– Esate kūrybinės marketingo agentūros „Adface“ įkūrėja. Kaip nusprendėte parašyti knygą vaikams?
– Už tai turėčiau padėkoti savo sūnui Joriui, kuriam dabar jau dvylika metų. Viskas prasidėjo, kai jam buvo vos vieni. Kaip ir dauguma jaunų tėvų, vakarais turėjome vieną norą – padėti Joriui ramiai užmigti, o tada truputį laiko skirti vienas kitam. Kiekvieną vakarą skaitydavome įvairiausias pasakas, tačiau jos ne visada jį įtraukdavo.
Vieną vakarą nusprendžiau pasekti pačios sugalvotą istoriją. Pastebėjau, kad sūnų ramina monotoniškas pasakojimo ritmas ir jis ima snausti. Ežiukas ėjo, ėjo ir sutiko vieną miško gyventoją, paskui vėl ėjo, ėjo ir sutiko kitą...
Beje, šios pasakos nebuvau užrašiusi ir nesvarsčiau išleisti knygos. Pasaka buvo tiesiog mūsų šeimos vakaro ritualo dalis.
Dirbdama kūrybinėje rinkodaros agentūroje nuolat bendradarbiauju su šalies aukštosiomis mokyklomis – pas mus praktiką atlieka studentai. Taip susipažinau su Vilniaus dailės akademijos (VDA) studente Diana Jotautaite. Ji prasitarė, kad baigiamajam darbui ieško vaikiškos istorijos, kurią galėtų iliustruoti. Tuomet prisiminiau pasaką, kuri iki tol gyveno tik mūsų namuose.
– Tarsi likimas viską sudėliojo į savo vietas – Diana ieškojo istorijos, kurią galėtų iliustruoti, o Jūs ją turėjote. Taip gimė „Ežys ir obuolys“?
– Būtent (juokiasi). Gražiausi dalykai gimsta tada, kai susitinka žmonės, tikintys ta pačia idėja. Diana į mano istoriją pažvelgė menininkės akimis ir suteikė jai gyvybę. Dianos baigiamąjį darbą VDA įvertino aukščiausiu balu, o mūsų bendrą kūrinį pastebėjo leidykla „Alma littera“ ir nusprendė jį išleisti.
Taip ne tik man, bet ir Dianai „Ežys ir obuolys“ tapo debiutu – pirmąja knyga, kuri sulaukė itin šilto skaitytojų ir literatūros specialistų įvertinimo. Vilniaus knygų mugėje ji pateko tarp IBBY Lietuva atrinktų geriausių 2025 m. knygų vaikams ir paaugliams, ji buvo pripažinta reikšmingiausiu metų vaikų literatūros debiutu. IBBY (angl. International Board on Books for Young People) – Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija, kurios pagrindiniai tikslai – skatinti vaikų ir paauglių skaitymą, populiarinti meniškai ir pedagogiškai vertingą vaikų literatūrą.
– Jūsų sūnui Joriui, kai sekėte šią pasaką, buvo vos vieni metai. Kokio amžiaus vaikams ji skirta?
– Manau, ji tinka vaikams nuo vienų metų. Mažieji su susidomėjimu klausysis istorijos, o 3–4 metų vaikai jau pradės ją analizuoti, užduoti klausimų ir ieškoti prasmių. Dar vyresni knygą galės skaityti savarankiškai. Tačiau tikiu, kad ši istorija skirta ne tik vaikams. Joje slypi švelni filosofija, žmogiškos vertybės ir mintys, kurios paliečia ir suaugusiuosius. Juk tai pasakojimas apie draugystę, gerumą ir mažus stebuklus, gimstančius iš nuoširdžių, iš pirmo žvilgsnio visai paprastų poelgių. Ežytė paprašo ežiuko parnešti jai obuolį, ir taip prasideda nuotykių kupina istorija. Kyla svarbus klausimas – kur rasti tą obuolį? Ar kelyje sutikti miško gyventojai bus draugiški? Ar jie padės ežiukui?
– Šiandien Joris – dvylikametis paauglys. Kaip jis reagavo sužinojęs, kad jo vaikystės pasaka taps knyga, kurią skaitys visos Lietuvos vaikai?
– Žinoma, labai apsidžiaugė. Jam buvo smagu žinoti, kad istorija, kurios kadaise klausydavosi prieš miegą, dabar lydės ir kitus vaikus į sapnų pasaulį. Man pačiai atrodo, kad ši pasaka turi terapinio ramumo – jos pasikartojantis ritmas padeda mažiesiems nurimti ir lengviau užmigti. Kartais sūnus ir dabar, prisiminęs vaikystę, prašo manęs pasekti tą pačią pasaką apie ežiuką.
– Kodėl pagrindiniu šios istorijos herojumi tapo ežys?
