Kaip rašoma parodos aprašyme, „Rave Nation“ – paroda ne visai apie vakarėlius. Arba – ne vien apie vakarėlius. Vakaruose reivo kultūra gimė kaip nelegali kolektyvinės ekstazės ir poindustrinio nepasitenkinimo gyvenimu forma, o Lietuvoje 1992–2004 m. ji įgavo unikalią išraišką – tapo savitu reiškiniu, paženklintu vietos istorijos, politinių įtampų ir naujai išgyvenamos atkovotos laisvės pojūčiu.
Paroda – patirtinė, įtraukianti, leidžianti pasinerti į tikro reivo atmosferą ir tarsi pačiam dalyvauti vakarėlyje. Tačiau mums pasidarė įdomu pažvelgti giliau – pakalbėti apie naują ir labai išskirtinę muzikinę parodą bei dviejų skirtingų kultūros erdvių bendradarbiavimą. Apie tai kalbamės su LNM generaline direktore dr. Rūta Kačkute ir vienu iš Lukiškių kalėjimo konversijos autorių – Martynu Butkevičiumi.
– Pradėkime nuo pradžios… Kaip prasidėjo LNM ir „Lukiškių kalėjimo 2.0“ bendradarbiavimas? Kas jį inicijavo ir kokių lūkesčių turėjote?
Rūta: LNM ir Lukiškių kalėjimo bendradarbiavimas prasidėjo, kai dėl netikėtų priežasčių subyrėjo mūsų ankstesnis planas ir teko ieškoti kitos vietos parodai apie kovojančias moteris „kovotoJOS XIX–XX“. LNM turėjome parodos koncepciją, bet norėjome išeiti iš muziejaus ribų ir surasti vietą, kuri savaime atspindėtų parodos pasakojimą. Norėjome augti kaip muziejus, pasisemti naujos patirties ir tai darydami sukurti lankytojams kitokią parodą – patirtį, kokios jie dar nebūtų patyrę. Galvodami apie drąsius moterų rezistencijos aktus, lygiagrečiai galvojome apie jų kainą, apie riziką. Taip kilo mintis įgyvendinti šią parodą Lukiškių kalėjime – vietoje, kur už savo kovą buvo įkalinta ne viena rezistentė. Tad kreipėmės į Lukiškių kalėjimo konversijos autorius ir pasikalbėjome apie galimybes parodą eksponuoti Lukiškėse.
Martynas: Man imponuoja verslo patirtimi grįsta partnerysčių vizija, skirtingų institucijų bendradarbiavimas ir atviro muziejaus idėja. Ši partnerystė, jos tąsa šiandien, praplėsta LNM geografija ir graži draugystė mums labai daug reiškia. Manau, kad tai vienas didžiausių Lukiškių kalėjimo konversijos pasiekimų. Noriu dar kartą padėkoti LNM direktorei, kuri patikėjo šia bendrų parodų vizija. Daugelis kultūros organizacijų Lietuvoje nėra tokios drąsios ir atviros, nenori augti ar išeiti iš komforto zonos, o procesai vyksta lėtai. Pagrindinė muziejinė institucija Lietuvoje šiandien yra ilgalaikė mūsų partnerė ir dėl to labai džiaugiuosi. Paroda „kovotoJOS XIX–XX“ buvo pirma tokio dydžio paroda mūsų erdvėse ir sulaukė labai daug gerų lankytojų, istorikų ir ekspertų įvertinimų. Dar svarbiau, kad ši paroda papildė, paryškino ir sustiprino istorinės atminties įprasminimą Lukiškių kalėjimo komplekse, o ją aplankė ir daug jaunimo.
Kokybiškas turinys, kuris taptų dar viena priežastimi apsilankyti Lukiškių kalėjimo komplekse, yra mūsų prioritetų sąrašo viršuje. Esame atviri geriems formatams ir visuomet laukiame naujų idėjų ir panašių partnerysčių. Mums svarbu, kad nauja Lukiškių kalėjimo versija būtų ne tik gerų koncertų ar šviesių projektų vieta, bet ir siekiame kuo platesnio kokybiško turinio, skirtingų bendruomenių įtraukimo ir aktualių kultūros diskusijų su išliekamąja verte.
– Ką davė ir ko išmokė pirmasis bendras projektas?
