– Pirmojo romano „Svetimkūniai“ veiksmas nukėlė į Kauną, naujajame romane herojai taip pat čia gyvena...

– Nors jau daugiau kaip dešimt metų čia negyvenu, rašau apie Kauną. Tikriausiai todėl, kad visos tos gatvės ir gatvelės tokios pažįstamos, be jokių naršymų po „Google Maps“ žinau, kuriame name koks veikėjas gyvena, kokiomis gatvėmis vaikšto, koks grafitis ant sienos, kur mokosi, dirba, ką mato pro langą. Vilnius vis dar nėra toks savas, kad ir kaip jį mylėčiau.

Džiugu, kai perskaitę „Svetimkūnius“ žmonės sako, kad knyga labai kinematografiška, galima įsivaizduoti, kur mano herojai eina, ką jie veikia. Kai gimė „Nepriklausomybės“ siužetas, kur daug veiksmo vyksta teatre, nebuvo jokių abejonių, kad rašysiu apie Kauno dramos teatrą, kuriame lankiausi nuo vaikystės. Tikriausiai būtų buvę drąsiau ir ramiau rašyti apie įsivaizduojamą teatrą. Tačiau kaip apie jį kalbėti ir nepaminėti Kauno dramos teatro? Ypač kai jam jaučiu tokią nostalgiją, kai tiek kartų ten sėdėjau pasipuošusi ir pakylėta. Todėl nusprendžiau, kad Kaune sukurti kokį kitą, neegzistuojantį, būtų beveik bedieviška, kai po tuo stogu telpa tiek istorijos, asmenybių ir dramų – tiek ant scenos, tiek nuo jos nulipus.

– Intensyvaus rašymo metu nekilo noras sėsti į automobilį, nulėkti į Kauną ir pavaikščioti tomis gatvėmis, kuriomis vaikštinėja ir herojai?

– Nė sykio. Kai rankraštį patikėjau pirmiesiems skaitytojams, kažkas perklausė, ar tikrai būtent ten stovi kažkoks pastatas. Užtikrintai atsakiau – taip. Augau Žaliakalnyje, mokiausi Jėzuitų gimnazijoje, tomis gatvėmis, kurios atgyja romane, vaikščiojau pirmyn atgal. Kauniečiai ar gerai žinantys Kauną supras, apie kokią gatvę pasakoju, nors tik paminiu grafitį ar užrašą ant sienos.

– Visiems įdomu bent kiek praskleisti uždangą ir bent akies krašteliu žvilgtelėti, kaip vyksta kūrybos procesas...

– Esu iš tų žmonių, kurie pirmiausia idėją subrandina galvoje. Kai sėdu rašyti, jaučiuosi ramiai, nes jau esu atlikusi sudėtingiausią darbą. Galvoje turiu visą istoriją, žinau, ką veikėjai turės nuveikti ir kaip pasakojimas baigsis. Telefone yra įvairių užrašų – bet tai paskiri žodžiai, pašaliniams nieko nereiškiantys. Kai rašau, netgi nežvilgteliu, bet gal ramiau žinoti, kad kažkur yra užrašyti?

M. Savičiūtės nuotr.

– Tad nuo kokios idėjos pradėjai rašyti šį romaną?

– Mano tėtis labai mėgsta „Pet Shop Boys“ – užaugau su šios grupės dainomis, albumais, koncertų įrašais ir vaizdo klipais. Dar tada, kai angliškai pati nelabai gerai mokėjau ir tėčio klausdavau, ką kas reiškia, įsiminė jų daina „Can Your Forgive Her?“. „Pet Shop Boys“ dainuoja apie vyrą, negalintį užmigti ir įsitikinusi, kad ištiko infarktas. Klausantys supranta, kad tai ne širdies smūgis, o elementarus panikos priepuolis. Jis privalo sau pripažinti, kad nors šalia miega žmona, jis – įsimylėjęs kitą. Klausytojas nustemba, kai dainos lyrinis herojus savęs paklausia: ar galėtum jai atleisti? Už visus kartus, kai privertė tave jaustis blogai, kai juokėsi iš to, ką mėgsti, kai tyčiojosi ir niekino? Vyras prisimena jaunystės patirtis, pirmuosius seksualinius potyrius, vėl ir vėl klausia: ar galėtum jai atleisti? Ar galėtum atleisti už gyvenimą, kurį praleidai meluodamas sau, jai ir kitiems?