– Pagrindiniu herojumi galėjo tapti bet kuris miško gyventojas. Tai nebuvo svarbiausias kriterijus. Kur kas svarbesnė man buvo pati istorijos mintis – draugystė. Juk yra ežiukas ir ežytė. Vieną dieną ežytė užsinori obuolio, o geras jos draugas ežys pasisiūlo jį surasti. Dėl draugystės jis nepabūgsta leistis į nuotykių kupiną kelionę ir drąsiai žengia į nežinią. Pakeliui jis sutinka katiną, kiškį, lapę, vilką ir mešką. Visi jie padeda ežiui surasti obelį, tačiau tuomet iškyla dar viena problema – obuolys kabo per aukštai. Nuskinti obuolį ežiui padeda jo draugė varna – savo tvirtu snapu ji stukteli į šaką, ant kurios kabo obuolys, o šis nukrenta tiesiai ežiui ant spyglių.
Visus tėvus norėčiau paraginti rasti laiko ir bent kartais pasekti vaikams savo sugalvotą istoriją, kaip jie sako, „iš burnytės“.
– Ar Jums pačiai vaikystėje mama dažnai sekdavo pasakas?
– Tikrai taip! Būtent ne skaitydavo, o sekdavo. Dabar jau nebepamenu, apie ką, tačiau puikiai prisimenu tą šiltą jausmą, ramybę, kuri mane apimdavo mamai pradėjus mūsų vakaro ritualą: „Vieną kartą…“ arba „Seniai seniai…“
Prisimindama tą jausmą, ir savo sūnui pasakas dažniau sekdavau iš galvos, nei skaitydavau iš knygelių. Juk čia svarbus ne pats siužetas, o tas tylus, ramus vakarinis šnabždėjimas, kuriantis artumą ir saugumo jausmą. Todėl visus tėvus norėčiau paraginti rasti laiko ir bent kartais pasekti vaikams savo sugalvotą istoriją, kaip jie sako, „iš burnytės“.
– Savo pasaką vadinate terapine. Kodėl?
– Nes ją sekant ar skaitant vaikas nurimsta ir lengviau užmiega. Tačiau kiti skaitytojai pastebėjo ir dar vieną įdomų dalyką – ši istorija kartu žadina vaiko smalsumą. Ežiukas eina, eina, o kas jo laukia už kito posūkio – nežinia. Bendraudama su mažaisiais skaitytojais pamačiau, kad jie labai įsitraukia į šią istoriją, spėlioja, ką ežiukas sutiks toliau. Taip lavinama jų vaizduotė ir kūrybingumas.
Jei pavartytumėte šią knygą, pamatytumėte, kad iliustruotoja puikiai sugebėjo sukurti laukimo ir paslapties atmosferą. Viename puslapyje ji palieka tik užuominą – pvz., nupiešia oranžinę uodegą, o kitame vaikas jau randa atsakymą – paaiškėja, kad tai buvo lapė.
– Knyga skirta lėtam vakaro skaitymui. Ar galima kalbėti apie lėtumą Jūsų pačios gyvenime? Kokia yra reklamos agentūrai vadovaujančios moters diena?
– Aš pati dažnai apie tai pagalvoju (šypsosi). Mano darbas kūrybinėje rinkodaros agentūroje kupinas iššūkių, dinamikos ir nuolatinio judėjimo. Rinka diktuoja savo tempą, klientai taip pat – juk jie visi labai skirtingi.
Kartais atrodo, kad mūsų agentūros darbuotojai yra tarsi tas pasakos ežiukas, ieškantis obuolio. Mes niekada nežinome, kas rytoj pasirodys mūsų kelyje, koks bus naujas klientas – ramus, aktyvus, reiklus, o gal labai draugiškas. Kokių lūkesčių turės ir kokia bus jo istorija.
Man, kaip laivo kapitonei, tenka suvaldyti visą įgulą, kad laivas ne tik nenuskęstų, bet ir sėkmingai plauktų per gyvenimo bei verslo vandenis ir kad jame būtų gera visiems – tiek darbuotojams, tiek klientams.
Kartais aš ir pati vakare pagalvoju: norėčiau, kad kas nors man pasektų terapinę pasaką – nuramintų, padėtų atsipalaiduoti…
– Ar padėjo Jūsų patirtis reklamos, rinkodaros srityje išnešti savo debiutinę knygą į dienos šviesą?
– Jei nebūtų mūsų agentūros, nebūčiau sutikusi D. Jotautaitės, talentingos knygos iliustratorės. Dianos iliustracijos šioje knygoje man yra tokios pat svarbios, kaip ir tekstas. Tikiu, kad mažieji, dar nemokantys skaityti, istoriją pirmiausia išgyvena per vaizdus, o vyresni vaikai, skaitydami ir tyrinėdami iliustracijas, kiekvieną kartą gali rasti vis naujų detalių ir prasmių.