Rūta: Paroda „kovotoJOS XIX–XX“ buvo pirmasis tokio masto LNM žingsnis už įprastinių partnerystės rėmų. Tai suteikė galimybę bendradarbiauti su visiškai kitokio pobūdžio kultūros įstaiga – Lukiškių kalėjimu. Ši patirtis muziejui buvo itin vertinga. Įgyvendindami projektą įgijome naujų žinių, o parodai jos pristatymas Lukiškių kalėjimo erdvėje suteikė ypatingo emocinio krūvio. Kalėjimo erdvė tapo ne tik parodos fonu, bet ir prasminga jos dalimi, sustiprinančia perteikiamą žinią. Be to, bendradarbiavimas suteikė LNM galimybę pasiekti naujų auditorijų, ypač jaunimą. Ir pakeisti nuomonę tų, kurie lankosi Lukiškių kalėjimo renginiuose, o muziejuose nesilanko, nes tapatina su senoviško tipo institucija.
Martynas: Žinoma, kad tai abipusiškai naudingas projektas ir pavyzdinė partnerystė, kuria nuoširdžiai džiaugiuosi. Abi organizacijos pasiekė naujas auditorijas, sustiprino viena kitą, mokėsi viena iš kitos, kartu sprendė iššūkius ir pasiūlė dar nematytą parodos formatą unikaliame kultūros paveldo objekte. Paroda „kovotoJOS XIX–XX“ buvo surengta Lukiškių kalėjimo kamerose. Ji leido parodyti visuomenei, kaip gali būti įveiklintos buvusio kalėjimo patalpos, ir suteikė naują prasmę tiek šioms erdvėms, tiek parodos naratyvui ir pasakojimui. Kovojusių moterų istorijos šiandien kaip niekada aktualios. Jei tik būtų proga ir galimybių, būtinai šią parodą pakartotume ar netgi išplėstume.
– Kaip kilo antrojo bendro projekto – parodos „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“ idėja? Kaip sekėsi įgyvendinti ir kaip abi pusės prisidėjo?
Rūta: „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“ idėją LNM pasiūlė parodos kuratorės. Justė Kostikovaitė parodos idėją pasiūlė dar dirbdama LNM, vėliau jau kartu su Egla Mikalajūne atėjo į muziejų su parodos vizija. Iš karto supratome, kad geriausia vieta tokiai parodai – Lukiškių kalėjimas. Pasiūlėme jam tapti parodos partneriu, nes jautėme, kad šis projektas jiems taip pat bus įdomus, ir neklydome. Lukiškių kalėjimo konversijos autoriai iškart susižavėjo parodos koncepcija ir pradėjome dirbti kartu. Šį kartą kartu kūrėme visą parodą, buvo nuspręsta įveiklinti ir parodai pritaikyti prieš tai nerodytas komplekso erdves. Žinojome, kad paroda turi vykti nestandartinėse erdvėse, kurios visiškai derėtų su pasakojimu. Norėjome sukurti parodoje reivo atmosferą. Kartu rengėme finansavimo paraišką Kultūros ministerijai ir esame dėkingi, kad ministerija skyrė finansavimą šiai parodai. Susibūrė didelė ir stipri parodos kūrybinė grupė, kurią sudarė LNM, Lukiškių kalėjimo ir išorės kūrėjai ir specialistai. Bendradarbiavimas kuriant „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“ buvo labai artimas.
Martynas: Dar parodos „kovotoJOS XIX–XX“ atidaryme su Rūta sutarėme, kad bendradarbiausime ir toliau. Nuo pat konversijos pradžios norėjome parodos, kuri būtų specialiai įvietinta ir sukurta Lukiškių kalėjimo kompleksui. Parodos „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“ tema mums yra labai artima, todėl nekilo jokių abejonių. Žinoma, norėjome bendradarbiauti dar kartą, būti lygiaverčiais parodos partneriais ir prisidėti visais įmanomais būdais. Lukiškių kalėjimo komplekse turime labai didelę kūrėjų bendruomenę, o reivas Lietuvoje visų pirma buvo kūrybiškumas, skirtingos bendruomenės ir tikra laisvė. Šios vertybės yra tai, kuo gyvename kasdien, todėl mums tai atrodė kaip esminė konversijos paroda. Nemažai parodos herojų yra mūsiškiai, artimi bičiuliai ir kolegos. Smagu, kad daugelis mūsų partnerių atsiliepė į kvietimą prisidėti ir parėmė šią parodą finansiškai, reikalinga įranga ar produkcija. „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“ parodą padėjo įgyvendinti beveik visa mūsų komanda. Tokios apimties projekto greičiausiai dar neturėjome. Pirmą kartą atvėrėme iki šiol nematytas Lukiškių kalėjimo erdves, kurių pritaikymas ir paruošimas parodai buvo bene didžiausias iššūkis.
