Tačiau ne visos žinios iš Lietuvos kaimų yra tokios džiugios. Liūdniausia, kad patys kaimai traukiasi. Tikrąja to žodžio prasme kasmet iš Lietuvos žemėlapio išbraukiama dešimtys ištuštėjusių gyvenviečių. O tų kaimų, kurių dar neištiko mirtis, gyvastį palaiko ne vien duona ir kiti būtinieji produktai, atvežami autoparduotuvių, bet ir sielos maistas, su kurio tiekimu – gerokai sunkiau.

Daug kas gyvenime laikosi ant trijų „banginių“. Senajame Lietuvos kaime buvo trys svarbūs žmonės – kunigas, daktaras ir mokytojas. Retas šiuolaikinis kaimas tokia trejybe gali pasididžiuoti. Kunigai aptarnauja kelias parapijas, daktarai išsikraustė į centrus, o ir mokytojų greit su žiburiu ten ieškosime – kaimas lieka be mokyklų.

Ką kalbėti apie kaimus, jei net rajonų centruose kultūrinių taškų mažėja. Vieni jų – knygynai – beveik išnykę iš daugelio Lietuvos miestų.

Ką kalbėti apie kaimus, jei net rajonų centruose kultūrinių taškų mažėja. Vieni jų – knygynai – beveik išnykę iš daugelio Lietuvos miestų. Prieš keletą metų knygyno neliko ir Šakiuose. Paskutinio visame rajone. Todėl dar viena gera žinia – iš šio rajono savivaldybės: į Kudirkos Naumiestį grąžinamas knygynas!

„Knygynas, kaip ir muziejus, yra kultūros kraujagyslė – tyliai palaiko organizmą gyvą. Kai ji užanka, ima stingti ir vietos bendruomenės kultūrinė apytaka“, – taikliai pastebėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė. Šio muziejaus padalinyje, Vinco Kudirkos muziejuje, pasiryžta grąžinti knygyną į miestelį, kuriame net per didžiausius XX a. išbandymus veikė knygnešio Antano Baltrušaičio įkurtas knygynas. Naujajam norisi linkėti egzistencijos ir XXI amžiuje – kaip įrodymo, kad yra būdų išgirsti šių dienų kaimo žmogaus lūkesčius.