Pianistė Ieva Dūdaitė-Radžiūnė: noriu pasiekti kuo daugiau žmonių širdžių Pereiti į pagrindinį turinį

Pianistė Ieva Dūdaitė-Radžiūnė: noriu pasiekti kuo daugiau žmonių širdžių

2025-02-09 23:00

Profesionali pianistė, rašytoja, performansų kūrėja, žmona, mama… Sunku patikėti, kad tai apibūdina jauną moterį, kuri, kalbėdama apie savo profesines bei gyvenimiškas patirtis, sako besijaučianti kur kas vyresnė nei yra. Kalbu apie 34-erių pianistę Ievą Dūdaitę-Radžiūnę, kaip ir žinomiausi populiariosios muzikos atlikėjai, renkančią pilnutėles žiūrovų arenas.

– Specialiai „Grand Piano Show“ pagamintas fortepionas, žvaigždžių stilistės sukurtas įvaizdis, unikali programa, kurioje skamba pasauliniai populiariosios muzikos hitai. O kaipgi klasika?

– Su visa derama pagarba klasikinei muzikai, kurią be galo myliu ir esu ją grojusi ne vieną dešimtmetį, pasakysiu, jog šiems laikams ji yra labai fosiliška. Ta programa, kuri buvo atliekama prieš šimtą metų, ir dabar dažnai skamba filharmonijoje. Bet pasaulis keičiasi, viskas laisvėja…

Ypač tai pajutau studijuodama Vokietijoje, kur baigiau moderniosios muzikos magistro studijas. Todėl tiems žmonėms, kurie nėra buvę mano koncertuose, pasakysiu: pasiruoškite išgirsti fortepijoną taip, kaip juo dar niekas Lietuvoje neskambino!

Jau buvo du „Grand Piano Show“ koncertai Palangoje ir Vilniuje. Po vieno iš jų prie manęs priėjo pora. Vyras prisipažino, kad labai nenorėjo eiti į mano koncertą, nes manė, jog bus nuobodu – na, žinote, klasika. Tačiau jau po kelių kūrinių jis džiaugėsi, kad tai vienas geriausių jo gyvenimo vakarų. Ir tokių atsiliepimų aš gaunu sulaukiu daug.

Groju ir klasiką, bet visiškai kitaip. Tarkim, duetu su DJ Mamania. Sunku suvokti, kad tai klasikinis kūrinys, nes aš jį suvynioju į visiškai kitokį dovanų popierių. Mano programoje skamba 28 visiems gerai žinomos melodijos. Tik kelios iš jų – vadinamoji užkietėjusi klasika. Visi kiti kūriniai – tai filmų garso takeliai, geriausi fortepijoninės muzikos perliukai. Turiu omeny tokius vardus kaip Eltonas Džonas, Adele, Edas Sheeranas, Billie Eilish ir kitus. Jų dainose fortepijono partijos prilygsta vokalui. Todėl natūralu, kad žmones ištinka šokas, nes visose dainose fortepijonas griežia pirmu smuiku (juokiasi). Beje, per mano koncertus žmonės net šoka. Matyti juos tai darant – nuostabus jausmas.

Kitaip: „Tiems žmonėms, kurie nėra buvę mano koncertuose, pasakysiu: pasiruoškite išgirsti fortepijoną taip, kaip juo dar niekas Lietuvoje neskambino!“ – intriguoja talentinga pianistė I. Dūdaitė-Radžiūnė. / V. Petrauskaitės nuotr.

– Ar tai reiškia, kad stačia galva nėrėte į šou pasaulį ir dabar jūsų profesinėje karjeroje – pramoginis etapas?

– Galima sakyti ir taip. Jau labai daug metų esu muzikos pasaulyje. Viską perėjusi: ir muštrą, ir discipliną, ir konkurenciją, ir ilgas studijas užsienyje, ir emigraciją, ir reemigraciją… Bus penkeri metai, kai gyvenu Lietuvoje. Gražus jubiliejus. 2025-ųjų metų rugsėjį bus 29 metai, kaip groju fortepijonu. Pradėjau penkerių su puse.