– Ko išmokė ar nustebino jus „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“ paroda? Kokių lūkesčių patys jai kėlėte?
Rūta: Pagrindinis lūkestis buvo kokybiškai papasakoti reivo bendruomenių istoriją. Kai rengi parodas apie bendruomenes, labai svarbu nežiūrėti tik iš šono ir nepasakoti jų istorijos iš išorės. Labai svarbu, kad istoriją pasakotų pačios bendruomenės, todėl jų įtraukimas į kūrybos procesą būtinas. Ypač kai tos bendruomenės turi vienokią ar kitokią slėpimosi istoriją – pavyzdžiui, parodoje yra ne vienas pasakojimas ir apie nelegalius vakarėlius ir apie tai kaip reiveriai susidūrė su kitų žmonių smurtu vien dėl to, kad buvo reiveriai. Šios parodos stiprybė, kad patys reiveriai pasakojo savo istoriją. Parodos kuratorės J. Kostikovaitė ir E. Mikalajūnė pačios buvo reiverės, jos asmeniškai bendravo su kitais bendruomenės nariais, prašė jų prisidėti prie parodos. Pernai LNM skelbė ir atvirą kvietimą, kuriuo prašėme parodai siūlyti savo pasakojimų ir eksponatų. Prie parodos prisidėjo daugiau nei 150 žmonių, kurie patys buvo viso to sūkuryje. Manau, šioje parodoje reikšmingiausia, kad pavyko įgalinti bendruomenę, suteikti jai progą ir pagalbą pačiai pasakoti savo istoriją. Dėl to „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“ yra autentiškas ir gyvybingas pasakojimas – to ir siekėme. Paroda reikšminga tiek reivo bendruomenėms, tiek žmonėms, kurie su Lietuvos reivo istorija parodoje susipažįsta pirmą kartą, o ir pačiam LNM – šis projektas gilino mūsų patirtį ir mokė mus, kaip kurti parodas išvien su bendruomenėmis.
Martynas: Ši paroda labai svarbi ir aktuali visai reivo bendruomenei. Visai nesvarbu, kada tas reivas jus palietė, įtraukė ar galbūt paleido. Labai norėčiau ir linkiu, kad šią parodą ir jos renginius aplankytų kuo daugiau žmonių. Ypač jaunų. Norisi tikėti, kad ši paroda, jos eksponatai ir ta nostalgija gyvuos dar ilgai. Juk reivas užaugino daug ryškių asmenybių ir labai talentingų žmonių, kurie dar ir šiandien palaiko artimus ryšius. Visi jie kūrė nepriklausomą Lietuvos naktinį gyvenimą, skirtingas scenas ir skirtingas bendruomenes.
Paroda svarbi ir man pačiam, nes daugelis parodos eksponatų, herojų, scenų ir turinio įkvėpė ir formavo mane skirtingais gyvenimo etapais. Visa tai man padėjo pažinti naktį, reivo kultūros raidą Lietuvoje ir atrasti anų laikų reivą, kurio dėl savo amžiaus negalėjau patirti gyvai tuo metu.
Atvėrus parodą svarbu nepradėti galvoti, kad didžiausias darbas jau padarytas. Šis procesas dar tikrai nesibaigė ir nesustos iki pat parodos uždarymo. Todėl paroda turi ir atskirą lydimųjų renginių tinklelį, kuriame daug vertingų diskusijų, peržiūrų ir muzikos su parodos herojais. Lydimieji renginiai – dar vienas šios parodos išskirtinumas. Į šį procesą įtraukėme ne šiaip sau žmones, bet tikrus tų laikų reiverius, kurie tikrai turi ką papasakoti. Kartu su LNM anų laikų reivą ir labai svarbų istorijos etapą padarėme vėl gyvą ir apčiuopiamą.
