Mums vis dar reikia simbolių, kurie tarsi sutvirtina identitetą. Ir jų reikia vis daugiau. Tai, anot architektūrologės Jolitos Butkevičienės, yra viena svarbiausių priežasčių, lemiančių mūsų santykį su paveldu.

Kultūros paveldo specialistė, Vytauto Didžiojo universiteto Meno fakulteto Menotyros katedros lektorė-ekspertė dr. J.Butkevičienė neseniai pristatė monografiją "Lietuvos architektūros paveldotvarka: netektys ir atradimai". Joje tyrinėjamos Lietuvos mūrinės architektūros restauravimo, rekonstravimo tendencijos, skiriant daugiausia dėmesio sovietmečiu atliktiems darbams.

Apie paveldotvarkos padėtį Lietuvoje, skausmingiausius architektūros paveldo praradimus – pokalbis su J.Butkevičiene.

– Kaip kilo idėja parašyti šią monografiją?

– Viskas prasidėjo antrame studijų kurse, kuriame gavau užduotį ištyrinėti pastatą Rotušės a. Tyrinėjau pastatą Nr. 3 – reikėjo perskaityti ir susipažinti su esama informacija apie šį objektą ir visa tai pristatyti kolegoms. Skaitant apie šį pastatą labiausiai įstrigo informacija, kad objektas ne kartą degė, per XVII a. vidurio karą buvo sugriautas, paskui atstatytas, vėl perstatytas ir po viso to pateikiama gotikinio pastato architektūrinė analizė. Tada man kilo klausimas – kodėl taip gerai išliko kelių šimtų metų senumo gotikinė architektūra? Kad būtų aiškiau visa tai suprasti, paklausiau prof. Vytauto Levandausko, kaip iš tiesų buvo. Profesorius atsakė: būdavę visaip – kartais, ko nežinodavo, sukurdavo. Po šio įvykio pasijutau apgauta pastatų – kaip gali pastatas, reprezentuojantis gotiką, renesansą, iš tikrųjų būti atkurtas kažkokiu neaiškiu būdu? Tuo metu šios problemos nesiėmiau, nes buvo dar per sudėtinga, trūko žinių. Vėliau, sukaupus teorinį bagažą, pagrindiniu mano mokslinių tyrimų objektu tapo Lietuvos mūro architektūros restauravimas ir rekonstravimas. Taip pamažu susiklostė visa ši monografija. Idėja kilo daugiau iš noro pažinti, kas yra tikra mūsų architektūroje, o kas yra interpretuojama, ir pasakyti apie tai kitiems.

– Kaip, jūsų nuomone, derėtų rūpintis architektūros paveldu?

– Kiekvienas objektas reikalauja atskiro tyrimo ir atskiros pagal tą tyrimo medžiagą parengtos išsaugojimo ir tvarkymo programos – atstatymo ar restauravimo, priklausomai nuo to, kas yra pačiame objekte. Bet turbūt pati didžiausia problema ir ne ta, kad kažkas yra sukuriama, o ta, kad tai yra pateikiama kaip atkūrimas, kaip pakartojimas buvusių formų. Tai nėra restauracija. Restauracija yra pirminių formų grąžinimas, o ne jų sukūrimas. Paveldotvarkoje negalima sukurti. Pagal tarptautines normas nieko prikurti negalima. O mūsų didžioji objektų dalis turi po vieną kitą sukurtą detalę ar nemažą kompozicijos dalį.

Su tuo, kas sukurta, susitaikyti galima, juolab kad kartais nėra kito kelio, kaip tą objektą padaryti patrauklesnį akiai. Bet tai turėtų būti aprašyta mokslinėse ataskaitose ir tuo labiau mūsų fundamentaliuose architektūros istorijai skirtuose veikaluose. Turėtų būti pažymėta, kad viena ar kita detalė yra ne atkurta kurio nors laikotarpio, o tai tik improvizacija. Kas vyko ir tebevyksta, dažniau galime vadinti stilistine restauracija. Kai siekiama atkurti konkretų stilių, ypač jei trūksta informacijos. Tokia stilistinė restauracija buvo būdinga Europoje XIX a. Kalbant apie XIX a., Lietuva tuo metu neturėjo visiškai jokios restauracijos ir tai, kas buvo padaryta iki 1950 m., kai mūsų šalyje prasidėjo rimti paveldotvarkos restauravimo, reskonstravimo darbai, tie europiniai objektai jau buvo tapę vieno ar kito stiliaus etalonais. Įtvirtinti su visais pakeitimais kaip simbolizuojantys savo laikotarpį – romaniką, gotiką.

– Koks jums įdomiausias paveldotvarkos pavyzdys minimas monografijoje?

– Nagrinėjant pastatus iškilo informacijos stokos problema. Didžioji dauguma objektų yra neaprašyti ir renkant informaciją reikėjo atlikti kone detektyvo darbą. Iš atskirų nuotraukų, fasado tyrimų kortelių reikėjo sudėlioti, kiek buvo rasta ir kodėl taip buvo atkurta. Ataskaitas, pagrindžiančias, kad objektas buvo restauruotas vadovaujantis tuo ar kitkuo, turi labai nedaug pastatų.

