1863 m. sukilimo muziejuje atliekame formalumus – Piligrimų pasuose atsiranda du antspaudai. O tuomet Tėvo Stanislovo valdų patikėtinė Regina Galvanauskienė palydi mus link paties Tėvelio rankomis statytų, puoselėtų Parapijos namų.
Darbas kaip terapija
Parapijos namai mus pasitinka iki blizgėjimo nušveistų varinių puodų siena. Tėvas Stanislovas sugebėdavo žmones įtikinti, kad darbas dažnai gali būti geriausia terapija.
"Bet jeigu aš nebūčiau šveitęs kartu – ir jie nebūtų. Sukabinome tuos nušveistus vario puodus ant sienos – blizga kaip naujos didelės sagos. Koks grožis!" – su meile tardama kiekvieną Tėvo Stanislovo žodį pasakoja mūsų gidė.
Tarsi šventas Petras žvangindama didžiuliu raktų ryšuliu ji atrakina kapucinų vienuolio celės duris. Kambarėlis asketiškai mažas. Prie lango akį traukia nuzulinto stalviršio paviršius – toks blizgus ir lygus, rodos, kažkas jį būtų trynęs alkūnėmis ištisas dienas.
"Tai Tėvo Stanislovo mylimiausias daiktas, – šypsosi ponia Regina. – Niekur be jo nevažiuodavo, visur su savimi tampydavosi: ne stalą – tik stalo viršų. Užtat, ar matote, – rodo, – tarsi alkūnių įspaudai matyti?"
Sužinome, kad Tėvas Stanislovas buvo įnikęs į egzistencializmo filosofų raštus, vertė savo mylimo poeto Rainerio Marios Rilke's eiles, mokėjo net septynias kalbas.
Medis turi atmintį
Medžio šiuose namuose daug. Jo įdubos mena žmogų, kurio fizinė egzistencija baigėsi prieš penkiolika metų. Medinis atminimo kryžius su trimis vienuoliškų įžadų mazgais Paberžės bažnytėlės šventoriuje liudija, kad Tėvo Stanislovo nebėra.
Energija: kai ponia Regina netikėtai užgroja, ašaros pasileidžia upeliais.
Užtai tarp kinivarpų raštais išmargintų Parapijos namų sienų sklando dar stipriai juntama Tėvelio dvasia. Ji čia visur. Ir virtuvėje prie puodų, ir pašnekesių kambaryje prie seno pianino, kurį atvėrusi ponia Regina, o kadaise – muzikologė ir muzikos pedagogė – užpildo kambarį iki širdies gelmių kutenančiais muzikos garsais.
Jis norėtų, kad šie namai visuomet būtų pilni žmonių. Kad Paberžėje rastų prieglobstį ir tas, kuriam gera, ir tas, kuriam šiuo momentu gal skandintis norisi.
"Ar ką nors suprantate apie muziką?" – klausia ji, prisipažindama, kad nuo ravėjimo sugrubę pirštai dabar dažniau liečia piktžoles nei baltus ir juodus seno pianino klavišus. "Ne…" – purtome galvas, mintyse prašydami, kad tik ji nesiliautų.
Muzika užburia. Nukelia į prisiminimus. Nors, turint omeny mūsų ryšį su Tėvu Stanislovu, jie nuliniai. Kas tas Tėvas Stanislovas? Ir kas tas Dievas? Anais, nors jau ir Atgimimo laikais, težinojome, kad Jį galima rasti visų bažnyčių gražiausiuose paveiksluose. Deja, patys dar nebuvome atgimę… Gal dėl to ir garsųjį kapucinų vienuolį, kurį visomis dienomis (o ypač savaitgaliais) lydėdavo kilometrinės žmonių eilės – krikštyti, tuokti, palydėti į paskutinę kelionę, pažinojome tik iš nuogirdų.
Asketiškas ir kuklus
Keista, kad tiek sekėjų, draugų, priklydėlių, paklydėlių, nelaimėlių kasdien sulaukdamas Tėvas Stanislovas gyveno be galo asketiškai ir kukliai.
Parapijos namų virtuvėje, kur kitą rytą kepėme ponios Aušvicienės vištų (iš gretimo Žibartonių kaimo) kiaušinienę, nėra vandentiekio. Pasisemi iš šulinio vandens, supili jį į vieną dubenį, o kitą naudoji kaip kriauklę.
"Tėvui Stanislovui nereikėjo jokių patogumų", – šypsosi ponia Regina, suorganizavusi mums, nuvargusiems piligrimams, vakarienę. Juk parduotuvės Paberžėje nėra. O ir kam ji čia? Šešiems žmonėms, kurie gyvena kaimelyje?