Pasaulis pasikeitė. Pasikeitė ir mūsų visų įpročiai. Senieji reiveriai užaugo, o daugelis iš jų pakeitė savo gyvenimus. Pasaulyje kasdien mirštant festivaliams ir užsidarant įvairiems muzikos klubams, ši paroda yra ypač aktuali, svarbi ir ją būtina pamatyti gyvai.
– Paroda sulaukė daug dėmesio ir dar laukia lankytojų iki spalio 31 d. Kokio atgalinio ryšio apie ją sulaukiate ir ar Jūsų lūkesčiai pateisinti?
Rūta: Lūkesčiai tikrai pateisinti, o vienintelis likęs noras – kad kuo daugiau žmonių dar spėtų aplankyti parodą ir patirti, kas sukurta. Dažnai sulaukiame reakcijų iš lankytojų, kaip jiems buvo gera pamatyti, su kuo jie tapatinosi. Vaikštant po parodą per jos atidarymą visur buvo girdėti pačių lankytojų atsiminimų ir refleksijų. Tai asmeniškai palietė ir kai kuriuos LNM darbuotojus, kurie seniau buvo reiveriai. Girdėjome jų džiaugsmą, kad LNM organizavo šitą parodą. Apskritai džiaugsmo buvo daug. Turbūt pirmą kartą savo parodoje LNM iškėlė klausimą – kaip jautėsi ir ką veikė mūsų jaunimas pirmaisiais, kritiniais, nepriklausomybės metais? Kaip jaunimas siekė laisvės ir kaip ją realizavo? Buvo ekonomiškai sunkūs laikai, bet jaunimas visada ieško būdų kvėpuoti laisvės oru, nekreipdamas dėmesio į nieką. Jaunimas ieško vidinės ir išraiškos laisvės, kovoja už teisę gyventi, kaip nori. Bet kuriuo atveju matome, kad paroda rezonuoja. Manau, puiku, kad per „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“ patirtį daug žmonių pajuto, koks artimas gali būti muziejus. Kaip jis gali stebinti ir būti labai įvairus. Sakyčiau, kiekvienas tai patyręs lankytojas yra didelė sėkmė LNM.
Martynas: Noriu padėkoti parodos kuratorėms Justei ir Eglai, kurios atliko neįtikėtinai didelį darbą ir kurioms pavyko įmuziejinti anų laikų reivą. Šių istorijų vadovėliuose tikrai to nerasite – tai pareikalavo labai daug darbo, laiko ir jėgų. Įamžinti šią reivo istoriją yra kaip niekada svarbu, nes visų pirma reivas yra pirmos mūsų nepriklausomybės kartos balsas. Dar prieš atidarydami parodą sulaukėme ir tokių reakcijų, kad perpasakoti šią reivo istoriją bus labai sudėtinga, o gal net neįmanoma. Justei ir Eglai tikrai pavyko padaryti dar daugiau. Kasdien sulaukiame daug teigiamo atgalinio ryšio, gražių komentarų ir susižavėjimo šūksnių. Šiai parodai nuoširdžiai apžiūrėti reikia bent dviejų valandų. Laikas joje tikrai greitai ištirpsta, o pati paroda – labai interaktyvi. Dauguma eksponatų galima pačiupinėti ar paliesti. Yra ir tokių parodos lankytojų, kurie į ją sugrįžo jau keletą kartų. Man gražiausia, kad parodos lankytojai atpažįsta save ir savo draugus, o eksponatai juos įtraukia ir kelia tikrų emocijų. Nostalgijos parodoje labai daug, o publika nori ja dalytis. Gal todėl ši paroda jau atrado savo auditoriją ir ji kasdien auga. Iš jos kiekvienas tikrai pasiims kažką sau. Paroda skirta tiek patiems reiveriams, tiek ir šių dienų kartai, kuri parodoje dar tik susipažįsta su tuo laikotarpiu. Kas žino, gal šios parodos tąsa bus dar viena bendra paroda „RAVE NATION. 2005–2025“ ar koks geras dokumentinis filmas?
– Ką toks bendradarbiavimas davė ir duoda jūsų lankytojams / auditorijai?
