Valstybinio jaunimo teatro spektakliu "Pabaigos ugnis" prasidėjo kasmetis 38-asis festivalis "Lietuvos teatrų pavasaris". Nors renginio pradžiai pasirinkto spektaklio pavadinimas iš pirmo žvilgsnio skamba ironiškai, jame nuskambantys žodžiai "Pabaigos ugnis, tai – pradžios ugnis" padeda suprasti: pasirinkimas neatsitiktinis – ugnis, nors ir pabaigos, tampa išlaisvinančiu ir apvalančiu elementu, kurio reikia ne tik visiems spektaklio personažams, bet dažnai ir žiūrovams ar net pačiam festivaliui.

Situacijos ir pasirinkimai

Gintaro Varno režisuotas spektaklis pastatytas pagal garsios ir Lietuvoje jau neblogai pažįstamos šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę. Ši dramaturgė Lietuvos publikai jau turėtų būti pažįstama iš to paties G.Varno pastatytų spektaklių, tada dar Kauno valstybiniame dramos teatre: "Nekalti" (2005 m.) ir "Ruzvelto aikštė" (2008 m.) bei dabar jau Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje rodomo spektaklio "Klaros santykiai" (rež. Rolandas Atkočiūnas, 2015 m.).

Galima teigti, kad šios dramaturgės pjeses režisieriai renkasi dėl labai paprastų, tačiau svarbių priežasčių – jų dramaturgija pasižymi nepaprastu poetiškumu, jos reflektuoja šiandienėje visuomenėje ypač aktualias ir skaudžias temas, kurios yra artimos ir šiandienės Lietuvos kontekste. Dažnai tai istorijos apie vienišus, atstumtus, kenčiančius individus, susiduriančius su esminiais būties klausimais, taip pat paliečiamos ir skaudžios socialinės temos, kurios dažnai susilaukia prieštaringų ir nevienareikšmiškų reakcijų: narkotikų vartojimas, prostitucija, nedarbas, savižudybės, homofobija.

Tačiau šių personažų, kurie yra labai artimi ir kasdienybėje sutinkamiems žmonių prototipams, neįmanoma ir negalima smerkti. Atsisakoma griežto gerų / blogų personažų skirstymo. Visi jie kenčia, bando užmegzti kontaktą su ne mažiau kenčiančiu šalia esančiu žmogumi, kuris dažnai kankinasi dėl kaltės, kylančios iš neteisingų gyvenimo pasirinkimų arba dėl nematomų gijų, kuriomis esame sujungti mes visi.

Taip yra ir šiame spektaklyje: režisierius juos vaizduoja nuoširdžiai, švelniai, bet kartu ir skaudžiai atvirai. Tai daroma itin poetiška pasakojimo forma, kuri dažnai pereina į kalbėjimą apie save trečiuoju asmeniu ir kuri padeda ypač jautriai patirti šiuos personažus, jų kančias, suprasti jų motyvus.

Fikcijos ir realybė

Spektaklyje nėra aiškiai suskirstyta, kurie personažai yra pirmaplaniai, o kurie antraplaniai – jie visi turi savo istorijas, jiems suteikiama erdvė atsiskleisti, o visos jų žaizdos yra vienodai svarbios.

"Pabaigos ugnis" – tai istorija, kuri vystosi apie centrinį visų personažų gyvenimą pakeitusį įvykį. Besivydama nuo narkotikų apsvaigusį jaunuolį, policininkė Edna (akt. Emilija Latėnaitė-Beliauskienė) partrenkia ir užmuša mažą berniuką Edgarą. Tačiau laikas ir erdvė peržengia mums įprastą čia ir dabar suvokimą: spektaklio prologe aiškiai pasakoma, kad šis kraupus įvykis nutiko prieš septynerius metus. Veikėjai, kurie, kaip paiškės pabaigoje, yra mirę arba visiškai radikaliai pakeitę savo gyvenimus, – labai sąlyginiai, ir tai savotišku būdu suniveliuoja riba tarp realybės ir tik tariamo sceninio veiksmo.

Pasakodami savo istorijas personažai sukuria iliuziją, kad jie visi bando gyventi toliau, tačiau šis skausmingas įvykis visada yra šalia kaip ir kiekvieno personažo kaltė, kuri dažnai net nėra tiesioginė. Šią kaltę ir skausmą įtaigiai metaforiškai perteikia spektaklio prologe virš visų pakibęs natūralaus dydžio automobilio dugno muliažas. Ši scenografinė priemonė kuria labai nepatogią atmosferą – palyginus su aktoriais, jis yra labai didelis, todėl kartais atrodo, kad tuoj nukris ir sutraiškys juos visus.

Niekur ir visur

Spektaklio dailininkas-butaforas Simonas Dūda kuria apleisto ir nešvaraus miestelio gatvės vaizdą, kurio fone ir rutuliojasi istorija, gyvena ir atsiskleidžia veikėjų charakteriai.

Spektaklyje vengiama nuorodų į konkrečią vietą ar laikotarpį. Kadangi visa tai išlaikoma labai sąlygiška, neišvengiamai tai kelia daugybę asociacijų ir su konkrečiomis mūsų šalies aktualijomis, o tiksliau – apie apsvaigusius vairuotojus, kurių neatsakingi veiksmai negrįžtamai pakeičia ir realių žmonių gyvenimus. Todėl sveikintina, kad ši tema, nors ir ne kaip pagrindinė, pasirenkama ir kvestionuojama teatre: kuo daugiau bus kalbama apie tokias piktžaizdes, tuo greičiau bus galima pradėti nuo jų sveikti.

Statišką scenografiją ir lėto ritmo veiksmą papildo vaizdo dizainerio Rimo Sakalausko vaizdo projekcijos. Jos dažniausiai perteikia neišsakytas emocijas, pademonstruoja tai, kad personažai būdami scenoje, kalbėdami intymiausius monologus ar dialogus, yra ne vieni, parodo, kad už nutrupėjusio tinko sienų taip pat yra gyvenama.

Vis dėlto svarbiausia ir įdomiausia spektaklio kulminacija, kai vaizdo projekcijos "užsiliepsnoja" ir praryja pjesės veikėjus. Ši deginanti vizualizacija – tai preliudas epilogui, parodančiam, kad net ir mirtimi viskas nesibaigia. Tvarkingai išsirikiavę veikėjai ramiai plūduriuoja susitaikymo ir ramybės pradžios vandenyje. Taip supriešinant dvi skirtingas stichijas pademonstruojamas dar vienas virsmas, šiuo atveju jau simbolizuojantis atleidimą, susitaikymą ir nusiraminimą, kurio pagaliau sulaukė visi personažai. Tai yra ganėtinai sunkus ir šiurpus spektaklio kulminacijos sprendimas, akivaizdu, kad režisierius G.Varnas ir neketina paleisti žiūrovų, smagiai nusiteikusių ar atsipalaidavusių.

Nors spektaklis ir nepateikia labai inovatyvių ar iki šiol nematytų vizualinių, estetinių ar etinių sprendimų, o atsakymai į keliamus klausimus taip pat nėra tiesioginiai, tačiau mintys apie šį spektaklį ilgai nepaleidžia. Tokia savotiška profilaktinė dvasinė higiena, kurios trūksta didžiuliame informacijos sraute apie siaubingas nelaimes gyvenančiam žiūrovui, kartais nesąmoningai teatre ieškančiam užsimiršimo ir nenorinčiam kelti sudėtingų klausimų.