Nešiojausi šios dainos istoriją nepaprastai ilgai, toji mintis apie žmogų, svarstantį apie atleidimą – sau, kitiems, gyvenimui, atrodė labai svarbi. Kai ėmiausi rašyti „Nepriklausomybę“, būtent šios dainos, o ne mano pačios žodžiai ant tuščio lapo nugulė pirmiausia. Visai kaip pirmasis romanas, šis eina koja kojon su mane įkvepiančia muzika.

– Kai pati atsiverti knygą ir pamatai pacituotą kokią nors dainą, pasiklausau, jei jos nežinai?

– Skaitydama, kaip ir rašydama, niekada neklausau jokios muzikos, man ji trukdo. Jei atsiverčiu naują knygą ir randu dainos, kuri man labai nepatinka, žodžius, galiu ją ir užversti nė neskaičiusi. Tarkim, jei pamatyčiau, kad prasideda Taylor Swift žodžiais (juokiasi). Dainos paminėjimas visuomet padiktuoja nuotaiką – nebūtina klausyti, bet jei žinai dainą ar grupę, tai padeda persijungti ir pajusti atmosferą, kurią norėjo perduoti autorius. Ir knyga gali kitaip suskambėti, ir daina kitaip atsiskleisti.

Nesu dramatiška rašytoja, man nereikia kankintis. Tačiau esu labai disciplinuota: iš anksto žinau, kad rašysiu prieš darbą ar pietų pertrauką, o gal tam skirsiu atostogas.

– Debiutinis romanas „Svetimkūniai“ pasirodė vos prieš metus. Kaip spėjai parašyti naują knygą?

– Kai „Svetimkūniai“ jau buvo atiduoti leidyklai, laukė dar daug darbo ir daug rankų, per kurias knyga turėjo pereiti, kad pasiektų skaitytoją. O aš jau gyvenau nauja istorija. Kaip ir pirmasis romanas, „Nepriklausomybė“ labai įsakmiai pareikalavo dėmesio, žinojau, ir kokie veikėjai figūruos, ir kur, ir ką veiks. Tiesa, ne taip, kaip rašant pirmą knygą, čia laukė daugybės informacijos rinkimas. Norėjau papasakoti apie sudėtingas ligas, slaugą, sovietmetį ir teatrą – tiek seniau, tiek dabar. Turėjau perskaityti nemažai knygų pačiomis įvairiausiomis temomis, kad jausčiausi pasiruošusi. Skaičiau mokslinę, istorinę literatūrą, romanus, varčiau aprašomo laikmečio albumus, žiūrėjau daugybę interviu, spektaklių įrašų, skaičiau tam tikrų asmenų pareiškimus socialiniuose tinkluose, jų interviu.

– Per kiek laiko parašei romaną?

– Gal per tris mėnesius... Tačiau tai tik pats pirminis rašymo procesas, neskaičiuojant ilgo redagavimo. Nesu dramatiška rašytoja, man nereikia kankintis. Tačiau esu labai disciplinuota: iš anksto žinau, kad rašysiu prieš darbą ar pietų pertrauką, o gal tam skirsiu atostogas. Nenoriu, kad rašymas taptų kančia, noriu, kad procesas būtų malonus. Iš kančios nematau didelės prasmės: kodėl turėtum sėdėti, jei nenori to daryti, vien tam, nes šiandien turi parašyti tiek ir tiek žodžių? Kas iš to? Rašau kasdien po truputį, vis judu į priekį. Man netgi šiek tiek liūdna, kai kai kurie autoriai pabrėžia, kaip prie teksto kankinasi.