Vienos rankos pirštų užtektų visiems paberžiečiams suskaičiuoti. Tai Tėvo Stanislovo patikėtinė ir moderniai suremontuoto 1863 m. sukilimo muziejaus vadovė Regina Galvanauskienė, jos vyras – tautodailininkas, paskui kurį ponia su skrybėle (taip Regina juokais vadina save jaunystėje) su trenksmu atbildėjo iš Šiaulių į kaimą. Dar – jų sūnus ir marti Alina. Visi savi. Dirbantys, kaip patys sako, sielų gydytojo Tėvo Stanislovo atminimui. Ne bet kaip, o taip, kaip jis norėtų.
Visiems atviri namai
"Jis norėtų, kad šie namai visuomet būtų pilni žmonių. Kad Paberžėje rastų prieglobstį ir tas, kam gera, ir tas, kuriam šiuo momentu gal skandintis norisi", – prisimena neseną istoriją ponia Regina, kai pas juos į Paberžę užklydo vienas gyventi nebenorįs verslininkas.
Pasak moters, jos (kaip ir kitų čia dirbančių šeimos narių) pareiga – ne tik išsaugoti Paberžės kultūrinio paveldo lobius, bet ir atverti Paberžės sielų gydyklos duris visiems, kuriems to reikia.
Neblaško: tėvas Stanislovas medinį altorių nudažė ramiomis spalvomis, kad žmonės galėtų lengviau susikaupti maldai.
Ir mums, – pagalvojame, jausdami kažką, kas nesuvokiama jėga tupdo į medinį krėslą, deda į rankas senovinį žurnalą (jų čia – ištisos šūsnys) ir liepia nevalingai sklaidyti pageltusius lapus. O kai pavargę pirštai nustoja šiurenti sovietines moteris, žvaigždutes, maldynėlius ir Rilke's eilėraščių tomelius, stojamės, einame ir akimis vedžiojame po paties Tėvelio rankomis išdabintas sienas, palanges, lentynas, duris, net lubas.
Angelėlių medinių pridrožinėta, saulučių metalinių pripjaustinėta, šimtai raktelių prikabinėta, senovinių eksponatų – žibalinių lempų, medinių klumpių, pačiūžų, puodų, dubenų – lentynose pridėliota… Kur pažvelgsi – vien istorija. Ir mes – tarsi eksponatai už plika akimi nematomos STOP juostos "Liesti draudžiama" – jos dalis.
Pagarba žmogaus darbui
Tai štai kokiose natūralaus medžio raižytagalėse lovose mūsų tėvai, seneliai miegodavo. O su kokiomis pridėtinėmis pačiūžomis – pasirišę jas prie batų – ant užšalusių balų čiužinėdavo. Ir iš kokių maldaknygių melsdavosi.
Sulūžus senam bažnytinio paveikslo ar altorėlio rėmui, detalių Tėvelis neišmesdavo. Drožinėtas lūženas rinko ir kalė prie sienų, įvairiai jas komponuodamas. "Juk meistras kiekvieną gėlytę, lapelį, kryželį, ornamentą drožė su didžiausia meile, įdėdamas dalelę savo širdies. Kad ir sulūžo, išmesti nevalia. Reikia pagerbti žmogaus darbą", – sakydavo.
Gailimės tik vieno – kad nepasiėmėme čia dukros. Paberžės kunigas – tikras daiktų antram gyvenimui prikėlėjas. Ir prikalėjas – juokaujame vaikščiodami po melodingai skambančių varpelių skiautais (ponia Regina jais netgi pagroja!). Grožimės ant sienų sukabintomis saulutėmis – sako, kad tokių per metų metus padaryta apie 30 tūkstančių!
Laikas apžiūrėti Paberžę
O labiausiai mūsų vaikui patiktų aplink Paberžę tvyranti ramybė. Kaip ir Tėvelio žodžiai: "Kai paskleidžiu aplink ramybę, pats imu pildytis ramybe."
Nerimą kelia viena – kad ponia Regina, rodos, lyg ir mažumėlę suirzusi. O gal veikiau nelabai nusiteikusi su mumis – religiniais turistais, o gal turistiniais piligrimais – burną aušinti. Keliautojų, pėdinančių pro šią vietą, kasdien praeina ne vienas ir ne du.
Stebuklas: vakarop kuklūs bažnyčios langų vitražai palubės šviestuvus nudažo visomis vaivorykštės spalvomis.
