Pavasariniai kino vėjai

Kiekvienas kino festivalis savotiškai atskleidžia ir savotišką tuometį pasaulio dvasinį atvaizdą, nes menininkai vieni pirmųjų pagauna vyraujančias tendencijas, pokyčius lemiančius įvykius, kryptį, kur link einama, kas šiuo metu vyksta, abstrahuodami meno kalba – išsakydami, išsisakydami arba užsimindami tik tarp eilučių.

Taigi, pasineriant į kino festivalio filmus, įmanoma apčiuopti ir tam tikrą pasaulio pulsą. Deja, jis nelabai džiugina. Pirmiausia dėl apdovanojimų, kurie vis dažniau klaidina, nes liudija nebe talentą ar kūrinio meninę kokybę. Renkantis filmą ignoruojant informaciją apie apdovanojimus, galima labai išlošti. Toks sprendimas šiųmečiame kino festivalyje „Kino pavasaris“ labai pasiteisino. Po daugiau nei dešimties filmų peržiūrų teko nustebti, nes filmai ne tik nenuvylė, bet buvo įdomūs, verti praleisto laiko ir į šalį atidėtų darbų, nes dešimt dienų teko gyventi kinu. Geru kinu, nes turbūt daugeliui yra tekę patirti gana nemalonų jausmą, kai išeini iš prasto filmo ir jautiesi lyg apgautas, tarsi apvogtas (laiko prasme) ar tiesiog nuviltas. Nors menas yra itin subjektyvus, vis dėlto egzistuoja kažkoks sunkiai apibūdinamas objektyvumo dėmuo. Tačiau koks jis bebūtų efemeriškas, verta rašyti apie meną, šiuokart – apie kiną, nes nemažai filmų rodoma ir toliau, o festivalio tinklaraštyje apie juos parašoma miglotai. Suprantama, nes festivalio komandai visi jie tarsi savi vaikai ir vienodai gražūs, tiksliau – geri. Tiesą sakant, būtų įdomu pasamprotauti apie gražų ir gerą kiną, bet kitą kartą.

Dar nelabai džiugina ir tai, kad į kiną šiurkščiai, tiesmukai veržiasi peršamos vadinamosios vertybės, kai filme – meno kūrinyje – norėtųsi erdvės platesniam mąstymui, savarankiškiems pasirinkimams, o ne akivaizdiems jau sukramtytiems vertinimų pakištukams, ypač kai kurie jų labai gudriai, bet drauge ir šiurkščiai įpakuoti.

Šiųmetis „Kino pavasaris“ taip pat aktualizavo planetos taršą, liūdną jos ateitį, uždarymui pasirinkęs filmą „Kas buvome mes“ (rež. Marc Bauder), juo tarsi siekdamas labiau atkreipti dėmesį į problemą, tik baugu, ar už jos neslypi kažkas daugiau. Tiek „Kas buvome mes“, tiek kitą „Viskas bus kitaip“ (rež. Marten Persiel) panašios tematikos, gal tik labiau moksleivių auditorijai tinkantį filmą, žiūrėjome mes, turbūt beveik visi gana uoliai rūšiuojantys, nešvaistantys gamtos ir tausojantys ją žmonės, kai žinoma, kad didžiausią žalą daro gamyklos ir milijonierių godumas, todėl nenuostabu, kad tokie filmai atrodo kaip rūpesčio simuliakrai. Iš jų išeini prislėgtas.

Na, bet dabar apie tai, kas džiugino. Pavyzdžiui, atidarymo filmas „Pirmoji karvė“ (rež. Kelly Reichardt) – profesionalus, talentingos režisierės sukurtas, su geru scenarijumi, puikiai atspindėtu laiku –  XIX a. pradžia. Svarbiausia, apie tokią paprastą ir beveik užmirštą vertybę – draugystę. Taip, apie nuoširdžią draugystę tarp dviejų vyrų – mažakalbio vienišiaus ir gabaus virėjo Otiso ir laimės ieškančio imigranto iš Kinijos King-Liu. Jei imate galvoti apie kažką daugiau tarp tų vyrų, tenka pripažinti, kad metų metus nėra tekę pamatyti filmo tiesiog apie nuoširdžią, tikrą draugystę, kai draugas yra kaip brolis. Būtent to tikrumo šiandien visiems labai trūksta, gyvename tarsi kažkokiame nevykusiame, viešame šou, o apie širdingą, nesavanaudišką, nepataikūnišką žmogišką draugystę tegalime pažiūrėti kine...