Tolesnius rinkodaros darbus perėmė leidykla „Alma littera“. Tiesa, kai knyga pasirodė knygynuose, ėmiau gauti kvietimų į edukacijas. Su didžiuliu malonumu važiavau pas vaikus į darželius Kaune, Birštone, o neseniai dalyvavau Anykščiuose vykusiame kasmečiame vaikų literatūros ir šeimų kultūros festivalyje „Nuotykiai tęsiasi“. Tai literatūrinė šventė, kviečianti knygas ne tik skaityti, bet ir patirti per gyvus susitikimus, kūrybines dirbtuves, edukacijas ir teatro pasirodymus. Raudonoje palapinėje kartu su mažaisiais skaitytojais krimtome obuolius, žaidėme ir skaitėme ežio istoriją.
Mamos ir sūnaus dieną leidžiame tik dviese: vaikštome parke, pietaujame kavinėje, einame į kiną ar tiesiog mėgaujamės buvimu kartu.
– Įdomu, kaip vaikai ją priėmė ir kaip Jūs, rinkodaros specialistė, jautėtės edukatorės amplua?
– Knygos kūrimas ir susitikimai su vaikais leido rasti dar vieną savo pusę – kūrybą, kuri man teikia daug džiaugsmo ir yra tikra atgaiva širdžiai. Vis dėlto manau, kad ir verslas yra kūryba – jame taip pat reikia vaizduotės, drąsos, jautrumo ir gebėjimo kurti vertę žmonėms.
– Kokių savybių šiandien reikia geram kūrėjui? Kokios charakterio savybės Jums padeda ir vadovauti agentūrai, ir kurti pasakas? Beje, ar jų dar turite stalčiuje?
– Taip, stalčiuje jų dar yra. Tačiau per jėgą nieko nedarysiu – lauksiu tos magiškos lemties. Jei bus lemta, gims dar viena knyga, o jei ne – su dideliu džiaugsmu toliau gyvensiu su „Ežiu ir obuoliu“. Manau, kad šios knygos kelionė dar tik prasidėjo. Jai, tikiu, skirta pasiekti dar daug vaikų širdelių.
Kalbant apie savybes, reikalingas kūrėjui, man atrodo, kad svarbiausia yra smalsumas ir drąsa. Smalsumas padeda pamatyti istorijas ten, kur kiti praeina pro šalį, o drąsa – jomis patikėti ir pasidalyti su kitais. Juk ir mano knygos ežys, išsiruošęs atnešti ežytei obuolį, buvo labai drąsus – jis nežinojo, kokių iššūkių laukia kelyje, tačiau vis tiek ryžosi žengti pirmąjį žingsnį.
Kitos svarbios savybės – empatija, meilė ir draugiškumas. Nesvarbu, kur esi – šeimoje, darbe ar versle – svarbiausia gebėti pamatyti kitą žmogų ir nuoširdžiai norėti jam padėti. Būtent tokią žinutę siunčia mano knyga: nebijokime dėl kito pasistengti, parodyti gerumą, ištiesti pagalbos ranką. Tikiu, kad tokie maži, nuoširdūs poelgiai kuria gražesnius santykius ir šiltesnį pasaulį.
– „Ežio ir obuolio“ istorija – apie drąsą ir draugystę. Apie ką galėtų būti kitas Jūsų pasakojimas? Kokios dar savybės atrodytų vertos smalsių vaikų ausyčių ir naujos knygos puslapių?
– Manau, kad kita istorija galėtų būti apie kantrybę ir tikėjimą savimi. Gyvenime visi susiduriame su iššūkiais, tačiau būtent kantrybė, tikėjimas savo jėgomis padeda nepasiduoti, augti ir siekti savo svajonių. Norėčiau, kad vaikai kuo anksčiau suprastų, jog net ir ilgiausia kelionė prasideda nuo mažo žingsnio, o didžiausios pergalės gimsta iš atkaklumo ir tikėjimo savimi.
– Mes gyvename reklamos pasaulyje. Įsijungi televizorių – reklama. Atsidarai socialinius tinklus – reklama. Net geriausias draugas, žiūrėk, ir tas jau ką nors reklamuoja. Tad klausimas reklamos profesionalei: kokia turėtų būti gera reklama?
– Pirmiausia ji turi būti sąžininga. Antra – natūrali. Žinoma, yra ir pamatiniai reklamos dalykai – spalvos, gebėjimas patraukti dėmesį ir pan. Tačiau šiandien beveik visos reklamos tai daro. Todėl pagrindinė mūsų užduotis – suprasti, kaip išsiskirti, ir užmegzti ryšį su žmogumi.