Atšliaužia vakarop pas ponią Reginą tokie nusistekenę, alkani, kad net 39 metus Tėvo Stanislovo su meile kurtos, puoselėtos Paberžės nebenori apžiūrėti. Tik permiega ir vėl į kelią… Bando kuo mandagiau nušviesti padėtį Paberžės dvasios ir jos įžymybių sergėtoja.
Kaip tu gali pagalvoti, kad žmogus, atvažiavęs į Paberžę, ką nors paims? Draudžiu taip galvoti. Žmogumi reikia pasitikėti.
Jaučiamės lyg truputį kalti, kad ir mes ne kitokie. Mankurtai. Einantys tik pirmyn, bet vengiantys savo praeities. "Ar galima, – nedrąsiai klausiame, – kai šiek tiek pailsinsime savo nuvargusias kojas, paprašyti jūsų ekskursijos po Tėvo Stanislovo valdas?"
"Žinoma, – tarsi pažvalėja ji. – Paskambinkite man, kai pailsėsite: viską aprodysiu."
Gyvenimo ekskursija
Ir štai mes du romūs Dievo avinėliai klusniai cibename poniai Reginai iš paskos, jausdami, kad tai, ką dabar išgirsime, pamatysime, bus geriausia viso mūsų gyvenimo ekskursija.
Girgžteli rakinamos svirno durys. Dabar čia – arnotų ekspozicija, paties Tėvelio iš viso pasviečio surinkta. Oi, kiek ten puošnių sakralinių rūbų, viršutinių kunigų apsiaustų, kadaise dėvėtų per šv.Mišias. Iš kilmingų damų suknių persiūtų, aukso gijomis išsiuvinėtų, menančių dar XVIII a. Nors ir išblukę, kandžių nukramtyti, vietomis – kiauri tarsi rėtis, bet istorinio užtaiso, praeities dvasios savyje prikaupę į valias.
"Važinėjau po Lietuvos bažnyčias ir išprašiau kunigų. Sakau: "Kam tu jais kandis maitini? Atiduok man. Aš turiu pagalbininkų. Mes išvalysime, vėdinsime, sutvarkysime." Tai vis, anot muziejininkės Reginos, Tėvelio žodžiai.
Antrame aukšte matome iš medžiagų atraižų pasiūtą ir jau visai išblukusią – vien tik raudoną juostą teturinčią – Lietuvos trispalvę. Nors už jos laikymą grėsė kalėjimas, saugumiečiai grąsino ir trečią kartą Tėvelį į Sibiro platybes išvežti, bet jis tik šaipėsi: "O ko aš ten nematęs? Tegul veža. Ir šachtoje anglis kasiau, ir statybose didesniame nei 40 laipsnių šaltyje dirbau. Nieko naujo man nebeparodys."
Gal ir simboliška toji vienintelė ant išbalusios vėliavos palikusi kraujo spalva. Nes už viską, ką kitiems gero darė: ar sielas gydė, ar pavargusią dvasią ramino – Tėvui Stanislovui teko brangiai sumokėti. Jei ne krauju, tai sveikata. Už drąsią mintį, skleistą karo, pokario metais, jam teko dešimtį metų dirbti Intos lagerio anglių šachtose.
"Bet ir ten, – pasakoja Regina, – jis mažų džiaugsmų atrasdavo. Būdavo, nuleidžia juos vagonėliais į šachtą, o paskui dar varo ilgais tuneliais iki tų vietų, kur reikia anglis kapoti. Kol eina kilometriniu koridoriumi, jis gieda ir gieda… Puikia akustika džiaugiasi."
Vitražų stebuklai
Kitas žvangantis raktų ryšulys atrakina Paberžės bažnyčios duris, kurios pamatus saugo sunkios akmeninės girnapusės. Perfrazuojant Tėvelio žodžius, ir dėl tvirtumo, ir dėl gražumo.
Moteris pasakoja kartais čia pastebėdavusi vienuolį lyg liūdną, lyg susimąsčiusį. Tuomet, kaip šis mėgdavo sakyti, padėdavo malda. Ir dar pridurdavo, kad melstis reikia intymioje aplinkoje.
Tokią ją ir kūrė bažnyčioje: nebuvo čia nei ryškių spalvų, nei mintis blaškančio apšvietimo. Tik paties Tėvelio švelniausiomis spalvomis dažytas medinis altorius, o tarp Kryžiaus kelio stočių – žibalinės lempos. Jokios prabangos, jokio aukso, jokios pompastikos. Viskas su skoniu ir subtilia estetika.