Izraeliui tegalima nusilenkti: tai šalis, kurioje gali gimti atviras, maištingas, dažnai – nepatogus menas, jis yra gyvas ir gyvuos.

Tą pačią festivalio atidarymo dieną buvo parodytas ir Izraelio režisieriaus filmas „Šūvis į Ahedės kelią“. Kaip dažnai būna, Izraelio kūrėjai nustebina tiek puikiais kino, tiek, pavyzdžiui, modernaus šokio, kūriniais.

Regis, prieš porą metų „Kino pavasaryje“ sukrėtė filmas apie rabinų prievartaujamus berniukus, kita vertus, buvo neįtikėtina, kad toks filmas su autentiškais liudijimais buvo ne tik sukurtas, bet ir neuždraustas, necenzūruotas. Dar anksčiau buvo parodyta linksma komedija apie kariuomenę Izraelyje, ypač pasišaipant iš merginų tarnavimo kariuomenėje. Šiųmetis Izraelio filmas „Kino pavasaryje“ taip pat maištingas, kritikuoja kultūros politiką, visus tuos projektus ir menininko padarymą dvaro tarnautoju, kvestionuoja aštriai ir be gailesčio net savo šalį, kuri taiko apynasrius menininkams. Ir štai Izraeliui tegalima nusilenkti: tai šalis, kurioje gali gimti atviras, maištingas, dažnai – nepatogus menas, jis yra gyvas ir gyvuos. „Šūvis į Ahedės kelią“ aštriai kritikuoja, tačiau šios kritikos, nepatogios tiesos išsakymo galimybė, sužavi iki gelmių. Akivaizdu, kad Izraelis dar ne kartą nustebins, nes ten gali kurti ne vien klapčiukai.

Įdomus režisieriaus ir scenaristo Laurent'o Cantet filmas „Arthur Rambo“ ne tiek apie rašytoją, nors siužetas sukasi apie jauną sėkmingą kūrėją Karimą D., kiek apie dabartinės visuomenės medijų galią, kuri gali iškelti į aukštumas ir akimirksniu suvalgyti. Taip pat filme įdomi siužeto linija apie ribas: kada, kiek jas galima peržengti, tarkime, provokuojant ir taip didinant sekėjų skaičių. Apskritai, atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiandien mąstyti nori labai mažai kas, užtenka socialiniuose tinkluose ir vieno provokatyvaus sakinio, įžūlios nuotraukos ir dėmesys beveik garantuotas, tačiau tas vien tuščią ego maitinantis dėmesys turi vos ne kasdien gauti naują porciją, taigi provokuoti vis aštriau, nes sekėjai gali užmiršti, nusisukti, kas šiandienei socialinių tinklų žvaigždei tolygu mirčiai, tačiau gavęs ne tai, ko nori, sekėjas kaip mat sumaišys su žemėmis. Filmo veikėjas – jaunas rašytojas Karimas D.,pasislėpęs po Arthuro Rambo pseudonimu, svaidęsis itin aštriais pareiškimais, teisinasi, kad tyrinėjo ribą, iki kurios sekėjai, beje, už jų stovi realūs žmonės, leis nueiti. Kita vertus, darosi baisu, kai nuobodžiaujanti, beveik nemąstanti, vis aštresnių dirgiklių ieškanti minia ima dominuoti.

