų ir atkaklumo. Bent jau Amerikoje."
Anot jo, dažną pianistą šiandien pražudo ankstyvas noras tapti žvaigžde ar legenda. "Legendų laikai praėjo, šiandien tokių nėra ir negali būti. Svarbiausia būti atkakliam, turėti besąlygišką norą groti ir džiaugtis šiuo pirmapradžiu džiaugsmu, kurį suteikia prisilietimas prie klavišų", – šypsosi J.Martinas.