Vienas iš įdomesnių objektų – Perkūno namai. Pats pastatas yra labai vertingas savo architektūra. Sunkiausia buvo su Trakų salos pilimi, nes tai itin didelis statinys. Ir šioje vietoje sužavėjo architekto Stanislovo Mikulionio darbas. Jis rašė ataskaitas apie tai, ką keitė Trakų pilyje. Šiose ataskaitose atsiskleidžia asmeninis santykis su objektu ir to laikotarpio sistema. Matyti nuolatinis nepritarimas ir nusivylimas paveldosaugos sistema, kuri buvo orientuota į penkmečio, metinius, ketvirčio planus. Darbus atliekantys darbininkai restauratoriai (nors kartais sunku juos taip vadinti) griaudavo ištisas autentiško mūro dalis, nes už naujai sumūrytą plotą mokėdavo daugiau nei už restauruotą objektą. S.Mikulionis bandė susisteminti ne tik tai, ką pats padarė, bet ką prieš jį nuveikė dirbę architektai.

Taip pat sunkus objektas buvo ir Biržų pilis, kuri yra rekonstruota, bet neturi ataskaitos. Ieškant konkrečių detalių pagrindimo, prireikė nemažai laiko. Pavyzdžiui, pagrindinio fasado, kuriame yra atstatyta arkada, pagrįstumas yra itin abejotinas. Tačiau dažnai architektūros paveldas buvo suprantamas labai paviršutiniškai, orientuotasi tik į formą ir į patį seniausią laikotarpį. Nei medžiaga, nei atlikimo būdas nebuvo svarbu. Restauruojant pastatus telikdavo tik sienos, o visa kita – pavyzdžiui, perdangos – būdavo išgriaunama.

– Kodėl taip nutikdavo? Ar restauratoriai nebuvo savo srities profesionalai, ar paveldas nebuvo svarbus?

– Negalima sakyti, kad paveldas nebuvo vertinamas. Jis buvo vertinamas, bet labai tendencingai. Visų pirma mūsų tauta ir šiandien paveldą suvokia simboliškai. Tiek carinės priespaudos laikotarpiu, tiek sovietmečiu identiteto naikinimas palieka labai ryškių pėdsakų visuomenės ir žmonių sąmonėje. Restauratoriai yra tos visuomenės dalis. Tuo metu, kai tautai gresia išnykimas, ji pradeda paveldą suvokti simboliškai. Išsaugo tik tai, ką gali išsinešti – tai, kas telpa galvoje. Tai yra kalba, religija, etninė žodinė kultūra, bet jau materialius objektus išsaugoti yra labai sunku, kai tau pačiam gresia išnykimas. Tad ir paveldo suvokimas pereina į simbolį. Tokioje simbolinio paveldo suvokimo terpėje ir prasidėjo restauravimo darbai. Kai kurie restauratoriai tai suvokė kaip tam tikrą rezistenciją, pasipriešinimą tai sovietinei tikrovei ir norą atsigręžti į savo gilesnes šaknis – į LDK klestėjimo laikus. Tad tie senieji stiliai, ypač gotika, tapo prioritetiniai. Dažnai nukentėdavo ir klasicizmas, ir barokas – norėta atidengti kuo ankstesni sluoksnį, ko trūksta – sukurti. Tai savo identiteto įtvirtinimo raiška.

Kita priežastis – mūsų restauratoriai neturėjo informacijos, kaip elgtis ir ką daryti. Pagrindinis informacijos šaltinis buvo Venecijos restauravimo chartija. Kita vertus, buvo taikomi dvigubi standartai. Interpretuojant pačią chartiją buvo galima ją suvokti dvigubai. Kai kurie prikūrimai buvo toleruojami. Didžioji dauguma restauratorių buvo baigę architektūros studijas, o architektas ir restauratorius nėra tas pats. Architektas yra kūrėjas, restauratorius yra grąžintojas, negalintis kurti. Ir šioje vietoje, matyt, tas kūrybinis architekto pradas nugali.

– Kaip posovietinės šalys žiūri į sovietmečio palikimą?

– Sovietinis palikimas yra labai konfliktuojančio paveldo erdvėje – konfliktuoja jame slypinčios vertės. Čia pasirodo ir identiteto naikinimas, ir primestos moralinės normos. Architektūra patekusi į skausmingą zoną. Tačiau kiekvienas pastatas, kad ir koks jis būtų, išskyrus grynai memorialinius statinius, turi panaudos funkciją. Ir propagandinis aspektas sovietmečiu nebuvo pirmaeilis. Ankstyvieji sovietiniai statiniai savo forma buvo itin slegiantys – rodė sovietinės imperijos didybę, spaudė žmogų prie žemės, siekė jį padaryti visišku sraigteliu. Kita vertus, jie turėjo funkciją, kurią mes ir dabar galime panaudoti.

– Ko Lietuvos paveldotvarka galėtų pasimokyti iš kitų šalių?