Keista, kad žiūrovų simpatijas pelnė ne „Gerasis bosas“ (rež. Fernando León de Aranoa) – puikiai scenariniu požiūriu suręsta ispanų kino juosta, kažkiek stilistiškai primenanti filmą „Tobuli melagiai“, kai ir žiūrėti smagu, ir pamąstyti yra apie ką, o „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (rež. Joachim Trier) – kur kas silpnesnis filmas apie savotišką Bridžitos Džouns modifikaciją ir gana lėkštas. Kita vertus, tai tik pasirinkimų niuansai, abu filmai verti peržiūrų.

Beje, kaip ir kasmet festivalio publiką patraukia Irano kinas. Gerai žinomo režisieriaus Asgharo Farhadi (jo filmai ne kartą rodyti „Kino pavasaryje“) filmas „Herojus“ ir šįmet buvo labai stiprus ir atrodė, kad pelnys žiūrovų simpatijas, nes salės buvo pilnos. Kas lemia sėkmę? Turbūt paprasti, tikri ir drauge painūs, daugiasluoksniai žmonių santykiai, jų pokalbiai, situacijos, kurios kelia polemiką, o ne skirstymą į juodą ar baltą.

Keista, gana vangiai žiūrovai domėjosi, pavyzdžiui, grybais (rež. Marion Neumann filmas „Žodis – grybams“), juk Lietuva – grybautojų šalis. Argi neįdomu, ką grybai galvoja, jaučia ir iš kur atsirado?

Buvo įdomu stebėti ir lyginti, tarkime, japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi filmą „Likimai ir fantazijos“, kuriame veikėja pareiškia, kad vaikams išrinko lyčiai neutralius vardus, kad jie ateityje neturėtų problemų, ir Ruandos kine (taip, Ruandos, o ką mes apie jį žinojome?) išsakomą aštrią kritiką šių dienų visuomenei, turinčiai galią, besotei, išnaudotojiškai ir stovinčiai ant pražūties slenksčio. Beje, Ruandos filmas „Neptūno šerkšnas“ (rež. Anisia Uzeyman, Saul Williams) tikrai ne plačiajai publikai, nes filme dominuojančios fantazijos, poezija, metaforos daugelį greičiausiai vargintų, bet ieškančiam kažko nematyto, kažko visai kito, ne pramogos – vienas įdomiausių filmų, kurį norėtųsi žiūrėti dar kartą, nes liko neatkoduoti ženklų, metaforų ir įdomių pastebėjimų apie šiandienos pasaulį. Tie pastebėjimai, greičiausiai, svarbesni nei apie bauginančią klimato kaitą, nes ir ją lemia pirmiausia žmogaus dvasinė kaita.

Taip pat būtų galima palyginti holokaustą artikuliujančius labai skirtingus filmus ir nors ši tema atrodo meniškai (ne atminties) išsemta, matyta išties daug ir įvairių filmų, vis dėlto įmanoma naujai, įdomiai ir svarbiausia subtiliai ir jautriai kalbėti filme „Evoliucija“ ir gana primityviai, iliustratyviai, neišvengiant pigių šablonų, grubių šiurpinimų lenkų filme „Vestuvės“. Visa galva aukštesnis lenkų „Balkoninis filmas“ (rež. Paweł Łoziński), kuris įrodo ne tik tai, kad vien su kamera buto balkone talentingas kūrėjas gali sukurti puikų, nuostabų filmą, beje, jame gali vienodai įdomus būti ir homofobas, ir homoseksualas.

Taigi, jei reikėtų nurodyti favoritą, niekaip nepavyktų, nes šiųmetis „Kino pavasaris“ dovanojo išskirtinę daugybės gerų filmų šventę. Tačiau jau teko susidurti su skirtingomis nuomonėmis apie matytus filmus, tad jei reikėtų pasiūlyti gerus, bet žiūrovų mėgstamus filmus, tai būtų „Gerasis bosas“, „Herojus“, „Pirmoji karvė“. Rizikuočiau įpiršti ir „Balkoninį filmą“, nes tai vos ne eksperimentas, bet savo gyvumu, ironija, tikroviškumu išties pakeri.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Relikvijos prasmė
    Relikvijos prasmė

    Taip jau istoriškai sutapo, kad Kaliningradas nūnai atsidūrė savotiškoje apsiaustyje, kaip ir Berlynas lygiai prieš 74 metus. Bet jei visai tiksliai, tai į šitą eksklavą šiandien per Lietuvą nepraleidžiami traukiniai,...

