„Pjūklas 3“ – naujas skaičius, sena dainelė

Viskas aišku kaip ant delno. Kiekvieną Helovyną turėsime iškęsti naują „Pjūklo“ dalį. Pirmosios iš atsargumo mūsų kino platintojai taip ir neatvežė. Su kitomis nejuokavo – už Atlanto mažo biudžeto „pjūklai“ kraunasi neregėtus lobius. Trečiasis, susuktas ir išreklamuotas vos už 12 milijonų, po dviejų savaitgalių Amerikoje jau puikuojasi 60 milijonų kapitalu. Šis kapitalas – tik pradinis, savo įnašų dar nepridėjo nei Azija, nei Europa. To visiškai pakanka, kad scenaristai jau laužytų galvas prie ketvirtojo filmo siužeto...

Ar verti „pjūklai“ tokio ažiotažo? Pirmasis – taip, tapo tikru siaubo trileriu, žanro atradimu. Antrasis... žiauriai nuvylė, pigiai permaldamas „Kubo“ istoriją. Tačiau publika plūdo kaip kraujas, DVD leidimai taip pat nešė milžinišką pelną.

Tad prieš mus trečias maniako žudiko Džigsou enciklopedijos „Kaip išradingai pjaustyti“ tomelis. Parašytas antrosios dalies režisieriaus Dareno Lyno Busmano. Su naująja heroje – antiheroje, maniako reikalų patikėtine Amanda. Jos auklėtojas išleidinėja kvapą nuo vėžio. Prie jo mirtinai prirakinta daktarėlė Lyn, kad žudikas galėtų toliau tęsti savo kruvinus žaidimėlius. Pasirinkimo nėra. Tenka žaisti pagal iškreipčiausių fantazijų planus. Prietelius Džefas, netekęs mylimo sūnaus, taip pat žaidžia. Policijos detektyvai – ypatingi šio iškrypėlių žaidimo svečiai ir sraigtai. Konstruktorius surentė spąstus, paleido tiksėti laikrodį. Žiūrėsim, kas bus. Žiūrim, žiūrim, ogi nieko neįmatom...

Nieko, kas verstų galvomis ristis į kino teatrą. Ta pati formulė – kaip užsidarys spąstai plius netikėtumas pabaigoje su siaura rakto skylute tęsiniui. Daugybė galabijimų, žudymų, sadizmo priepuolių, šleikštulio smūgių. Galybė kliedinčio teksto ir logikos klaidų. Muzikinių klipų montažas. Greitas veiksmo lėkimas, kad nespėtume domėtis scenarijaus skylėmis. Tamsūs tuneliai, sukti zigzagai. Tik štai čia ir „Pjūklo 3“ kertinė problema. Visa tai buvo pirmojoje dalyje. Taip pat ir tęsinyje. O be jų – dar poroje dešimčių skerdikiškų filmų, kurie po pirmojo „Pjūklo“ sėkmės pasipylė kaip iš gausybės rago. Pasinaudojo žanro mada ir išspaudė tiek, kad jau nebėra ko daugiau išsunkti. Nebent – dar daugiau kibirų kraujo. Ta proga Europos žiniasklaidoje pasirodė virtinė pasipiktinusių kino apžvalgininkų straipsnių – „kinas žiaurėja“, „filmai auklėja iškrypėlius“ ir t. t. Kai kurių šalių etikos komitetai rimtai susidomėjo cenzūravimo galimybėmis. Nes žaliam jaunimėliui „Pjūklo“ ir palikuonių žaidimėliai nerealiai patinka. Atsiranda tokių, kas tokius filmus vadina... smagiomis komedijomis. Ir mėgaujasi smurto doze. Pas mus rezultatėliai tai pat linksmoki – daugiau nei 200 tūkstančių litų kinuose per porelę savaitgalių. Pasiekimai, nusileidžiantys tik... animacinėms komedijoms.