Kartą mano mylimo Nicko Cave’o paklausė, ar tikrai gera kūryba gimsta tik iš kančios? Ir keista, kad žmogus, patyręs daug kančių, išgyvenęs netektis, atsakė: „Aš rašau apie kančią, bet kūryba neateina iš kančios.“ Jis pasakojo, kaip atsisėda prie savo darbo stalo pasipuošęs „Gucci“ kostiumu, parašo dainos stulpelį – jei šis pavyksta geras, jis atsistoja ir išeina. „Ačiū, man šiandien gana.“ Man tinka toks nusiteikimas. Gal būtų kitaip, jei rašymas man būtų pragyvenimo šaltinis (nors pas mus tai sunkiai įsivaizduojama), spaustų terminai, bet kai tai hobis, noriu rašyti su džiaugsmu. Aš labai mėgstu kankinti savo veikėjus, bet savęs – ne.

M. Savičiūtės nuotr.

– Ne vienas autorius yra pasakojęs, kad sėda rašyti ir nežino, kur jį nuves herojai ir kaip susisuks siužeto vingiai. Tu teigi priešingai – neleidi personažams pradėti savarankiško gyvenimo ir paimti siužeto gijų į savo rankas?

– Jei pajausčiau, kad rašant kyla geresnė idėja, nesilaikyčiau įsikibusi pirminio sumanymo. Kai sėdu prie kompiuterio, mano galvoje veikėjai būna jau taip susiformavę, kad juos keisti būtų kažkas panašaus, kaip bandyti perauklėti realų žmogų.

– Su savo personažais nesiginčiji?

– Juk, kaip ir atėjusi į svečius, nepradedu perstumdyti šeimininkų baldų, nes nutariu, kad jų namai turėtų atrodyti kitaip.

– Iš kur sėmeisi žinių, kaip viskas vyksta teatre, kaip kuriami spektakliai, kuo gyvena aktoriai? Kodėl pasirinkai pasakoti apie teatrą?

– Siužetas padiktavo reikalavimą – būtina rasti vietą, kurioje susiduria praeitis ir dabartis, kuriame išryškėja skauduliai – asmeniniai ir valstybiniai. Vietą, kuri vienu metu ir labai greitai keičiasi, ir per žmones, tradicijas, vertybes ar net pasirenkamas temas gali labai ilgai likti tokia pati. Teatras pasirodė kaip tobulas pasirinkimas.

Žinoma, tam, kad suprasčiau, kuo gyvena aktoriai, kaip dirba, kaip kuriami spektakliai, bendravau su teatro žmonėmis – naujokais ir senbuviais. Skaičiau knygas, žiūrėjau spektaklius, filmus, skaičiau (auto)biografijas. Nemažai kur leidau sau kūrybos laisvę, nes visgi tai  romanas, bet, sulaukusi vieno su teatru glaudžiai susijusio žmogaus klausimo: „Iš kur tu šitą sužinojai?“, supratau, kad galbūt pavyko ne tik sukurti, bet kartais ir atspindėti realybę. Teatrui ir jį kuriantiems jaučiu nepaprastą pagarbą ir tikiuosi, kad pavyko nepadaryti jiems gėdos.

– Naujajame romane paliečiama daug temų – jas sunku net išvardyti. Tikriausiai autoriams visada nelengva trumpai pristatyti, apie ką jų knyga?

– Pamenu, viename dideliame knygų renginyje stovėjau ir žiūrėjau, kaip labai nėščia moteris vartė mano „Svetimkūnius“. Kai paklausė, ar verta skaityti, pusiau juokais pasakiau, kad verta, jei planuoja būti gera mama. Pasisekė, kad abiejų humoro jausmas sutapo ir abi nusikvatojome, o juk galėjau nemenkai įžeisti.

Niekada nepamiršiu ir įvykio Knygų mugėje – viena moteris perskaitė „Svetimkūnių“ dedikaciją: „Knyga apie blogas motinas ir blogus tėvus, ne jiems, tik apie juos.“ Moteris suskubo knygą užversti – čia ne man, sako: aš – gera mama! Šalimais stovėjusi mergina atsakė greičiau nei aš: „Ne jums spręsti.“ Tai parodė, kad toje pačioje temoje galimas toks milžiniškas emocijų diapazonas. Net nežinau, kuriai iš tų moterų, jei abi jau perskaitė, galiausiai „Svetimkūniai“ labiau surezonavo.