Skaitau straipsnių antraštes, kaip mane mato Lietuvos žiniasklaida – pramogų pasaulio atstovė, šoumenė ir pan., bet aš turiu savo įsivaizdavimą, kas tokia esu ir ką, atsisėdusi prie instrumento, noriu transliuoti žmonėms. Kol mokiausi Lietuvoje, pati savimi labiau tikėjau nei mano pedagogai. Bet užsienyje – Italijoje, Olandijoje, Vokietijoje – kur studijuodama praleidau 11 metų, baigiau penkis universitetus, dirbau su skirtingų tautybių dėstytojais, aš išsilaisvinau. Pradėjau ieškoti savo balso, leidau sau eksperimentuoti ir būti ne atlikėja nr. 152, bet... Ieva Dūdaite. Ėmiau ieškoti savo braižo, savasties, stiprybės. Ėmiau klausti savęs, ką galiu pasiūlyti publikai, kad ji norėtų ateiti ne į kito pianisto, bet būtent į MANO koncertus.

Leisti sau ieškoti – vidinė žmogaus laisvė, kas, atsakant į jūsų klausimą, su manimi dabar ir vyksta. Todėl, kaip mane bepavadintumėte, viduje aš esu aukšto lygio, profesionali žmonių pianistė, kurios tikslas šiuo gyvenimo etapu – pasiekti kuo daugiau žmonių širdžių.

Per mano koncertus žmonės net šoka. Matyti juos tai darant – nuostabus jausmas.

– Neseniai su šeima grįžote iš atostogų Tailande. Viliuosi, fortepijono ten nesivežėte? O jei rimtai, kiek valandų per dieną tenka groti, kad palaikytumėte tokį virtuozišką technikos lygį?

– Kalbėsiu pavyzdžiais. Tarkim, kitą penktadienį turiu privatų Valentino dienos koncertą. Programa man žinoma, todėl kasdien grosiu po dvi ir daugiau valandų. Jei tai būtų nauji kūriniai, valandų skaičius būtų gerokai didesnis.

Kadangi dukrelė su vyru dar liko Tailande ir šį savaitgalį praleisiu viena, leisiu sau truputį prieš darbus atsipūsti – lėksiu į Kauną pas savo senelius, tėvelius, sesutę ir jos šeimą. Galėčiau likti namuose ir neišlįsdama iš pižamos užsisakyti skanaus maisto, žiūrėti filmus, skaityti knygas, bet poilsis su artimaisiais man pats geriausias. Noriu su jais bendrauti, žaisti su savo sūnėnu, kurio krikšto mama netrukus tapsiu.

Pirmadienį parskrenda Marijonas su Marija – vadinasi, prasidės ne tik koncertiniai darbai, bet ir naminiai reikalai – dukrytės vedimas į darželį, maisto gaminimas, vakarinis pasakėlių skaitymas ir pan.

– Jūsų dukrytei Marijai trys su puse metų. Kaip laviruojate tarp profesinių ambicijų ir noro būti gera mama?

– Nesu išskirtinė žmona ar mama. Kiek žinau, visos mes, moterys, trokštančios savirealizacijos, išgyvename kaltės jausmą prieš šeimą. Juk negalime persiplėšti. Kad ir kaip pasielgčiau, priekaištų sau šiuo klausimu visada atrasiu.

Vis tik noriu pasidžiaugti, kad mudvi su dukryte turime neapsakomai tvirtą ryšį. Ji nori leisti laiką su manimi, nesvarbu, kas tai būtų - koncertas, kelionė ar dar kažkas. Ji labai sociali, nes nuolat būna tarp žmonių. Be to, Marija dar ir keliautoja, o Tailandas jai – 24-oji per tris su puse metų aplankyta šalis.

Guodžia faktas, jog Marijai aš esu pati geriausia mama (nežinau, ar taip atrodytų ir kitam vaikui). Ji dažnai man tai kartoja. Jos kalboje girdžiu savo žodžius, nes aš bendrauju su ja kaip su suaugusia. Tarkim, Tailando paplūdimyje Marija padarė iš smėlio dvi širdeles ir pasiskundė: „Mama, jos neidentiškos…“ Galite patikėti, kad taip kalbėtų trijų metų vaikas? Jos žodynas be galo turtingas.

Paveldėjimas: trejų su puse Marija – muzikali, jau sėda su mama prie fortepijono. / V. Petrauskaitės nuotr.

– Gal garsios pianistės dukra jau rodo norą sėstis prie fortepijono – nori sekti mamytės pėdomis?

– Marija labiau prašo, kad aš pagročiau, o ji – padainuotų. Labai mėgsta šokti. Vedam ją į šokių būrelį. Matau, kad dukra be galo muzikali. Prie fortepijono sėdamės sekmadieniais. Tada turime muzikos pažinimo pamokėles. Ne visada – kai pavyksta. Mokytis groti dar anksti. Kai sulauks 5-6 metų, jei norės, tuomet ir pradėsim.