  • Europietiškas auklėjimas
    Europietiškas auklėjimas

    Išmintingi tėvai žino: paauglystė su durų trankymais, nuolatiniu dėmesio ir padrąsinimo poreikiu, išlaidomis pirmojo būtinumo poreikiams ir emocinio bado malšinimui yra natūralus žmogaus formavimosi etapas. Viskas pergyvenama ir d...

  • Gyvenimas po žeme – iššūkis, būtinybė ar prabanga?
    Gyvenimas po žeme – iššūkis, būtinybė ar prabanga?

    Vykstant sunkiai suvokiamam Rusijos įsiveržimui į Ukrainą ir praėjus pirmam šokui, žmonėms kilo klausimų dėl gyventojų apsaugojimo karo atveju nuo galimos žūties. Vėl suaktyvėjo kalbos dėl specialių slėptuvių. ...

  • Kultūros nakties tamsumos
    Kultūros nakties tamsumos

    Tai, kad pasaulyje nėra teisingos teisybės, seniai visi žino. Bet. Kad visiškai nėra kultūros, tapo didele naujiena. Manyta, kad dauguma gatvėje vaikštinėjančių piliečių yra kultūringi. Vieni – daugiau, kiti – mažiau. Na,...

    5
  • Romantizuojama lyderystė ir pamirštami sekėjai
    Romantizuojama lyderystė ir pamirštami sekėjai

    Ar trūksta lyderių? Kodėl lyderiai šiuo metu tyli? Kas, apskritai, yra lyderis? Lyderystė sulaukia daug verslo, mokslininkų, švietimo atstovų, politikų ir visos visuomenės dėmesio. Tiesą sakant, sulaukia tiek dėmesio, kad ši s...

  • Žydrūnai, atstokite nuo Zitos
    Žydrūnai, atstokite nuo Zitos

    Na, tiesiog trūksta žodžių. Nebeįmanoma suvokti, kas čia pas mus vyksta. Nejaugi Lietuvoje tikrai nebeliko žodžio laisvės ir persekiojami visi, kas tik drįsta kalbėti ne taip, kaip kažkas išsigalvoja išsidrėbę žydrosiose Vilniaus s...

    31
  • Lydekai paliepus
    Lydekai paliepus

    Metų pradžioje buvo paminėtas Lietuvos žemės reformos, dar vadinamos agrarine revoliucija, šimtmetis. Prisiminta šios reformos reikšmė ne tik šalies ekonomikai, bet ir valstybingumui. Drąsus valstybės žingsnis suteikti žem...

    2
  • Jo didenybė Pamokų nelankymas
    Jo didenybė Pamokų nelankymas

    Pirmiausia būna paprastas pramiegojimas. Na, kam nepasitaiko...  Po to pradedi įvertinti anksčiau į darbą išeinančių tėvų faktorių. Tėvai pažadina, išeina į darbą, o tu vertiesi ant kito šono ir pabundi tik tuomet, kai d...

    1
  • Dėl pigesnių prekių iš Baltarusijos parsiduotų ir velniui?
    Dėl pigesnių prekių iš Baltarusijos parsiduotų ir velniui?

    Karas Ukrainoje nepalieka abejingų. Išties daugelis lietuvių nuoširdžiai stengiasi padėti Rusijos agresiją patiriančiai ukrainiečių tautai: priima gyventi pabėgėlius, siunčia paramą į Ukrainą ir etc. Juk puikiai suvokiame, kad jie k...

  • Nuvirtę ąžuolai
    Nuvirtę ąžuolai

    Lietuvos futbolas nesiliauja stebinti. Tiksliau, šiurpinti saujelę savo vis dar likusių gerbėjų. Valdo Ivanausko muštruojamos šalies nacionalinės rinktinės rezultatai Tautų lygos turnyre pranoko net blogiausius lūkesčius. ...

    1
Daugiau straipsnių