Temperamentingi ritmai, karštis, raudona spalva, gitaros, flamenko – šie žodžiai iš karto nukelia į Ispaniją. Lietuviškam būdui tokie epitetai, regis, yra visiški antonimai. Keletas mūsų tautiečių nutarė ištarti "Hola Espana! Ciao Italia! – "Sveika, Ispanija! Labas, Italija!" – liepos 12-osios popietę Pažaislio muzikos festivalis pakvietė į Taujėnų dvarą, kur susitiko ugningi ispaniški ritmai ir santūrus lietuviškas temperamentas.

Prabangiame lietuviškame dvare skambėjo Ispanijos ir Lotynų Amerikos kompozitorių kūriniai. Suskambo jie naujai, nes buvo adaptuoti ne taip jau dažnai pasitaikančiam ansambliui – keturioms klasikinėms gitaroms ir vokalui. Už lango pliaupiant lietui pasigėrėti kamerine muzika pakvietė Baltijos gitarų kvartetas (Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas, Saulius S.Lipčius, Chrisas Ruebensas) ir mecosopranas Rita Novikaitė.

Jauki koncerto atmosfera

Koncertas "Hola Espana! Ciao Italia!" buvo kamerinis. Tą tikriausiai pasufleravo ir subtili bei ganėtinai prabangi Taujėnų dvaro aplinka. Juk sunku įsivaizduoti prašmatnioje salėje skambant didelį orkestrą, skatinantį pamąstyti filosofinėmis temomis. Tad skambėjo trumpučiai kūriniai – ištraukos iš operos ir baleto, dainos. Vienos jų buvo puikiai pažįstamos, atliekamos žymiausių pasaulio solistų, kitos – ne tokios žinomos.

Na ir, žinoma, visus opusus gitarų kvartetui teko adaptuotis patiems atlikėjams, nes tokiam ansambliui klasikinėje muzikoje kūriniai rašomi retai. Tad tikriausiai prie kone kiekvieno kūrinio autoriaus reikėtų rašyti brūkšnelį ir kaip bendraautorius įvardyti ir to vakaro atlikėjus.

Dar vienas aspektas, kuris išties labai žavi tokiuose savadarbiuose koncertuose – atlikėjai patys tampa ir koncerto vedėjais. Tuomet jie ne tik patys papasakoja apie atliekamus kūrinius, bet ir suteikia renginiui jaukumo, šiek tiek panaikindami barjerą tarp savęs ir publikos. Išnykus oficialumui, muzika lengviau pasiekia klausytojų širdis.

Tąkart Taujėnuose buvo pateikti ir trumpi dainų vertimai į lietuvių kalbą. Tai tikrai padėjo gausiai susirinkusiai publikai ne tik suprasti, apie ką dainuojama, bet ir labiau įsijausti į ispanišką tematiką, meilės lyriką ir pietietiškas aistras išgyventi kartu su atlikėjais. Tokia atmosfera labai primena XIX a. buvusius populiarius salonus, kai muzikos buvo klausomasi kitaip nei koncertų salėje – ne taip oficialiai, bet jaukiai ir atidžiai.

Intonacijų kaita

Tikriausiai nesuklystume teigdami, kad nėra labai daug ispaniškų pavardžių, figūruojančių klasikinėje muzikoje, kurias galėtų laisvai linksniuoti muzikas mėgėjas. Bene dažniausiai pasitaikantis koncertų ispaniška tematika svečias – Manuelis de Falla, gyvenęs ir kūręs XX a. pirmoje pusėje ir tapęs kone ispaniškos klasikinės muzikos vizitine kortele. Tad Baltijos gitarų kvartetas savo koncertą ir pradėjo šio autoriaus ištraukomis iš baleto "Meilė burtininkė".

Vėliau scenoje pasirodžius mecosopranui R.Novikaitei, skambėjo to paties autoriaus "7 ispaniškos dainos" ("Maurų skraistė", "Segidilija", "Asturiana", "Chota", "Lopšinė", "Daina", "Polo"). Tai tikriausiai pats populiariausias M.de Fallos kūrinys, skambantis įvairiomis instrumentų sudėtimis. Dainose gausu ispanų folkloro motyvų, andalūziškų ritmų, tad pati muzika – labai temperamentinga, artima flamenko. Tipiškas flamenko vokalas – laukinis ir rėkiantis, o šis buvo neabejotinai šiaurietiškas – labai subtilus ir švelnus. Tokia savita R.Novikaitės interpretacija puikiai derėjo su keturių gitarų ansambliu.