– Ne kartą esate sakiusi, jog pirmoji jūsų meilė – fortepijonas, o antroji – jūsų vyras Marijonas. Ar antras numeris jūsų širdyje nežeidžia jo vyriškų ambicijų?

– Gal kitas vyras ir įsižeistų, bet juk chronologiškai taip ir buvo (šypsosi). Jis viską apie mane žino – kad būdama penkerių su puse jau grojau, kad šiam instrumentui atidaviau savo širdį. Jis pats man sako: „Ieva, jei ne fortepijonas, tai mes net nebūtumėm susipažinę…“

Aš dar gyvenau Vokietijoje, tačiau tą lemtingą vakarą grojau Birštone. Pamenu, užlipau į sceną ir matau, kad pirmoje eilėje, prieš pat fortepijoną, sėdi vyras. Dar su dviem draugais, kas mane labai pradžiugino. Na, žinote, kad klasikinės muzikos koncertas, o čia trys vaikinai, su baltais marškiniais, tokie visi pasitempę…

Kitą dieną radau įrašą socialiniuose tinkluose, kuriame buvau pažymėta. Jį įkėlė mano būsimas vyras – Marijonas – ir labai gyrė pasirodymą Birštone. Paskui jis apsilankė dar keliuose koncertuose, išklausė tą pačią programą. Taip ir prasidėjo mūsų bendravimas. Per fortepijoną!

Mano sveikatos auksinė formulė yra mažiausiai penki Saulės pasveikinimai ir keli kilometrai bėgimo ar pasivaikščiojimo gryname ore.

Štai kodėl manau, kad jis puikiai supranta, jog meilės gali būti labai skirtingos... Be to, savąją meilę aš jam įrodžiau prie savo sceninio vardo, kurį jau žinojo mano gerbėjai, pridėdama dar ir jo pavardę. Taip tapau Ieva Dūdaite-Radžiūne.

– Kad pavyktų laimėti ranką ir širdį, Marijonui teko išklausyti ne vieną jūsų koncertą, o kaip dabar – ar dar matote jį sėdintį tarp žiūrovų?

– Žinoma, tiek Marijoną, tiek Mariją. Jie lydi mane visur ir visada. Įsivaizduokite, kai vyras su dukrele buvo Vilniaus „Grand Piano Show“, vos prasidėjus renginiui, kai aš atsistojau pasisveikinti su publika, staiga per visą areną išgirdau savo dukrytės balselį: „MAAAMA!“

Nepasimečiau. „Labas vakaras ir tau, dukryte“, – pasakiau. Žinote, kas tada nutiko? Visi mes – aš, žiūrovai – staiga pasijutome tarsi viename lygmenyje, kaip žmonės, turintys šeimą, vaikų ir norintys nuostabiai praleisti laiką – pasiklausyti fortepijono muzikos.

Dėkui Marijai, kuri mano jaudulį kaip ranka nuėmė. Maža to, ji su tėveliu lydėjo mane į TV laidos „Muzikinė kaukė“ filmavimus. Ne tik atlydėjo, bet ir sėdėjo tarp publikos su pačios pieštu plakatu!

– Jūs ne tik grojate, bet dar ir dainuojate. Projekte „Muzikinė kaukė“ varžotės drauge su tokiais atlikėjais kaip Irena Starošaitė, Erika Jennings, operos solistas Jonas Sakalauskas. Nebijote?

– Tiesą sakant, kai lapkritį sutikau dalyvauti, negalvojau, kad šio sezono dalyviai bus tokie stiprūs. Dainininke savęs nevadinu, užtai mano sesuo Marija, su kuria dažnai koncertuojame, yra tikra operos solistė, baigusi studijas Lietuvoje ir užsienyje.

Kaip atsidūriau laidoje? Prodiuseriai atrado, jog esu sukūrusi ir įdainavusi vieną dainą. Savo laiku ją leido ir radijo stotys.

Gimė ji labai netikėtai. Kai kūriau savo pirmąjį autorinį albumą, užsidariau studijoje kūrybinei sesijai, bet niekas nelindo į galvą. Tuomet nusprendžiau pasidaryti kavos ir paskaityti, o pirmoji knyga, kurią paėmiau į rankas, buvo mano senelio rašyti „Šeimos memuarai“. Prieduose radau a.a. mano krikšto tėčio Lino Šlekio eilėraštį „Kur keliai mus suves“, kurį pradėjus skaityti galvoje akimirksniu užgimė melodija. Kiekviena kūno ląstele pajaučiau, jog turiu pati sudainuoti tuos asmeniškus žodžius, ne tik groti klavišais. Sukūrėme jai ir vaizdo klipą.

