Apie Antaną Šabaniauską galima drąsiai pasakyti: jis buvo lietuvių estrados žvaigždė. Ir tuo pasakymu, tiksliau, ta tiesa, galima taip pat drąsiai užgesinti visas dabarties "žvaigždes", juolab gaminamas televizijų žydrynėse.

A.Šabaniauskas buvo populiariausias tarpukario estrados dainininkas, publikos numylėtinis. Šia reikšme jam neprilygo nei Dolskis, nei Graužinis, nei Dvarionas, Sipavičius, Orantas ar Dambrauskaitė. O visi kartu jie sudarė Pirmosios Respublikos estrados žvaigždžių septynetą, anot šviesios atminties muzikologo Vytauto Venckaus, "Septynių šienpjovių Oriono žvaigždyną". Tačiau pirmiausia būtent A.Šabaniausko įrašų radijuje ir plokštelėse klausėsi visa Lietuva, pirmiausia jam plojo žiūrovai. A.Šabaniauską pripažino ir publika, ir muzikos specialistai. Priešingu atveju jis nebūtų kviečiamas į pasaulinio garso įrašų studiją Londone.

Ir kai 1990 m. atėjo Antrosios Respublikos laikas, iš karto buvo įsteigta A.Šabaniausko premija, kurios pirmaisiais laureatais pelnytai tapo pokario Lietuvos estrados auksinės kartos pažibos: Janina Miščiukaitė, Stasys Povilaitis (beje, kurį laiką net dainavęs kartu su A.Šabaniausku), Nijolė Tallat-Kelpšaitė (parašiusi puikią knygą apie A.Šabaniauską), Nijolė Ščiukaitė, Viktoras Malinauskas, Ona Valiukevičiūtė, Birutė Petrikytė. Paskui tarsi viskas sugriuvo. Kaune pastatytas paminklas ne A.Šabaniauskui, o maloniajam, bet, žinoma, ir talentingajam Danieliui Dolskiui, A.Šabaniausko premija susmulkėjo ir visai išnyko, kažin kas aplink ją susivaidijo...

Todėl ir vėl lieka konstatuoti: A.Šabaniausko gyvenimą ir likimą galima apibūdinti Honore de Balzaco romano pavadinimo fraze "...spindesys ir skurdas". Iššifruoti būtų galima taip: A.Šabaniausko talento ir angeliško balso spindesys Pirmojoje Respublikoje ir nuo 1947 m. jį žlugdžiusių apgailėtinų sovietų valdžios liokajų, nusviedusių Lietuvos estrados žvaigždę nuo scenos į tuberkuliozės dispanserio ūkvedžio sandėlį, skurdas. A.Šabaniausko spindesys ir okupantų skurdas. Ir net kai jam buvo leista prisikelti ir dešimčiai metų sugrįžti į sceną, tiesa, tik į restoranų ir naktinių barų sceną, sovietų valdininkėliai ir toliau vertė jį gyventi apgriuvusio namo ankštame butelyje, o paskui, išsigandę jo atgijusios šlovės ir jo pasirodymų keliamo lietuvių pasididžiavimo Lietuva bei paakinti tų, kurie ėmė pavydėti jo populiarumo, jį pribaigė. Kaip? Jie atėmė jam viltį bent jau pagerinti buitį ir bent kiek prasigyventi. O svarbiausia – jam nuolat buvo atiminėjama gyvenimo prasmė – galimybė be suvaržymų dainuoti.

Iš pradžių šlykštūs maži valdininkėliai nepaėmė jo į restorano "Šaltinėlis" varjetė gastroles tuomečiame Leningrade, paskui "pamiršo" jį įtraukti į naują varjetė programą. Po to visagalis KGB neišleido estrados maestro į JAV, kur jo laukė  plokštelių leidėjas Jonas Karvelis ir tūkstančių tūkstančiai vietos lietuvių. Ir A.Šabaniauskas palūžo. O dar po kelerių metų, 1987-ųjų sausį, išėjęs pasivaikščioti kaip visada, vienplaukis, persišaldė ir po mėnesio, vasario 9 d., mirė. Iki Antrosios Respublikos paskelbimo buvo likę vos treji metai..

Visa ta Antano Šabaniausko spindesio ir pavergėjų skurdo istorija liūdna. Todėl, kai gruodžio – jo gimimo mėnesio – 16 d. susirinksime Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – jo teatre, – dainuokime, džiaukimės ir šlovinkime visiems laikams žėrinčią A.Šabaniausko žvaigždę ir jos spindesį Tėvynės padangėje.