P.Bielskiui teatras - lyg stebuklas

„Esu mandras – savo gimtadienį švenčiu visus metus. Ir švęsiu iki pat Naujųjų“, - juokėsi šią savaitę septyniasdešimtąjį jubiliejų su kolegomis, bičiuliais ir artimaisiais atšventęs Klaipėdos universiteto teatro pedagogikos disciplinų docentas, Lietuvos klojimo teatrų sąjungos pirmininkas dr. Petras Bielskis.

Pailsėjusį po šventinio renginio jubiliatą sutikome besisukiojantį po universitetą. Pokalbiui jis mus pasikvietė į Motiejaus Valančiaus vardo auditoriją. To paties, kurio kūriniai P.Bielskį žavi spalvingumu, originalia išmone.

- Kiek metų atidavėte teatrui?

- Oi daug. Teatre dirbu nuo 1955 metų. Ir visą tą laiką dalyvauju jo rūgime.

- Ar per tuos metus pasikeitė teatro žiūrovai?

- Tie, kurie eina į teatrą, išliko tokie pat. O tie, kurie nėjo, ir dabar neina. Žiūrovas yra teatro sąjungininkas: arba jis pripažįsta teatrą kaip dvasinio gyvenimo atspindį, arba nepripažįsta.

Kinta pačios vertybės – atgimimo pradžioje rūpėjo visai kas kita. Svarbi buvo ne meninė forma, o tai, kad būtų kalbama apie valstybę, apie likimą, apie žmogaus laisvę. Reikštis kokiomis nors formomis, užsimaskuoti, prisidengti, apsimesti kitu – amžinas dalykas. Jei žmogus liūdi, bet nenori pasirodyti, apsimeta linksmuoliu. Visa tai – teatras.

Manau, kad ne žiūrovas keičiasi, o pats teatras su žmogumi.

- O kaip Jūs vertinate šiuolaikinį teatrą?

- Labai gerai. Ypač Lietuvos – jis toks didelis. Tai lyg stebuklas, nes iš tiesų jis buvo dirbtinai sudraskytas, panaikinti meno vadovų etatai. Tai reiškia, kad teatre nebėra kunigaikščių. Bet pats teatras nesubyrėjo. Atėjo galingi, pasaulinio masto režisieriai. Mes manėme, kad su Juozu Miltiniu pasibaigs didysis lietuvių teatras. Bet nepasibaigė! Atėjo Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Gediminas Varnas. Tai labai dideli žmonės! Pasaulis juos pamato ir nustemba. Nustemba ne todėl, kad būtume panašūs į anglų, lenkų ar rusų teatrą. O todėl, kad mūsų teatro nėra su kuo palyginti! Jis visiškai kitoks. Savitas ir visiškai nematytas. Pažiūrėkite, kaip Nekrošiaus teatras eina! Man atrodo, kad lietuviškesnio teatro už jo nesu matęs.

- Išugdėte ne vieną teatralą. Kokie dabar ateina studentai? Ar pasikeitė jų požiūris į teatrą?

- Jis turi keistis. Pagarba teatrui kaip buvo didelė, taip ir liko. Visai kitas dalykas – švietimo spragos. Studentija ateina mažiau apsiskaičiusi. Bet mūsų tikslas ir yra juos ugdyti. Mes juk ir pradedame nuo to: „Laba diena, koks tavo vardelis? Tai ką tu žinai apie tą kūrinį? Nieko tu nežinai. Rytoj ateik pasiskaitęs“. Aš jam nurodau kryptį, kuria reikia eiti, nes mūsų universiteto uždavinys yra ne išmokyti, o sužadinti smalsumą. Juk literatūroje visokiausių įdomybių yra. O mes tai dažnai užmirštame. Kad ir Valančius. Pažiūrėkime, koks jis teatralas, kaip jis mokėjo vaidinti, kokią charizmą turėjo, kaip gebėjo žmones veikti. Paimkite, paskaitykite – kokie tekstai! Kaip jis kalba apie teatrą! Jo „Palangos Juzėje“ viskas juda, kiek ten teatrinės savimonės, kiek išmonės!

- Kaip dabar klojasi Klojimo teatrų sąjungos veikla? Ar ateina nauja pamaina?

- Dievai žino apie naują pamainą. Žmogus yra toks bjaurus daiktas, kuriam vis atrodo, kad jis viską daro geriausiai. Yra labai veiklių, gabių, po visą Lietuvą išsibarsčiusių režisierių. Be jų aš nieko nepadaryčiau.

Kitais metais važiuosime į Punską. Ten nesvietiškai įdomus klojimo teatrų judėjimas.

Daugelis mano, kad klojimo teatras nuo kitų niekuo nesiskiria. Bet čia visai kitokia dramaturgija, tekstai. Klojimuose visai kitokia aplinka – peludė, pirtelė, rakandai, durys, atsidarinėjančios į visas puses, arkliai, ratai... Visai kitas teatras! Režisierius, jei tik yra išsilavinęs, paima ir išvysto tą erdvę. Jei jis iš miesto – tada šašas ir svetimšalis. Atsiranda problema – ar bus žmonių, kurie supras, kad tai grožis.

- O kaip dabar juda kaimiškasis teatras?

- Jis yra labai gyvas. Kiekvienoje vietovėje, kur tik benueisi, visur rasi teatrinių apraiškų. Net ir kaimelyje, jei tik ten yra koks nors vaistininkas, mokytojas, agronomas. Būtinai apie tokį asmenį suksis vaidinimai. Nepadoru neturėti teatro. Miesteliukas be teatro – nerimtas.

Paprastai kaimuose vaidina visi, nesvarbu – moka ar nemoka.

Pasižiūrėkite, kiek peržiūrų, kiek teatrų švenčių yra. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį Lietuvoje vyksta kokia nors mėgėjų teatro šventė, į kurią suvažiuoja mažiausiai dešimt teatrų. Viename teatre vidutiniškai yra dvidešimt žmonių. Iš viso du šimtai artistų! Tarp jų yra ir labai gerų, lyg gimusių tiems vaidmenims. Pavyzdžiui, piršliai ar raudotojai. Jie kaip katinas – meti, o jis ant kojų krenta. Dažniausiai tie žmonės visuose spektakliuose atlieka tą patį vaidmenį, bet visada įdomiai.

Klojimų teatrai vieni kitus pažįsta, pasiilgsta. Į šventes atsiveža pyragų, giros, alaus. Susėda visi, pamūdrauja, pasišneka: „Žiūrėk, kaip tas įdomiai vaidina, o kaip tas pasidabinęs, oi, tie kokią gražią pjesę sukūrė“.

Kaimiškasis teatras yra labai svarbus. Puipa net filmuoja tokius spektakliukus lyg primityviojo meno apraiškas. Bet meno! Labai puikiai vertinu kaimiškąjį teatrą. Ten ateina šeimos su vaikais, močiutėmis, seneliais. Tai labai puikus teatrinės kultūros pavyzdys.