Naujasis „Teatro žurnalas“: teatras pro tarnybinį įėjimą

„Šįkart nusprendėme nerti gilyn pro aktualijų planktoną ir skvarbiai įsižiūrėti į kūrybos procesų ir mechanizmų, tyrimų ir eksperimentų vidų. Neatsitiktinai garsiausiai žurnale skamba pačių kūrėjų balsai. Siekdami kuo detalesnės ir autentiškesnės kūrybos vyksmų atverties, paprašėme pačių jų dalyvių ir autorių paanalizuoti save ir kitus menininkus. Kritikai ir teatrologai tampa ne teisėjais ir vertintojais, o palydovais ir navigatoriais, bandančiais skaitytojus nusivesti į pačią kūrybos šerdį, į slapčiausius meninių mechanizmų užkaborius“, – rašoma „Teatro žurnalo“ įžangoje.

Šiame numeryje pristatomos net dviejų kūrybos procesų subjektyvios dokumentacijos. Aktorius Matas Dirginčius, sukūręs įsimintiną vaidmenį Krystiano Lupos spektaklyje „Austerlicas“, nuo pat repeticijų Jaunimo teatre pradžios rašė dienoraštį, kuriame fiksavo nepaprastai įdomų procesą, sklidiną ir teorinių pastebėjimų, ir psichologinės analizės, ir įdomiausių ekskursų į pačias įvairiausias sritis, ir sapnų, ir vaizduotės klajonių... O vengrų aktorė ir tyrėja Emese Simó dalyvavo Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre vykusiose spektaklio „Dėdė Vania“ repeticijose. Spektaklį su tarptautine komanda kuria slovėnų režisierius Tomi Janežičius, repeticijų procese taikantis pas mus menkai žinomą psichodramos metodą.

V. Žumbio nuotr.

Aktorė, režisierė ir choreografė Vesta Grabštaitė „Teatro žurnale“ fundamentalius klausimus „Kaip veikia teatras?“ ir „Kas yra vaidyba?“ užduoda režisieriui Oskarui Koršunovui ir aktoriui Dariui Meškauskui. Leidinyje bandydamas palyginti latvių ir lietuvių teatro tradicijas, savo požiūrį į teatrą bei kūrybos mechanizmus atskleidžia vienas iš latvių naujosios teatro bangos atstovų, ne pirmą kartą Lietuvoje kuriantis režisierius Elmaras Senkovas. O iš Irano kilęs ir Briuselyje gyvenantis performanso ir medijų meno kūrėjas ir tyrėjas Sina Seifee apsilankęs Vilniuje kalbėjo apie skirtingas prieigas ir metodus, kuriuos pats mėgsta naudoti ir vis naujai atrasti savo kūryboje.

Kūrybines laboratorijas, tiriančias naujas sceninės raiškos formas, teatro kritikei Aušrai Kaminskaitei pristato menininkai Žilvinas Vingelis, Ieva Stundžytė ir Paulius Markevičius. Apie įkvėpimą ir smalsumą kūrybiniame procese „Teatro žurnalui“ pasakoja garso menininkas Arturas Bumšteinas, o individualiais darbo metodais kelyje į sėkmę dalinasi operos solistės Justina Gringytė, Vida Miknevičiūtė ir Aušrinė Stundytė.

Bene vienintelis atvejis, kai šiame numeryje kalba ne pats menininkas, – yra teatrologės Rimgailės Renevytės straipsnis, analizuojantis K. Stanislavskio sistemos transformacijas šiuolaikiniame teatre. Kaip rašoma redakcijos skiltyje, „Šį kartą kaip niekada sunku buvo sudėlioti numerio dramaturgiją. Tekstai ataidi, atsispindi vienas kitame, mezga analogijų ir įtampų kupiną dialogą. Tad skaitytojai gali patys susidėlioti savo istoriją. Neatsitiktinai numerį pabaigia režisieriaus Aleksandro Špilevojaus meninio tyrimo apie storytelingą pristatymas, kuriame primenama, kad „didžiausias bet kokio reiškinio objektyvumas pasireiškia būtent tuomet, kai yra pripažįstamas veikiančio ar kalbančio asmens subjektyvumas“.

21-ojo „Teatro žurnalo“ numerio priedas, išleistas bendradarbiaujant su tarptautiniu teatro festivaliu „Sirenos“, yra Slavojaus Žižeko pjesė „Antigonė“, kurioje garsusis filosofas dekonstruoja Antigonės mitą. Pjesę vertė Aušra Simanavičiūtė.

Karantino tylą teatre praskaidrinančius menininkų pokalbius puošia dizainerio Vilmanto Žumbio iliustracijos. „Rorschacho testą primenančia kompozicija bandau įvaizdinti idėjos raidą – jos kelią nuo komunikacijai sunkiai pasiduodančio pirminio impulso iki išplėtotos minties. Šiuo vaizdu taip pat tikiuosi išprovokuoti ir patį ieškojimo veiksmą, kuris, mano įsitikinimu, yra centrinė bet kokio meninio tyrimo ašis,“ – dizaino sprendimo sumanymu dalijasi menininkas.