Jei tik visiems atpasakočiau siužetą, nepavyktų atskleisti man svarbiausio kūrybos aspekto – ryšio kūrimo. Apie tai ir yra „Nepriklausomybė“. Apie ryšį ir dialogą. Taip pat ir apie suvokimą, kai šis neįmanomas.

M. Savičiūtės nuotr.

– Per metus pristatydama savo pirmąją knygą apvažiavai daugybę miestų ir miestelių. Ko žmonės tavęs dažniausiai klausia?

– Žmonės visur labai panašūs – nuo didmiesčių iki mažutėlių miestelių. Jie smalsūs, priimantys, kartais ir provokuojantys. Visko buvo – yra tekę per renginį būti aprėktai dėl temų, kurias „Svetimkūniuose“ paliečiau,  dėl to, kad esu su tatuiruotėmis. Tačiau absoliučiai visur įsitikinau, kad viena neigiama patirtis atneša dešimteriopai kitų gėrio, paskatinimo, padrąsinimo. Tai, kad žmonės nori diskutuoti, kalbėtis, net pykti dėl temų, kurias paliečiu, priimu kaip didžiausią komplimentą. Manęs pačios nedomina nei vienpusiškos, emocijų nekeliančios knygos, nei tokie patys žmonės.

Per susitikimus su skaitytojais užduodami klausimai tik dar kartą įrodė, kad, nepriklausomai nuo amžiaus, miesto, lyties, išsilavinimo, pomėgių, galiausiai žmonėms rūpi tie patys dalykai. Kalbėdama apie nemeilę, apie santykius tarp vaikų ir tėvų, anūkų ir senelių, mylimųjų, draugų, atsakydama į klausimus apie depresiją ar nerimą, nevisavertiškumą ar baimes, visur pagaudavau suprantantį žvilgsnį – kartais daugybę, kartais vieną, bet ir jo vieno gana.

Kai leidome „Svetimkūnius“, turbūt ir aš, ir leidykla galvojo, kad tai bus knyga jaunesniems skaitytojams. Tačiau didžiausias džiausmas buvo suprasti, kad skaitė ir devyniolikmečiai, ir devyniasdešimtmečiai, kad knyga pateko į skaitomiausių sąrašus tiek Vilniuje, tiek mažuose miesteliuose. Kad močiutės džiaugėsi galėdamos aptarti knygą su anūkėmis, dukromis. Kelios kartos vienoje šeimoje rado „Svetimkūniuose“ kažką sau ir savo. Padėjo kurti dialogą, užmegzti ryšį, ieškoti būdų vienas kitą suprasti, net jei labai daug visko skiria.

– Kaip dabar skaitytojams pristatysi savo naują romaną „Nepriklausomybė“? Apie ką jis?

– Apie laisvę. Apie laisvę keistis, nepriklausomai nuo to, kiek tau metų. Apie laisvę priimti sprendimus ir kartu – atsakomybę. Tie, kurie tikisi, kad čia bus pokštų, aliuzijų į popkultūrą – taip, kaip „Svetimkūniuose“, to neras. Šis romanas visai kitoks – rimtesnis ir skaudesnis.

Ištrūkti iš užburto rato

Romano „Nepriklausomybė“ herojus Adomas ant pečių laiko visą pasaulį. Dirba šefu restorane, rūpinasi atmintį beprarandančiu despotu tėvu, paauglystės dramų draskoma dukra Toma ir net į karjerą panirusia žmona Ilze. Gal iš šio užburto rato padės ištrūkti jaunas teatro režisierius Kasparas? Tačiau šį vis labiau intriguoja ne tik Adomas, bet ir jo tėvo, kadaise garsaus dramaturgo, kūrybos palikimas. Knygą išleido BALTO leidybos namai.