O. Koršunovo „Ten būti čia“ atgimsta virtualiai: spektaklis, kurį atkūrus nepriklausomybę citavo pats V. Landsbergis

Bet kokiu atveju tai buvo neabejotinai ryškiausias atsikuriančios Lietuvos teatrinis įvykis, nebesutilpęs vien tik teatre. Frazes iš spektaklio citavo visi ir visur: jaunimas gatvėje, studentai universitetuose ir netgi pats Vytautas Landsbergis. Jau nuo šio penktadienio, balandžio 2 d., „Ten būti čia“ atgims virtualiai.

Po 1990-ųjų kovo 11-osios laisvė buvo iškovota ir įteisinta politiškai, tačiau visuomenės laukė kur kas sudėtingesnis darbas – pradėti laisvai mąstyti ir gyventi. Buvo reikalingi ne tik politiniai, socialiniai, bet ir kultūriniai, psichologiniai pokyčiai, buvo reikalinga kitokia savimonė – nebe bailaus ir atsakomybės vengiančio vergo, o savo gyvenimą kurti sugebančio žmogaus mąstysena. Pati laisvė buvo dažnai suvokiama kaip atsiribojimas nuo priešo, o ne kaip pastanga kurti naują gyvenimą, kurti save. Akivaizdu, kad tokia pozityvi laisvė besiformuojančiai visuomenei tapo dideliu iššūkiu. Jam reikėjo ieškoti atsako.

OKT nuotr.

Matau tam tikras paraleles ir tam tikrus genialumo pasireiškimo atvejus tiek mūsų valstybės atkūrime, tiek mūsų „Ten būti čia“ atsiradime.

Šis atsakas pirmiausiai buvo atrastas ne politikoje ir ne ekonomikoje, o mene. Jauniems ir išradingiems aktorinio meistriškumo studentams vos dvidešimtmetį perkopęs režisierius O. Koršunovas pasiūlė kurti spektaklį, paremtą tuo metu dar mažai kam žinomo, nuo Stalino laikų valdžios nemėgto OBERIU judėjimui priklausiusio ankstyvojo sovietinio avangardo rašytojo ir dramaturgo Daniilo Charmso kūryba. Taip gimė legendinis O. Koršunovo spektaklis „Ten būti čia“. Tai spektaklis, apvertęs viską aukštyn kojom. Po jo Lietuvos teatras jau nebegalėjo būti toks, koks buvo.

Spektaklis, gimęs nepriklausomybės priešaušrėje

Kodėl D. Charmso ėmėsi O. Koršunovas? „Nuo pat „Ten būti čia“, – viename interviu prisipažįsta režisierius – turėjau tam tikrą teatro viziją – maniau, kad teatras turi būti paradoksalus, stebinantis, todėl Charmsas atsirado neatsitiktinai, būtent jis tiko tai vizijai įgyvendinti. Tuomet daug skaičiau oberiutų, Antonino Artaud – tai formavo mano teatro supratimą. Tada man atrodė, kad režisieriui labai svarbu sukurti savo pasaulį, savo teatrą, savo braižą, stilių, savo teatrinę kalbą, besiskiriančią nuo kitų – kitaip režisieriaus funkcijos net neįsivaizdavau“, – prisimena režisierius.

„Mūsų kursas jau buvo visiškai laisvas. Mes atsisakinėjome įvairių paskaitų – tarkime, dėstomų rusų kalba ar tokių, kaip marksizmo kursas. Mes buvome labai laisvi. Pirmame kurse atsirado Šėpos teatras. Dauguma iš šio teatro pradėjo repetuoti Oskaro „Ten būti čia“. Tai buvo antrame studijų kurse. Buvo juntama visiškos laisvės priešaušrė. Mes repeticijose tiesiog skaitėme Charmso apsakymus ir improvizavome. Galiausiai Oskaras viską apjungė ir taip gimė spektaklis, kurio pirmas parodymas truko virš 3 valandų. Repetuodavome kino studijoje, ten turėjome patalpas. Buvome labai užsidegę“, – prisiminimais dalinasi spektaklyje vaidinusi aktorė Rimantė Valiukaitė.

