– Kas konkrečiai yra Lietuvos kultūros paveldas?

– Pasakyti tik vieną apibūdinimą būtų pernelyg banalu. Paveldas – tai, ką esame paveldėję, ką suvokiame, ką atrandame kaip savo tapatybę. Kalbant apie paveldą, neapsistočiau ties supratimu, kad tai pastatai, istorinės vietovės, archeologiniai ar sakraliniai objektai.

Paveldas yra tai, ką esame paveldėję ir materialine, ir dvasine prasme. Tai, ką įvardijame kaip tapatybę ir savastį. Dažnai kalbu apie tai, kad kiekvienas iš mūsų, dar būdamas vaikas, varto šeimos albumą. Ten matome tėvelius, senelius, prosenelius, dar ankstesnes kartas. Matome aplinką, kurioje jie gyveno, kūrė, džiaugėsi, liūdėjo. Nuotraukose regime tokias vietas kaip Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigos, Palangoje esančio Tiškevičių dvaro ir parko elementai ir kt.

Paveldas yra tai, ką esame paveldėję ir materialine, ir dvasine prasme.

Suvokiame, kad tai mums brangu. Ar dėl konkrečios vietos? Ne. Dėl to, kad iš ten – mūsų šaknys. Taip pradedame tapatintis, suvokti savo tapatybę. Manau, kad Kultūros paveldo departamento misija taip pat yra įtvirtinti tapatybės suvokimą per kultūros paveldą.

Apie tai, kokios yra paveldo rūšys, galima kalbėti labai daug. Tai yra ne tai, ką saugome valstybiniu mastu, o tai, ką suvokiame. Paveldas tampa mūsų laisve, saviverte, atsakymu, kaip turime save vertinti.

– Su paveldu siejasi žodis „autentika“. Kiek autentikos galime ir turime išlaikyti? Juk laikas viską keičia, žudo.

– Autentiškumo išsaugojimas ir atpažinimas šiandien turbūt yra raktas į paveldo filosofiją. Dažnai kalbame apie tai, kad, aiškiai identifikavus autentiškumą, tai tampa vardikliu, galinčiu padėti išspręsti paveldo lygtį.

Vienas mūsų įstaigos vykdomų projektų – autentiškumo metodikos įgyvendinimas. Su nekilnojamojo turto plėtros vystytojais siekiame susitarti, kas konkrečioje vietovėje autentiška, taigi ir neliečiama.

– Konkretus objektas – Valdovų rūmai, kuriuos daug kas kritikavo. Ar tai autentiška paveldo dalis ir kaip tai vertinate?

– Valdovų rūmai – išskirtinė istorija pastarųjų trijų dešimtmečių paveldosaugoje. Man apmaudu, kad iki šiol nesame aiškiai sutarę, kas tai per reiškinys ir įvykis. Tarp kolegų paveldosaugininkų girdėjau nuo visiškai neigiamų komentarų iki labai optimistinių vertinimų.

Mano pačios nuomone, tai tikrai pozityvus projektas, aiškiai įprasminantis LDK istorinę atmintį. Manau, kad tai vienas tų simbolių, kuris, nepaisant prieštaringų debatų, visgi yra Vilniuje. Ir šiandien jau sunkiai įsivaizduotume sostinę be Valdovų rūmų.

Apie autentiškumą kalbėti labai paradoksalu. Tai statinys, atkartojantis žinomus vaizdus, kiek jų išlikę ikonografijoje. Tačiau dabartinio pastato medžiagos, iš kurių jis pastatytas, ne tokios pačios. Tačiau turbūt ir tikslas visiškai kitoks. Valdovų rūmų tikslas buvo atkurti vaizdinį, kad tai būtų gyvas istorijos pasakojimas.

Šiandien jau nebegirdžiu nė vieno kritinio pasisakymo apie Valdovų rūmus. Priešingai – tiek kolegos, tiek svečiai iš užsienio negaili pagyros žodžių. Rūmuose vyksta kryptinga ir profesionali, visuomenę sutelkianti kultūrinė veikla.

– Negalima nepaminėti kitokių objektų – šiaurės Lietuvoje tiesiog akyse griūna vėjo malūnai. Ar jie nesaugomi ir nereikalingi?

– Vėjo malūnai – viena skaudžiausių sričių. Apskritai, medinis paveldas yra jautriausia paveldo rūšis, to išsaugojimui reikalingos itin didelės pastangos. Apie medinius vėjo malūnus noriu kalbėti medinės architektūros išsaugojimo kontekste. Turime suprasti, kad pats objektas savęs neišsaugos, kažkas turi juo pasirūpinti.

Esame labai nepalankioje socialinėje demografinėje situacijoje – milžiniški emigracijos mastai, tuštėjančios kaimo vietovės, gyvenvietės. Todėl ir medinės architektūros objektų išsaugojimas tampa vis labiau komplikuotas.

Dar viena problema yra tai, kad mediniai malūnai dažniausiai stovi atokiose vietovėse, laukuose, kur sunku privažiuoti.  Dalis jų ir šiandien yra saugomi, bet dažnai nėra kam įteikti paveldosauginių reikalavimų. Galbūt trūksta ir minčių, idėjų, ką daryti su malūnais. Tai didžiausia bėda.