Kadaise Paberžės bažnyčios būta labai skurdžios. Be gražių paveikslų, medžio drožinių, medinių lubų (šios buvo paslėptos po plieno lakštais).
"Dar per anksti, per anksti…" – kažką lyg murma panosėje mūsų gidė. Pasirodo, apie pusę aštuonių vakaro kuklūs bažnyčios langų vitražai stebuklingai nudažo palubės šviestuvų kekes visomis vaivorykštės spalvomis. Ir žaidžia ryškūs saulės zuikučiai ant šalto metalo, įpūsdami Paberžės Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai gyvybės.
Duris laikė atvertas
Šv.Mišios Paberžėje vyksta tik sekmadieniais, kai atvažiuoja kunigas. Šiaip prašalaičiams bažnyčios durys užrakintos: mat daug vertingų bažnytinių relikvijų čia sukaupta.
Atminimas: Tėvo Stanislovo amžinojo poilsio vietą Paberžės šventoriuje žymi nagingai išdrožtas medinis kryžius. Trys mazgai – trys kapucinų vienuolio įžadai.
Kai sykį Regina ėmė jas skaičiuoti, kad niekas nedingtų, Tėvelis net išbarė: "Kaip tu gali pagalvoti, kad žmogus, atvažiavęs į Paberžę, ką nors paims? Draudžiu taip galvoti. Žmogumi reikia pasitikėti."
Ir tikrai, kol Tėvas Stanislovas buvo gyvas, visas duris – ir dieną, ir naktį – laikydavo atvėręs. Taip reiškė pagarbą svečiui, priimdavo jį atvira širdimi. "Užsispyręs labai buvo, – linguoja galvą ponia Regina. – Jei ką įsikals – tarkim, kad šv.Mišias stovint nugara į Švenčiausiąjį Sakramentą nepagarbu laikyti – niekas neperkalbės. Užtat ir kentėjo dėl visko. Neparankus valdžiai buvo. Į Sibirą antrąsyk važiavo, laimei, po trejų metų grįžo."
Su visais Tėvelis mokėjo bendrauti pagarbiai, niekada neįžeisdamas, o vis pagirdamas, paskatindamas.
Maži stebuklai
Laukiame, kol ateis toji magiška šviestuvų virsmo valanda, kai trys kuklūs metaliniai kabikai prieš savo valią pajus spalvų metamorfozės jėgą. Ir išties regime, kaip ant pirmojo sumirga vakarėjančios saulės spindulių nutvieksti rausvi, gelsvi, melsvi ažūrai…
Tuomet širdį užlieja palaimingos ramybės jausmas. Dėkui Dievui, kad yra tokių vietų žemėje, kur gali pajausti harmoniją su savimi. Dėkui Dievui, kad yra tokių nuostabių kelių, kurie veda į savęs, Aukščiausiojo ir savojo krašto pažinimą.
O ponia Regina vis mala pirštais savojo raktų ryšulio rožančių ir dar kažko laukia. "Netrukus įsižiebs ir kiti du. Aš net Tėvelį sykį čia buvau pasikvietusi. Sakiau, eikime tų mažų stebuklėlių pažiūrėti."
Laukiame visi. Spalviname, Tėvelio žodžiais tariant, laiką, tylomis kalbėdamiesi, klausydamiesi ponios Reginos lūpose atgimusios Tėvelio išminties: "Pasakei meilingą žodį – nuspalvinai brolio dieną, ji šviesi, giedra. Pažvelgei geru žvilgsniu į brolį – ir štai niūrioji dienos spalva ištirpo, išsisklaidė. (…) Kūrėjas davė saulei galią spalvinti rytmetį, vidurdienį, vakarą. Mūsų sukurtos saulės spalvina mūsų artimųjų dienas ir naktis, o jų spinduliai pasiekia net ir slapčiausias sielos gelmes."
Tęsia Tėvelio misiją
"Su visais Tėvelis mokėjo bendrauti pagarbiai, niekada neįžeisdamas, o vis pagirdamas, paskatindamas", – prisimena Regina Galvanauskienė. Taip iš tiesų jaučiamės ir mes, nes dabartinė Paberžės atminties sergėtoja puikiai tęsia tėvelio misiją.
Šeimininkauja Paberžėje taip, kad niekuomet čia netrūktų žmonių – ypač jaunimo. Vyresniųjų klasių mokiniams organizuoja edukacines ekskursijas. Mums irgi atveria moderniai sutvarkyto 1863 m. sukilimo muziejaus duris. Trumpai papasakojusi apie sukilimo vadą Antaną Mackevičių, apie Paberžės apylinkių žmonių gyvenimą po sukilimo, žiaurias represijas, kalbos draudimo peripetijas ji staiga klesteli ant kėdutės.
