Patręšęs „trešas“

Nereikia būti orakulu, kad žinotum, apie ką šis filmas, kaip viskas vyks ir maždaug kuo baigsis. Bet kad iškęstum tariamai stilingus kraujo taškymus ir mėsgalių talžymus, reikia įsistiklinti širdį arba būti absoliučiu mėsmalės žanro gerbėju. Kai prasidės monstrų gimdymai, prievartavimai ir galūnių trumpinimai, iš kino salės spruks ne vienas. Ir nepraras nieko, išskyrus bilietui išleistus pinigus. Tikrojo siaubo fanai taip pat neturės ko džiūgauti. Žadėtos įtampos ir kraują stingdančių siužeto posūkių filme „Ir kalnai turi akis 2“ nėra nė lašo. Tik klanai mūsų gyslomis tekančio skysčio ir virvės gerai parūkytų žarnokų.

Atrodo, filmui galėjo pasisekti labiau. Pirmoji jo dalis bent jau buvo kentėtina ir kartais įvarydavo efektingą šoką. Kaip lygi su lygiais galynėjosi su įdomesniais metų siaubo filmais. Atsipirko dešimt sykių. Todėl sukurti tęsinį prodiuseriams tiesiog niežtėjo rankos. O kurti kaip ir nebuvo ką. Garsusis siaubų meistras Vesas Kreivenas su jo pėdomis sekančiu sūnumi Džonatanu tiesiog perrašė 1985-ųjų „trešerio“ scenarijų ir adaptavo jį dabartinei siaubo filmų mėgėjų kartai. Perrašė taip aklai, kad žiūrint filmą nematyti, už ko būtų galima užsikabinti ir vardan ko sėdėti iki finalinių titrų. Na, nebent lažybų bendrovės priimtų statymus už tai, kokia seka bus nugalabyti herojai ir kam vargais negalais pavyks išnešti sveiką kailį.

Kol kas tokių statymų nėra. Todėl tenka paklusti kino kritiko įstatymui ir kantriai sėdėti iki galo. Tuomet iš nuobodumo susigalvoji kitą pramogą – į tai, kas vyksta ekrane, žvelgi komiškai. Taip jau daug geriau, keliuose epizoduose vos tramdai išsigimėlišką juoką. Kad filmo režisierius, „klipmeikeris“ Martinas Veišas išmano siaubo kiną, klausimų nekyla. Būtent jis prieš porą metelių pašiurpino Vokietiją hanibališku filmu „Rotenburgas“ apie pagarsėjusį maniaką, kuris ramiai suvalgė laisva valia maistu tapusį bičiulį.

Tačiau M.Veišo išmonė apsiriboja klišėmis. Didžioji dalis juostos „Ir kalnai turi akis“ judesio vyksta tamsiuose tuneliuose, olose ir šachtose. O klaustrofobijos neaptinki nė kvapo. Jokių baimių. Nieko panašaus į nepriklausomą britų siaubo filmą „Nusileidimas“ („The Descent“), kurį žiūrėdamas kalenai dantimis it traktorius. Ne dėl monstriškų žiaurybių, o iš žmogiško išgąsčio. Tuomet į galvą lindo saulėta mintis – siaubo kinas atgimė. Dabar visi puls, kaip „Eurovizijoje“, kurti kažką savita, išskirtina...

Ne, siaubo kūrėjai vėl grįžo į senas, nuvalkiotas vagas.

Apie filmo „Ir kalnai turi akis 2“ grimą geriau neužsivesti rašyti. Jis – mėgėjiškas, vaikiškai baubiškas. Tokiu atveju stengiamasi trūkumus paslėpti apgaulingais trumpais planais. O čia išsigimėliai velkami į dienos šviesą. Žvirblių baidyklės ir tos grėsmingiau atrodo...