Rūta: Atmosferą ir įkvėptų žmonių įdirbį. Tai tikrai jaučiasi parodoje. Pirma, atmosfera. Kaip minėjau, norėjome, kad „RAVE NATION“ erdvė atspindėtų parodos turinį ir primintų lankytojams reivo aplinką. Lukiškių kalėjimo patalpos, kuriose vyksta paroda, yra būtent tai. Lankytojas ateina į kalėjimą ir seka žymėjimus, vedančius jį ilgu metalinės tvoros koridoriumi, pakampiais. Lyg iš tikrųjų eitų į slaptą vakarėlį. Juo labiau kad ši specifinė kalėjimo vieta, kurioje vyksta paroda, prieš tai nebuvo atvira visuomenei. Įėjus į parodą, pačios patalpos, šviesos ir instaliacijos įtraukia lankytoją į emocinę pasakojimo būseną, tai sustiprina patirtį parodoje būtent taip, kaip to ir siekėme. Ir žmonių įdirbis. Viso projekto rengimo ir pristatymo visuomenei metu jautėme, kokia ši tema artima ir svarbi Lukiškių kalėjimo komandai. Martynas pats buvo reiveris ir puikiai pažįsta šį pasaulį. Jis su savo komanda kuruoja didžiulę programą lydimųjų renginių, kurie tęsiasi visą parodos laikotarpį. Jau vyko temos ekspertų diskusijos apie reivo istorijos pateikimą muziejuje, apie vakarėlių reklamą visiškai kitokiame technologiniame kontekste, apie jaunosios menininkų kartos santykį su šiuo laikotarpiu... Vienoje iš jų dalyvavo specialiai dėl to į Lietuvą atvykęs Šveicarijos nacionalinio muziejaus parodos TECHNO kuratorius dr. Luca Tori. Dar laukia diskusijos apie klubines drabužių madas ir narkotikų klausimą reivo kultūroje. Parodoje ir Lukiškių kieme groja elektroninės muzikos didžėjai – nuo ankstyvojo Lietuvos reivo legendų iki dabartinių atlikėjų, tęsiančių šią kūrybos liniją. Lukiškių komanda rūpinasi, kad lankytojams tai būtų ne tik paroda, bet visa vasara reivo ritmu. Manau, tyrinėdami parodą ir renginius lankytojai jaučia, kad tai yra stipraus organiško įkvėpimo ir atkaklaus didelės komandos – LNM, Lukiškių kalėjimo ir išorinių ekspertų ir kūrėjų – darbo rezultatas.
Martynas: Rūta paminėjo atmosferą ir įdirbį. Aš pridėsiu nostalgiją unikaliame kultūros paveldo objekte ir Vilniaus miesto svečius ir kitus turistus. Ši paroda – unikali savo tema, forma ir turiniu. Nieko panašaus iki šiol Lietuvoje nėra buvę. Mūsų lankytojams ji labai patinka ir jie grįžta. Patys juokaujame, kad atidarėme net ne parodą, o visą muziejų. Lankytojai gali ne tik užsukti į mūsų barą ar restoraną, bet ir kartu aplankyti parodą, apie kurią prieš tai gal net negirdėjo. Lukiškių kalėjimo kompleksą kasdien aplanko labai daug svečių iš Lietuvos ir užsienio. Matome, kad ši reivo paroda domina užsieniečius, yra jiems įdomi ir įtraukianti. Jiems tai puikus būdas pažinti mūsų šalies istoriją ir dalį kultūros visai kitu kampu. Taip irgi skatina kartų dialogą. Mūsų auditorijos su muziejumi gan skirtingos, gal kažkiek susipinančios, bet šis bendradarbiavimas leidžia pasiekti gerokai daugiau žmonių.
– Ką galvojate apie tolesnius bendrus projektus? Ar gali jų būti ateityje?
Rūta: Žinoma! Mes labai patenkinti šia partneryste ir tikrai esame atviri ateities bendradarbiavimo galimybėms.
Martynas: O, taip! Ši partnerystė su LNM yra puikus pavyzdys, ką gali dvi labai skirtingos institucijos, ir tai turėtų įkvėpti kitus. Net neabejoju, kad ši paroda apie reivą tikrai nėra paskutinis mūsų bendras projektas. Norėsime bendradarbiauti su LNM ir toliau. O kol kas visų akys ir dėmesys – į šią parodą ir jos lydimuosius renginius.
Naujausi komentarai