"Va plepu su jumis, – lyg teisinasi, – o mintyse stovi nenuravėtų daržų lysvės… O kada tai padaryti, jei turiu būti čia, jei turiu viskuo pasirūpinti – ir parapijos namų duris piligrimams atverti, ir švarią patalynę paduoti, ir bažnyčios lobius aprodyti. Kiti keliautojai dar prašo ir vakarienę patiekti. Sakau jiems: virtuvėje pilna kitų piligrimų paliktų gėrybių – ryžių, makaronų, avižų dribsnių. Tik virkite ir valgykite į sveikatą."
Džiaugsmo visur pilna
Lipame į antrą muziejaus aukštą, kur mūsų laukia iš įvairių Lietuvos menininkų plenerų surinkti tapybos darbai. Visuose – Tėvas Stanislovas. Prie jo ponia Regina tarsi atgyja: jau nebenori ravėti savo daržų, bet nori atverti mums sielą, kaip ji – ponia miestietė su skrybėle – kadaise atsekė paskui savo tautodailininką vyrą į kaimą ir… Tėvelis ją perkeitė.
"Jis akimirksniu permatė mano vidų ir jau kitą dieną paprašė su meile išplauti bažnyčios grindis", – moteris juokiasi, kad jos jaunystės laikais tokių grindų šepečių, kaip dabar, nebuvo. Tad teko susirasti paprastą drobinį skudurą ir parėplioti po bažnyčią keturpėsčiomis. Vieną kartą, antrą, trečią…
"Bėda buvo ta, kad net ir po trečio karto aš nepajutau meilės savo darbui, kaip kad Tėvelis buvo sakęs", – pamena Regina, tuomet dar nesupratusi didžios Tėvelio išminties, kodėl viską reikia daryti su meile.
"Visi mes norime būti laimingi. O kaip tapti laimingam? – kalbėdavo jis. – Reikia mokėti džiaugtis viskuo, ką gražaus matai aplinkui. Džiaugsmo galima rasti visur: užbaigei darbą – džiaugsmas, padėjai žmogui – džiaugsmas."
Tėvelis išties mokėjo džiaugtis viskuo: ir liaudies meistrų tapytomis Kryžiaus kelio stacijomis, ir elektriniais vargonais, ir XVII a. menančiais vienuolių bernardinų paveikslais, jo paties išgelbėtais, įrėmintais ir pakabintais bažnyčioje. "Džiaugsmo visur pilna, tik reikia ieškoti. Ir būsi laimingas", – mėgdavo sakyti jis.
Perkeitė gyvenimą
Ir mes laimingi. Sėdime, klausomės ponios Reginos atsiminimų. Kaip ji, prisipirkusi naminių gyvūnų, bandė tikra ūkininke būti: vištas auginti, karvę melžti, arklį vesti – vyrui daržą suarti padėti.
Būdavo – tos vištos manęs visai neklauso, o reikia vakarop jas visas į tvartą suvaryti. Tai vis verkiu ir verkiu.
Šiluma: štai kokiais margais skiautinių apklotėliais mergaitės išpuošė Parapijos namus – ir dar po angelėlį kiekvienam pridėjo.
"O kaip aš jo, to arklio, bijojau nesvietiškai. Tiek ašarų per tą savo ūkį išliejau... Būdavo – tos vištos manęs visai neklauso, o reikia vakarop jas visas į tvartą suvaryti. Tai vis verkiu ir verkiu", – dalijasi prisiminimais.
Daug gyvenimiškų pamokų poniai Reginai teko išmokti. Ir skrybėlę nusiimti, ir griežtą mokytojos toną nuleisti, ir su žmonėmis viskuo, ką turi namuose, dalytis… Būdavo, siunčia jai Tėvelis per žmones labų dienų ir kaimiškos rūkytos dešros riestę. O po kelių dienų jau pats klausia, ar nepasidalytų ir Regina su jo Parapijos namų gyventojais savo daržo gėrybėmis.
"Pradžioje nesupratau jo taktikos, – prisimena ji. – Kodėl turėčiau?! Juk nei aš iš jo kokių dovanų prašiau, tad kodėl dabar savomis turėčiau dalytis?" Tik gerokai vėliau, jau pragyvenusi Paberžėje ne vienus metus, moteris sako perkandusi tas Tėvelio gudrybes, kurios ją perkeitusios ir visai kitu žmogumi padariusios.
Naujausi komentarai