Programoje taip pat skambėjo ir keletas itin gerai žinomų opusų, tapusių beveik klasikos popsu. Tai Georges'io Bizet "Čigonų šokis" iš operos "Karmen", meksikiečių kompozitoriaus Augustino Laros daina "Granada" ir taip pat meksikiečio Marios Manuelio Ponce's "Žvaigždutė". Pastarąsias dvi į savo repertuarus įtraukia daugelis žymių klasikos atlikėjų. Beje, ausis jas labiau įpratusi girdėti tenorišku pavidalu, tad šįkart dainos suskambo naujai ne tik dėl keturių gitarų vietoje orkestro, bet ir buvo atliekamos moters. Tad įgijo kitokį pavidalą – kameriškesnį ir subtilesnį.

Kitoks koloritas

Į aistringų ispaniškų ritmų ir intonacijų paletę R.Novikaitė ir Baltijos gitarų kvartetas įmaišė ir santūresnių spalvų. Klausytojams jie parodė, kad tai, kas ispaniška – nebūtinai itin temperamentinga ir atskleidė lyriškesnę ispanakalbių šalių pusę, atlikdami kubiečio Ernesto Lecuonos dainas "Mėlynoji naktis" ir "Malakietė". Šiose buvo mažiau folkloro elementų, o ir muzikinė kalba šiek tiek artimesnė akademinei muzikai, skambesys subtilesnis.

Beje, nors šis kompozitorius didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Kuboje, jo tėvas buvo kilęs iš Ispanijos, tad vienas skambėjusių kūrinių – "Malakietė" – ispaniškosios kūrybos dalis: buvo įtraukta į "Andalūziškąją siuitą", vėliau tapo džiazo standartu.  "Mėlynoji naktis" – meilės daina vokalui ir fortepijonui. Abi Taujėnuose skambėjo kitaip ne tik dėl jau minėtos kitokios sudėties ir aranžuotės, bet ir dėl savotiškos, akademiškesnės interpretacijos.

Pačios lyriškiausios ir jausmingiausios koncerto dainos – meksikietės Marios Grever "Kai aš sugrįšiu" ir "Tu sakei, kad mane myli". Šios kompozicijos – meilės lyrikos pavyzdžiai. Beje, jautrios, nes moteriškos. Tikriausiai jos buvo labai artimos atlikėjams, ypač – švelniai R.Novikaitės natūrai, nes nuskambėjo labai jausmingai, bet kartu ir subtiliai bei jautriai – neabejotinai suvirpino ne vieno širdį.

Kur dingo Italija?

Jau ne pirmą kartą teko įsitikinti, kad tokie vasariški koncertai už miesto pritraukia daug klausytojų, nors ir važiuoti į kokį nors dvarą tenka gana ilgai, o ir oro sąlygos ne visada lepina. Žiemą žmones veikiausiai traukia žinomi atlikėjai ar kūriniai, o vasarą programose figūruoja kas nors lengvesnio ir mažiau žinoma.

Tikriausiai atostogų festivaliuose ir patys atlikėjai turi progą atrasti kažką nauja ne tik publikai, bet ir sau, pateikti save kitokiu amplua. Tam ypač patogūs teminiai koncertai, ypač tokie, kuriuose tenka pasukti galvą ne tik dėl pačių kūrinių pasirinkimo, bet ir originalių aranžuočių. "Hola Espana! Ciao Italia!" buvo puikus pavyzdys, kaip organiškai ir įdomiai galima susintetinti iš pažiūros skirtingus dalykus – folklorą ir rimtąją muziką, ugningumą ir lyriką, pietietišką muziką ir šiaurietišką temperamentą. Vis dėlto vienas klausimas vis dar neduoda ramybės – jei koncertas vadinosi "Hola Espana! Ciao Italia!", kodėl niekas nepasakė "Labas, Italija"?