Stebimos tendencijos rodo, kad žmonėms vis mažiau reikia pompastikos ir dirbtinumo. Daug svarbiau paprastumas, natūralumas, tikrumas. Kuo daugiau nuoširdumo, tuo labiau žmonės tokia reklama pasitiki.
Kita vertus, rinkodara ir reklama yra eksperimentinė sritis. Kūrėjas turi nebijoti bandyti, ieškoti ir atrasti, kas geriausiai tinka konkrečiam produktui, prekių ženklui ir jo auditorijai. Svarbu ne tik tai, ką nori pasakyti, bet ir kam tai sakai – t. y. kas tą produktą vartos.
– Knyga „Ežys ir obuolys“ gimė iš Jūsų ir sūnaus ramių vakaro ritualų. Įdomu, kaip pasikeitė Jūsų ryšys ir bendravimas šiandien, kai Joris jau paauglys?
– Vėl noriu pradėti palyginimu. Joris dabar pats yra tarsi ežiukas – smalsiai tyrinėja pasaulį. Mano, kaip mamos, misija – netrukdyti jam to daryti. Galiu patarti, galiu pasidalyti savo patirtimi, tačiau drausti tikrai negaliu. Tik visada primenu: kiekvienas mūsų pasirinkimas turi savo padarinių, už kuriuos esame atsakingi patys. Gali 100 kartų sakyti: „Nelipk – nugriūsi.“ Tačiau kartais tik tada, kai žmogus pats patiria nesėkmę ar skaudžiai užsigauna, ateina geriausia pamoka.
Ką šiandien mėgstame veikti kartu? Turime gražią tradiciją – vienas kitam skiriame pasimatymus. Mamos ir sūnaus dieną leidžiame tik dviese: vaikštome parke, pietaujame kavinėje, einame į kiną ar tiesiog mėgaujamės buvimu kartu. Kodėl mums reikia tokių dienų? Todėl, kad abu esame labai užsiėmę.
Jorio paauglystė – tai draugai, aktyvus laisvalaikis, sportas. Aš, kaip verslo moteris, taip pat gyvenu intensyviu ritmu. Dar leidžiu verslo ir rinkodaros elektroninį žurnalą „Nerakintas kambarys“. Jame ne tik kalbinu verslo lyderius, kūrėjus ir įvairių sričių profesionalus, bet ir rengiu verslo, rinkodaros ir komunikacijos tendencijų apžvalgas, dalijuosi įžvalgomis apie pokyčius ir aktualiausias naujienas.
Žodžiu, sūnus gyvena savo mažame chaosėlyje, aš – savame. Tačiau abu randame dieną, kai laikas priklauso tik mums dviem – be draugų, be kitų artimųjų. Tik aš ir jis.
Taip pat kalendoriuje nusistatau dieną, kuri skirta tik man pačiai. Labiausiai pailsiu gamtoje. Mane labiausiai įžemina Nida – jūra, kopos, pušynai. Ši vieta man tarsi sakralinė. Ten sustoju, nurimstu, nuleidžiu garą, o grįžusi vėl galiu priimti kūrybiškus sprendimus.
– Žinau, kad kūrybininkai dažnai turi ne vieną užrašų knygelę. Ar Jūsų rankinėje taip pat jų yra?
– Aš irgi esu iš tų žmonių, kurie vertina ne tik skaitmeninius užrašus, bet ir popierines knygeles. Jų turiu ne vieną. Beje, turiu ir auksinių minčių knygelę, į kurią užsirašau tiek savo, tiek kitų žmonių mintis, kurios mane sužavi ar įkvepia. Vėliau labai įdomu jas perskaityti iš naujo, nes skirtingais gyvenimo etapais tos pačios mintys gali suskambėti visai kitaip.
Gaila, kad neturėjau Jorio auksinių minčių knygelės (juokiasi). Jis nuo mažens buvo be galo kūrybingas. Vaikystėje mėgdavome kartu žiūrėti į debesis ir spėlioti, į ką panašios jų formos – mintyse iš jų kurdavome raganosius, žirafas ir kitus gyvūnus.
– Kokio jausmo linkėtumėte vaikui, užvertusiams paskutinį „Ežio ir obuolio“ puslapį?
– Labiausiai norėčiau, kad jis pajustų šilumą ir tikėjimą, jog pasaulis yra gražus, o geri darbai niekada nebūna maži. Norėčiau, kad jis nebijotų svajoti, drąsiai žengtų savo keliu ir suprastų, kad didžiausia stiprybė yra gerumas, draugystė ir gebėjimas rūpintis kitu. Jei ši knyga bent vieną vaiką paskatins būti truputį drąsesnį, jautresnį ar dėmesingesnį kitam, vadinasi, ji savo misiją atliko.
Naujausi komentarai