– Pirmiausia mums reikėtų susitaikyti su savo istorija. Tiek su sovietmečiu, tiek su carizmo laikotarpiu. Kita vertus, reikia prisiminti ir LDK, Abiejų Tautų Respublikos laikotarpius, kurie tarpukaryje nebuvo vertinami. Buvo vertinamas tik grynasis LDK nematerialus palikimas. Mes turime savitą istoriją, kurią turime išmokti ir priimti visus laikotarpius. Jokiu būdu nereikia pamiršti skausmingų dalykų, bet susitaikyti su savo istorija būtina.

– Jūsų nuomone, iš kur dabartinė Lietuvos architektūra semiasi idėjų? Ar žvelgia į praeities stilius?

– Šiuolaikinė lietuviška architektūra yra fragmentuota. Turime tikrai nemažai puikių gyvenamųjų namų projektų, kurie remiasi šiandienėmis tendencijomis. Taip pat yra keli visuomeninės architektūros pavyzdžiai. Mes visiškai nesivadovaujame nei tradicine lietuviška architektūra, nei profesionaliais, iki tol buvusiais stiliais. Ar to reikia? Nes juk XXI a. architektūra turi palikti savo žymę. Tačiau, jeigu architektūra yra kuriama istorinėse erdvėse, trūksta įsiklausymo į aplinką. Tai nereiškia kopijavimo, citavimo, perfrazavimo, o reiškia įsiklausymą į ją, šiuolaikinio pastato, kuris darniai skambėtų tame skirtingų laikotarpių orkestre, sukūrimą.

– Kokia situacija su Lietuvos pilimis? Kaip sekėsi jas restauruoti?

– Turime beveik visiškai atsistatę Trakų salos pilį. Tačiau sunkiai tai pavyko padaryti ir daug ką galima būtų pavadinti maketu, butaforija. Kita vertus, tai buvo laikotarpis, kai pilį atstatyti reikėjo. Tai buvo ir identiteto sustiprinimas toje grėsmingoje aplinkoje, esant netoli išnykimo ribos. Taip pat atstatėme Biržų pilį, kuriai visiškai atstatyti trūko informacijos. Ji nėra visa idealiai atkurta tokia, kokia galėjo būti. Manau, to būtų pakakę, kitas pilis tebuvo galima tiesiog užkonservuoti. Žvelgiant į šiuolaikines kompiuterines technologijas, kai kurių pilių atstatymus būtų galima perkelti į interaktyvią erdvę. Labai reikia rūpintis tais išlikusiais objektais, kuriems reikia pagalbos. Ir tuomet, kai tie užkonservuoti objektai jau būtų saugūs, galima būtų mąstyti, ką su jais daryti, ir tada ieškoti atraktyvesnės išeities. O dabar dėmesys yra skiriamas reprezentacijai, kuris kyla iš to simbolinio matymo. Mums vis dar reikia simbolių. Įtvirtinti save. Kita vertus, tai yra vartotojiškas požiūris, kai neužtenka kelių simbolių ir yra reikalaujama vis daugiau.

– Ar atskiruose Lietuvos regionuose skiriasi restauravimo bruožai?

– Nei laikotarpiai, nei regionai neišsiskiria. Po nepriklausomybės atkūrimo dėmesys daugiau buvo kreipimas į sakralinę architektūrą – čia ir daugiau restauravimo darbų atlikta (pvz., Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune). Bet noras atskleisti kuo senesnį laikotarpį yra ir dabar. Tarkime, ne parodyti autentiškas klasicizmo sukurtas atodangas, bet viską nuvalyti, autentiškumą išmesti ir atkurti renesansą. Kartais suveikia ir verslo interesai, nebe simbolinis matymas, o verslumas. Pavyzdžiui, kuris laikotarpis buvo reprezentatyvesnis, tas ir bus atkuriamas. Ir tas atkūrimas čia tik simbolinis, dažniau buvo sukuriama.

– Kokie didžiausiai atradimai įvyko rašant monografiją?

– Buvo daug skaudžių atradimų. Vienas skaudžiausių – Zabielų rūmai Kaune. Ankstyvieji tyrimo stadijos atradimai ir buvo skaudesni, o palaipsniui viskas susidėlioja ir pamatai bendrą vaizdą, situaciją bei suvoki, kad kitaip ir negalėjo būti. Bet vis dėlto Zabielų rūmų autentiškas XVIII a. klasicizmas, kuris buvo paaukotas dėl renesanso atkūrimo, yra skaudus. Sunaikinta buvo daug. Skaudu buvo visiškas išgriovimas visų perdangų, krosnių, durų, grindų. Autentiškas laikotarpių, nesusijusių su atkuriamu stiliumi, palikimas buvo naikinamas.

Atradimas buvo ir žmonių pasiaukojimas. Patys restauratoriai dėjo daug pastangų, mokėsi iš savo klaidų. Nebuvo tos mokyklos, žinių perėmimas buvo sudėtingas. Dirbta keliuose objektuose vienu metu, todėl darbininkai sunaikindavo tai, kas būdavo pažymima, kad naikinti negalima. Vis dėlto šie dalykai išlieka ir šiandien – neišsaugomos detalės, nes taip yra paprasčiau