„Spektaklis gimė 1990-aisiais. Jį prisimenant kiekvieną kartą galvoji, koks įdomus laikas buvo ir koks įdomus procesas vyko. Dar du ar trys metai prieš „Ten būti čia“ premjerą vargiai ar kas galėjo įsivaizduoti, jog Lietuva atgaus nepriklausomybę ir valstybingumą. Tuo pat metu vargiai kas galėjo įsivaizduoti, jog gali atsirasti tokio tipo spektaklis, tokio tipo teatras. Bet jis atsirado – taip, kaip ir atsirado mūsų valstybės nepriklausomybė“, – prisimena spektaklio kompozitorius, vienas OKT teatro įkūrėjų Gintaras Sodeika.

Naujoji O. Koršunovo teatrinė vizija – absurdas, paradoksas – kontrapunktavo su tuometine situacija Lietuvoje: „Tada, kai lietuvių kultūra buvo įsitraukusi į dainuojančią revoliuciją, valstybės kūrimą, mes ištraukiam visiškai anarchistišką D. Charmsą, absurdišką, siurrealistinį dalyką, autorių, kuris sako, kad viskas yra dūmai, kad jam labiausiai patinka nesąmonės“, – pasakoja O. Koršunovas.

OKT nuotr.

O. Koršunovo teatras?

Režisierius pripažįsta, kad spektaklį kūrę menininkai savitai matė tai, kas tuo metu vyko. „Jokiu būdu nebuvom priešiški tai ideologijai, kaip piliečiai patys visur dalyvavome. Bet kaip menininkai, patys to nesuvokdami, oponavome. Ir šiandien man tai suprantama – juk buvo labai daug patoso, o tai iš esmės antimeniška ir antiasmeniška. Mums reikėjo atsitraukimo“, – prisimena O. Koršunovas.

„Man atrodo, tuo metu patys ne viską supratome, kas vyksta, bet užsidegimas ir tikėjimas buvo begalinis. Šiandien galima sakyti, kad pavyko. Čia reikėtų prisiminti seną, linksmą ir kartu prasmingą pasakojimą apie talentą ir genijų: talentas pataiko į taikinio dešimtuką be klaidų, o genijus pataiko į tą taikinį, kurio dar niekas nemato. Matau tam tikras paraleles ir tam tikrus genialumo pasireiškimo atvejus tiek mūsų valstybės atkūrime, tiek mūsų „Ten būti čia“ atsiradime“, – prisimena G. Sodeika.

O. Koršunovas prisipažįsta, kad „Ten būti čia“ premjera nebuvo pastebėta iš dalies dėl paties teatro pozicijų revoliucingo gyvenimo akivaizdoje. „Teatras bandė apdainuoti gimstančią valstybę, drauge prarasdamas žiūrovus, nes tai, kas vyko gatvėse, buvo daug stipresnis, tikresnis ir įdomesnis teatras“, – teigia režisierius. Kita vertus, žiūrovai ne iš karto suprato naują O. Koršunovo teatrinę kalbą.

Tačiau ją suprato Lietuvoje apsilankę tarptautinių festivalių prodiuseriai. „Ten būti čia“ buvo pakviestas į Edinburgo Fringe festivalį, kuriame laimėjo pirmąjį prizą. „Pasipylė straipsniai ir interviu, susilaukėm didžiulio žiniasklaidos dėmesio, krūvos liaupsių – visa tai mums buvo didžiulis šokas, bet kartu apėmė didelės laimės nuojauta“, – prisimena O. Koršunovas.

Būtent ankstyva „Ten būti čia“ tarptautinė sėkmė atvėrė O. Koršunovui ir jo teatrui vartus į tarptautinius festivalius ir gastrolių gyvenimą, besitęsiantį jau tris dešimtmečius. Būtent „Ten būti čia“ buvo pirmasis režisieriaus spektaklis, pakviestas į prestižinį Avinjono festivalį. Vėliau sekė dar devyni O. Koršunovo spektakliai, pristatyti šio festivalio scenoje. Australija, Škotija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Austrija, Švedija, Lenkija, Estija, Ukraina, Rusija – tai valstybės, kurių festivalių duris „Ten būti čia“ pravėrė dar pirmame nepriklausomybės dešimtmetyje. Tarptautinis režisieriaus O. Koršunovo ir jo teatro vardas buvo sukurtas jau po pirmojo jo spektaklio.

Po sėkmės Edinburge Rūta Vanagaitė pakvietė „Ten būti čia“ į Jaunimo teatrą. Šis spektaklis buvo pervadintas į „Paūmėjimus“ ir tapo vieninteliu tą sezoną rodomu moratoriumą paskelbusio Jaunimo teatro spektakliu. Nors kiti teatrai tuo metu jautė žiūrovų badą, kiekvienas „Paūmėjimų“ parodymas buvo lydimas totalių anšlagų. Žiūrovai ėjo žiūrėti spektaklį dešimtimis kartų. Buvo tokių fanų, kurie „Paūmėjimus“ matė 50 ir daugiau kartų. Ištikimiausias fanas Dalius Butkus spektaklį matė 56 kartus. Dalis žiūrovų spektaklio metu juokdavosi dar neįvykus pokštui, o kita dalis žiūrovų nesuprasdavo iš ko jie juokiasi. Iš tiesų, spektaklyje buvo daugybė paradoksų, neįtikėtinų aktorinių improvizacijų ir kitų tik šiam spektakliui būdingų dalykų. Taip, tai buvo juokingas spektaklis, bet jame buvo kažkas giluminiai juokingo. Kiekvieną parodymą lydėjo totalinis, metafizinis juokas ir iškrovos.

Lietuvoje spektaklį pažiūrėjęs teatro kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją „Oskaro Koršunovo teatras?“, taip „išpranašaudamas“ vieno garsiausio Europos teatro gimimą.

OKT nuotr.

Spektaklis, cituotas gatvėje  

Galiausiai spektaklio kalbą suprato ir publika. O. Koršunovas prisimena, kad kultines spektaklio frazes „viskas dūmai“, „viens du trys – niekas neįvyko“ buvo galima išgirsti ir kavinėse, ir troleibusuose. Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis viename straipsnyje teigė, jog kovo 11-ąją nebuvo kaip tame spektaklyje, kur „viens du trys – niekas neįvyko“. Pats spektaklis buvo rodomas dar maždaug dešimt metų, o aktoriaus Remigijaus Bilinsko – Beno pokštai pavertė jį „Ten būti čia“ siela.

„Man tai sukelia gražius prisiminimus. Buvo faina. Spektaklyje „Ten būti čia“ mes atlikome kažkokius savo prigimtinius dalykus. Praėjome tą etapą, dabar yra kitas etapas“, – charmsišką periodą prisimena aktorius R. Bilinskas – Benas.

Būtent šio aktoriaus vaidinamas personažas pabaigoje klausia: kas gali pakeisti įvykių eigą žemėje ir kitose planetose? Jam atsakoma: pelytė. Pasak O. Koršunovo, šiuo sakiniu buvo išreikšta tai, kaip jautėsi žmonės tuomet, kai po ilgos brežnevinės stagnacijos atėjo tokie staigūs, ryškūs ir milžiniški pokyčiai. „Kai padėtis taip radikaliai pasikeitė, vertybės apsivertė, daugelis išgyveno tą jauseną, kad viskas yra efemeriška. Manau, kad ši nuojauta ir pasireiškė spektaklyje „Ten būti čia“, nors tada mes taip sąmoningai ir neformulavome. Kai laikas laužo mūsų giluminius sąmonės sluoksnius, mes galim to ir nejausti, bet teatras privalo apie tai kalbėti. Šis spektaklis palietė pačią giliausią laiko tektoninę slinktį“, – teigia režisierius.

Spektaklyje „Ten būti čia“ vaidino tokie aktoriai, kaip jau minėti R. Valiukaitė, R. Bilinskas – Benas, taip pat Andrius Žebrauskas, Audrius Nakas, Lina Budzeikaitė, Edita Šakalytė, Algirdas Dainavičius, Saulius Mykolaitis, Šarūnas Puidokas, Vygantas Telksnys. Kompozitorius – G. Sodeika, scenografai – Aidas Bareikis, Julius Ludavičius.

D. Charmso „Ten būti čia“ (rež. O. Koršunovas) virtualiai – jau nuo šio penktadienio, balandžio 2 d., 19 val.