V. Petrauskaitės nuotr.

– Pusė „Muzikinės kaukės“ laidų jau nufilmuota, tad smalsu paklausti, kaip jums sekasi?

– Sunkiai, bet dar laikausi. Jaučiuosi kaip balta varna – vienintelė atlikėja ir instrumentalistė. Aš nekalbu apie vaidybą ir judesį. Man svarbiausia – nenusidainuoti, todėl ruošiuosi labai rimtai. Lankau pamokas pas savo sesę. Kai galiu – gyvai, kai būnu išvykusi – per nuotolį. Nes darbas su mikrofonu man išvis naujiena, o kur dar kvėpavimo technika ir visa kita.

Kodėl ėmiausi? Nes tai nauja patirtis. Gyvenime jaučiuosi kaip amžina studentė – vis kažko naujo mokausi. Įgausiu vokalo pagrindus, išmoksiu laisviau judėti scenoje: juk nepakenks? Nenoriu senatvėje gailėtis to, ko nepadariau, bet tik dabar suprantu, kokiai didelei avantiūrai pasiryžau.

– Skaitydama Marinos Abramovič knygą „Be ribų“ netikėtai prisiminiau jūsų fortepijono koncertą ant katamarano denio plaukiant Nerimi. Tai prie pianistės ir pradedančios vokalistės dar reikėtų pridėti „performansų kūrėja“?

– Kodėl gi ne? Su savo komanda turime minčių ir ateičiai. Gal net Kaune. Nenorėčiau kol kas jų išduoti.

Beje, be katamarano dar svarstėme ir kitą variantą – grojimą fotepijonu skrendant oro balionu. Tačiau techniškai tai būtų buvę netikslinga: žmonės nebūtų manęs girdėję... O kursuojant nuo Karaliaus Mindaugo tilto iki Baltojo tilto ir atgal, akustika buvo nuostabi, upė dar labiau sustiprino melodijas. Mačiau žmones plojant tiek krantuose, tiek ant tiltų. Daugybė jų sustojo pasiklausyti, o keletas netgi sekė laivą iš paskos.Tai buvo vienas gražiausių mano gyvenime vakarų – nesurežisuotas, niekur iš anksto neskelbtas.

Beje, savotiškais performansais galima vadinti ir mano koncertus kaimynams – kuomet aš išsivežu savo instrumentą ant pievutės ir groju. Paskutinį, penktąjį koncertą, dariau Ozo parke, tad jo galėjo pasiklausyti visi, kas tuo metu ėjo pro šalį.

Šiais metais, artėjant 35-ajam mano gimtadieniui, turiu svajonę surengti ir dar vieną unikalų renginį, arba, jei norite – savotišką performansą. Noriu sukviesti didžiausius savo fanus į vieną vietą ir padovanoti jiems pageidavimų koncertą. Per pandemiją kažką panašaus dariau internetu. Sėsdavausi prie instrumento ir klausiau žmonių, ko jie norėtų, kad aš pagročiau. Skambindavau melodijas ekspromtu – tiesiog čia ir dabar. Tokio formato labiausiai bijo pianistai, nes pagrok, kad geras, tu iš klausos „Juodąją orchidėją“ (juokiasi).

– Ne paslaptis, kad atlikėjai susiduria su sveikatos problemomis. Tarkim, jūs: prie fortepijono sėdite tiesi kaip styga, kėdė be atlošo ir ranktūrių… Ar neskauda nugaros?

– Atspėjote. Žinoma, kad silpniausia pianistų vieta yra nugara. Pamėginkite išsėdėti kasdien po kelias valandas tokioje pozicijoje! Kas gelbsti? Režimas. Per ir po pandemijos aš buvau nusistačiusi tokią dienotvarkę, jog vos pabudusi padarydavau jogos pratimų, pabėgiodavau… Gruodį, sausį, tiesą sakant, vietoj sporto rinkausi miegą, nes buvau fiziškai labai išsekusi. Taigi, mano sveikatos auksinė formulė yra mažiausiai penki Saulės pasveikinimai ir keli kilometrai bėgimo ar pasivaikščiojimo gryname ore.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra