– Lietuva ilgam laikui sudarė galimybes grįžti į namus įvairiuose pasaulio kraštuose įstrigusiems tautiečiams. Kaip atsitiko, kad likote Amerikoje?

– Į JAV atvykau su Los Andželo lietuvių teatro mėgėjais interpretuoti J.Tumo-Vaižganto "Dėdes ir dėdienes" ir pristatyti monospektaklį, skirtą Jono Meko atminimui. Kūrybinė viešnagė turėjo trukti nuo vasario 3-iosios iki balandžio 29-osios. Programą, skirtą Jonui Mekui, planuota pristatyti kovo 22 d. Los Andžele, Čikagoje – kovo 28, 29 d., J.Tumo-Vaižganto interpretacijos premjera – balandžio 18 d., Atvelykio išvakarėse. Kovo 11-ąją įvyko paskutinė "Dėdžių ir dėdienių" repeticija. Po jos su spektaklio dalyviais paminėjome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines, dainuodami partizanų dainas ir valgydami lietuvišką juodą duoną su lašinukais. Amerikoje įvestas karantinas nutraukė gastroles Čikagoje. Atšauktos repeticijos Kalifornijoje. Atrodė, kad laikinai. Šiandien sužinojau, kad skrydžiai į Europą atšaukti iki gegužės 1-osios.

Dabar čia, kalnuose prie Ramiojo vandenyno, galiu būti lengva, gera, rami, tolima nuo pandemijos, sergančiųjų ir, Dievuli, mirštančiųjų... Dievo koronės čia nepatiriame. Ji toli. O kai priartėsiu? Bijosiu? Mekas nebijotų.

– Kur jūsų laikini namai? Su kuo ir kaip drauge leidžiate dienas?

– JAV esu septintą kartą. Dar nuo tų laikų, kai buvo gyvi rašytojai Bernardas Brazdžionis, Alė Rūta, Pranas Visvydas, kompozitorė Giedra Gutauskienė, žurnalistas Juozas Kojelis ir kiti iškilūs Lietuvos išeiviai. Tuomet Los Andžele veikė "Lietuvių dramos sambūris", kuris statė tik lietuvių autorių pjeses. Jų aktorius Amandas Ragauskas, atvykęs iš Kauno, buvo matęs mane Vidmantės Jasukaitytės spektaklyje "Žemaitė". Atpažino ir vieną vakarą pakvietė į susitikimą su sambūriečiais. Susibičiuliavome. Po kelerių metų atskridau statyti spektaklio apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

Vėliau kas keleri metai atskrisdavau. Vaidinau monospektaklius, skaičiau Lietuvos ir egzodo poetų poeziją. Repetuodavome ir vaidindavome. Visus tuos laikotarpius gyvenau jaukiose, draugingose, dosniose aktorių ir kitų bičiulių šeimose. Buvau godojama, vežiojama, skraidinama prie Kolorado upės slenksčių, į Mamuto sniego kalnus, karštus vandenis, Sekvojų nacionalinį parką, buvusias XIX a. sidabro kasyklas, vienuolynus... Pavydžiu pati sau tokių Dievo ir likimo dovanų. Šįkart, kaip ir dažną kartą, gyvenu pas savo aktorius netoli Los Andželo, Santa Monikoje, Beverli Hilse, prie Holivudo.

Šiuo metu abu su Romualdu viešime lietuvaitės Rimos Dubauskaitės nuo Biržų, ištekėjusios už advokato Džonatano, rančoje kalnuose. Kalnai, uolos ir ispaniško stiliaus 5 000 pėdų ploto pilis. Gyvename su vyru Romu kieme esančiame įspūdingame svečių name. Šeriame tris žirgus, vedžiojame kalnų keliais dalmatiną Čarlį, maudomės baseine, žiūrime norimus filmus, dokumentiką, sekame žinias iš pasaulio. Daug skaitome. Naktimis girdime, kaip kaukia atslinkę kajotai. Rima masažuoja mano skaudančią nugarą, į kurią esu įkrovusi beveik visą savo gyvenimo naštą.

Dabar penkios dienos, kai be perstojo pliaupia lietus. Gavome žinią, kad vakare niekur nevažiuotume. Galimos didžiulės purvo nuošliaužos, o Kalifornijos žemė godžiai geria iš dangaus siunčiamą lietų. Sėdime prie didelio židinio. Smagiai plevena ugnis ir niekur neketiname važiuoti. Penktadienis. Žiūrime iš Vatikano Kryžiaus kelius. Laukiame Didžiojo šeštadienio ir šv.Velykų Prisikėlimo.

Lemtis: Olita tiki, jog jos sutuoktinis Romualdas – Dievo atsiųstas, kad lengviau įveiktų vienatvę.

– Esate apsistojusi tankiausiai apgyvendintoje valstijoje Kalifornijoje – čia gyvena apie 40 mln. žmonių. Kokių priemonių imamasi apsisaugoti nuo viruso, ar amerikiečiai drausmingi?

– Amerikiečiai laikosi taisyklių. Jie nelinkę pažeisti įstatymų. Kai vaikščiodavau su šiaurietiškomis lazdomis po Holivudo rajoną, prasilenkdavom iš tolo. Prie vandenyno draudžiama statyti automobilius. Mes važiavome toli toli, kur visai nebuvo žmonių, tik akmenys ir Ramiojo bangos. Čia ir nėrėme į jas. Amerikiečiai laukia norėdami įeiti į maisto parduotuves 2 m atstumu, visi – su kaukėmis. Žmonėms virš 60-ies rytais apsipirkti skirta valanda. Taip, amerikiečiai labai drausmingi. Visi kantriai ir su nerimu laukia koronaviruso galo, nes smarkiai smunka ekonomika, nebetenkama darbų. Kaip ir visame pasaulyje.

– Jūsų parengta literatūrinė-muzikinė programa "Esu Jūsų maža šakelė" – graži pagarbos dovana, minint pirmąsias avangardinio kino kūrėjo, poeto, kino kritiko Jono Meko mirties metines. Monospektaklį, kurį pristatote kaip atminimo valandą, jau rodėte Lietuvoje. Kaip pati pasitikrinote – teisingai sudėliojote jo gyvenimo ir kūrybos mozaiką?

– J.Mekui negalioja teisingumo sąvoka. Jis sakydavo: "Kas aš esu? Nežinau. Negaliu matyti. Mes per daug nusimanom apie meną. Kai labai nusimanau – baigiasi blogai. Tegu savaime vystosi. Išeiti iš savęs turiu. Gyventi be formulių." Bet atskleisti šio savito ir neįprasto masto žmogaus ir kūrėjo portretą, žinoma, nebuvo lengva. Ypač – techniški dalykai su nuotraukų parinkimu ir išdėstymu, filmų ištraukomis, kurios atspindėtų J.Meko gylį, stiprybę, tik jam vienam būdingą pasaulėvoką. Viską sukrauti į kompiuterį, užklojant Biržų krašto dainomis. Literatūrą parinkti nebuvo sudėtinga. Ji stipri, emocionali, paveiki. J.Mekas savo menu apmąstymais liudija apie meilę gimtajai Semeniškių žemei, jos žmonėms, dainoms, tarmei, kalbai, jos išsaugojimui. Liudija apie pasaulį ir Lietuvą, apie kultūrą "basose kojose, arklių prunkštime, ryto rasoje". Ir dar man imponuoja menininko mintijimas, samprotavimai, gyvenimo būdas, laisvas ir lengvas žvilgsnis į viską, kas supa: "Mano namai yra visas mano pasaulis. Visa naktis yra mano guolis." Jautriai, šiltai ir entuziastingai Panevėžio, Pasvalio, Biržų–Šiaurės Lietuvos ir Kauno žiūrovai sutiko apsilankiusį J.Meką. Džiaugiausi. Iš visos dūšios. Parodysiu jį ir šios pilies šeimininkams.

Meno kalba šiuo laikotarpiu ypač palaiko žmones. Ji stipri, veikianti protą ir širdį.

– Nors niekada nebuvote susitikusi su šiuo didžiu žmogumi, per jo poeziją, laiškus, kultūrinį palikimą senokai su juo esate gerai pažįstama. Ką šiandien iš šio gilaus gyvenimo stebėtojo atradimų galėtume prisitaikyti sau?

– Norėčiau lengviau žvelgti į gyvenimą ir pasaulį. Gyventi šią akimirką. Padėkoti Aukščiausiajam, kad leido prabusti. Prašyti Kūrėjo laiminti dieną, artimuosius ir visus žmones. Priimti viską, ką Jis duoda ir atima. Su meile ir dėkingumu. Nebijoti gyventi ir numirti. Bet bijau. Tikros ramybės nėra. Rūpestis apima, kaip gyvena ir gyvens artimieji – dukra, anūkas. Gyvenu kitų gyvenimu. O dėl ko – nežinau. Kad būtų jiems gerai. O kas yra gerai? Sveikata, žmogaus susitikimas su žmogumi, paprastas pabuvimas kartu. Kaip J.Mekas pasakytų, "esi ašara ant Fatimos veido, lašelis pasaulio vandenyne". Gražu. Bet kaip ta ašara būti ne sūria, o lengva? Dabar čia, kalnuose prie Ramiojo vandenyno, galiu būti lengva, gera, rami, tolima nuo pandemijos, sergančių ir, Dievuli, mirštančių... Dievo koronės čia nepatiriame. Ji toli. O kai priartėsiu? Bijosiu? Mekas nebijotų.

– J.Meko nerimas, kad nebemokame į save įsiklausyti, palinkėjimas pagyventi kurį laiką nežinioje ir netikrume tarsi išsipildė... Kaip meno kalba galima padėti dorotis su nežinia ir netikrumu?

– Šis mūsų filmininkas, kaip jis save vadino, visur jautėsi gerai. Siurbė į save gyvenimą tą, kurį gyveno. Spinduliavo bičiulyste. Buvo laimingas nieko neplanuodamas. Sakydavo: nemokame savęs įsiklausyti, reikia kapituliuoti, pasiduoti. Pradėti iš nieko. Reikia humoro ir visiško atsipalaidavimo. Niekur ir visur yra tas pats. Meno kalba šiuo laikotarpiu ypač palaiko žmones. Ji stipri, veikianti protą ir širdį. Nes gyvenimas trumpas, menas amžinas. Menininkų fantazijai nėra ribų. Perteikti į virtualią erdvę teatrą, kiną, muziką, dailę taip, kaip šiuo metu tai daroma, – kas daugiau galėtų paveikti uždarytus namuose žmones. Mintis. Širdis. Sielos stiprybė. Malda ir menas šiuo metu leidžia išgyventi, nepalūžti, išlaukti ir tikėti. Taip, meno kalba neišsemiama, neišmatuojama.

Meka: kai balandžio 1-ąją O.Dautartaitė feisbuke pranešė, kad sudaryta sutartis su Holivudo gigante "Paramount Pictures" pagrindiniam vaidmeniui seriale, daugelis patikėjo. Ką gali žinoti, gal ir neliks pramanas?..

– Kita ryški į jūsų kūrybinės veiklos lauką patekusi asmenybė – J.Tumas- Vaižgantas. Drauge su aktoriumi Petru Venslovu Lietuvoje esate parengę literatūrinį spektaklį "Vaižgantas kaip Viešpaties diena", kurį pernai, minint Vaižganto metus, pristatėte Lietuvoje. Šio klasiko literatūrinę viršukalnę – apysaką "Dėdės ir dėdienės" statote ir Amerikoje. Pasidalykite sumanymu.

– Mūsų Vaižgantas. Su mylimu kolega Petru turėjome gerą laiką, kaip pasakytų amerikonai. Išvažinėjome visą Lietuvėlę. Tolimiausius ir artimiausius kampelius. Įsitikinome, kaip žmonės myli J.Tumą-Vaižgantą. Ir kaip daug ko nežino apie jį. Petras parengė nesvietiškai puikų scenarijų. Pakvietė mane bendram buvimui Vaižganto gyvenime ir kūryboje. Buvau ir esu laiminga už prisilietimą prie šio mūsų deimanto. Žmonės dėkodavo ir dėkodavo verkdami ir juokdamiesi.

"Dėdes ir dėdienes" prieš trisdešimt metų Šiaulių dramos teatre pastatė režisierė Regina Steponavičiūtė. Su šiuo spektakliu tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę vykome į Kanadą gastrolių pas brolius lietuvaičius. Tai dar vienas stiprus prisilietimas prie brangaus klasiko, parodant spektaklį ten, už jūrų marių. Norėjosi, kad Vaižgantą pažintų ir Kalifornijos išeiviai. Jiems patiko mano pasiūlymas repetuoti "Dėdes ir dėdienes". Aktoriai išsiilgę repeticijų, teatro. Aš pažįstu čia gyvenančius. Man malonu su jais kažką tverti. O čia – J.Tumas-Vaižgantas.

Bendruomenėje daug dainuojančių. Atsivežiau kaimiečių senovinių dainų nuo Svėdasų. Labai pritiko į raistelį, kur smuikuoja Mykoliukas, ateina mylimoji mergelė Severja, tijūnas Rapolas Geišė, sugužėti ir dainuojančiam, šokančiam kaimo jaunimui. Jie dainomis kuria spektaklio atmosferą. Važiuodavo šie dainoriai ir kai kurie vaidylos iki Šv.Kazimiero parapijos po darbo keletą valandų į repeticijas. Norėjo patirti scenos jaudulį ir premjeros džiugesį. Brangu. Bet likome scenai skolingi. Neaišku, gražinsime šią skolą, ar ne. Norėtųsi. Mums visiems.

– O gal su jumis – ir beždžionėlė Agota? Juk toji išmintinga linksmuolė yra išvažinėjusi visą pasaulį. Ką ji pasakytų mums visiems, taip besiilgintiems šviesos ir džiugesio?

– Beždžionėlė Agota – Kaune, Šančiuose, caro kareivinėse, pasirėmusi vidiniame buto balkone laukia manęs sugrįžtančios. Ji yra buvusi ir Kanadoje, ir Amerikoje. Nenorėjo gauti kokio užkrato. Tad sako – važiuokit be manęs. Man gerai Lietuvoje. Aš noriu išvysti su visais pavasarį, pamatyti, kaip sužaliuoja medžiai, pražysta pienės, pradeda skleistis alyvos... Su visais lietuviais Lietuvoje. Tikėti ir viltis, kad viskas praeis ir pasikeis. Žemė apsivilks nauju rūbu. O tu ridenkis ten nuo kalnų, lįsk į tas vandenyno bangas. Kaitinkis kalifornietiškoje saulėje, vaikyk kajotus, voveres, gainiok kiškius, dabokis grieko.