Keleiviai Autobusų stotyje yra raginami suspėti į menininko Andrejaus Polukordo instaliaciją "Pirkti ar nepirkti", kurią perėjus paprastais kasdieniais savo žingsniais, siūloma pasukti Geležinkelio stoties link. Čia požeminėje perėjoje įsikūręs menininko vadovaujamas "Galerie Uberall Office" (liet. "Galerijos visur biuras"), į kurio vitrinas leidžiama spoksoti, belaukiant traukinio. Ir jei netyčia praleisite traukinį – nieko baisaus, nes pats "Galerie Uberall Office" direktorius A.Polukordas pakvies jus į ekskursiją, kurios maršrutas nėra žinomas, tačiau visi atsakymai į jos metu jūsų užduosimus klausimus – jau parengti, vadovaujantis geležinės logikos principu.

Susidomėjote? Kad atsakymų būtų šiek tiek daugiau – interviu su menininku, "Galerie Uberall" direktoriumi A.Polukordu apie nuolatinį spaudimą vartoti, meną išlikti ir mobilumą.

– Kūriniu "Pirkti ar nepirkti", eksponuojamu Kauno autobusų stotyje, kalbate apie prieštaravimus posovietinėje visuomenėje. Jūs esate gimęs jau nepriklausomoje Lietuvoje, todėl tikriausiai sovietinė sistema jums yra pažįstama tik iš artimųjų pasakojimų, literatūros šaltinių, dokumentinių ar meninių filmų.

– Kūrinio idėją inspiravo laikotarpis, kuriuo augau, kurį prisimenu – taigi viskas nuo mano atsiradimo 1990-aisiais , o jei dar tiksliau – nuo 1994-ųjų, nes tik nuo tada kažką prisimenu.

Šį laikotarpį sieju su pinigų deficito problema ir instaliacijoje kalbu ne apie prieštaravimus visuomenėje, bet apie prieštaravimus žmogaus viduje, kai jis, dėl kažkokių popierėlių stygiaus yra priverstas dešimt kartų pagalvoti prieš ką nors nusipirkdamas. Manau, kad pagrindinė to laikotarpio žmonių dilema ir buvo: kam leisti pinigus, o kur geriau pataupyti?

Manau, kad sparčiai vakarėjame ir vartodami vis daugiau prarandame saiką, kartu ir pinigų išleidžiame daugiau.

Pamenu, visi aplinkui taupė. Pirkdavo tik tai, ko tikrai reikėdavo. Didelė dauguma Lietuvoje gyvenančių žmonių taip daro iki šiol. Manau, kad esame kone vienintelė šalis Europoje, turinti prekybos centrų nuolaidų kortelių sistemas, nes iš vargšų ir taupių žmonių sugalvojo pasipelnyti didelės korporacijos, pririšdamos sau nuolatinius klientus. Žmonės kasdien su savimi nešiojasi visą prekybos centrų kortelių šuntą t.y. visų įmanomų parduotuvių korteles ir būtent nuo jų plyšta piniginės, o ne nuo pinigų.

Prisimenu, kai būdamas vaikas su kiemo draugais rinkdavau  "Snickers" batonėlių pakuotes. Reikėjo surinkti 15 ir tada juos buvo galima išsikeisti į jo jo žaislą. Pirmą dieną, kai buvo paskelbta ši akcija, visos "Snickers" pakuotės, besimėtančios kieme, dingo per naktį. Staiga jos įgavo vertę. Draugai surinko reikiamą pakuočių skaičių, o man sekėsi sunkiai – surinkau vos 4 nudilusias pakuotes. Kitas mūsų uždarbio šaltinis buvo rinkti tuščius butelius ir juos priduoti. Kažkur buvo straipsnis apie tai, kad lietuviai – vieni taupiausių žmonių Europoje. Įdomu, ar tai tiesa. Manau, kad sparčiai vakarėjame ir vartodami vis daugiau prarandame saiką, kartu ir pinigų išleidžiame daugiau.

– Šia instaliacija tarsi sukuriate laikiną erdvinį perėjimą – iš viešos erdvės į privačią. Kokia yra pačios vietos, kurioje eksponuojama jūsų instaliacija, svarba? Ir kokiu savo turiniu ji papildo jūsų darbą?

– Jūs sakote "kūriniu", bet aš nieko nesukūriau. Aš tik pabrėžiau situaciją, kuri jau ir taip egzistuoja. Tik žmonės į ją neatkreipia dėmesio. Todėl vieta instaliacijoje netgi svarbesnė nei kūryba. Ji buvo parinkta būtent tokia, kokia yra, tokia, kokia buvo suprojektuota.

Jau kurį laiką pastebiu nuolatinį spaudimą pirkti ir vartoti. Lietuvoje jis kiek mažesnis, bet užsienio didmiesčiuose šis spaudimas jaučiamas nuolatos. Gyvendamas Vienoje pastebėjau, kad egzistuoja parduotuvės, turinčios du identiškus įėjimus iš dviejų priešingų pusių. Tokias parduotuves galima tiesiog praeiti nieko jose nenusipirkus. Kartą Vienoje, besislėpdamas nuo lietaus, tokiomis parduotuvėmis nukeliavau ištisą kvartalą. Rusų kalboje yra toks išsireiškimas проходной двор (liet. "pereinamas kiemas"). Instaliacija ir siekiau sudaryti pereinamo kiemo situaciją, kurioje atsiranda dilema, kas svarbiau: privataus verslo interesai ar daugumos interesai (plūstančių žmonių srauto pro privataus verslo būstinę siekiai).

– Vyresniajai kartai jūsų kūrinys "Pirkti ar nepirkti" sukelia neigiamų (galbūt kažkam ir teigiamų) sentimentų, tačiau kaip manote, ar instaliacija yra atvira jaunesnės kartos atstovų (gimusių po Lietuvos nepriklausomybės), kuriems sovietinė sistema pažįstama tik iš istorijos vadovėlių, ir labiau primena utopiją nei buvusią realybę, interpretacijoms?

– Jei kūrinys sukelia sentimentus, vadinasi, situacija perteikta teisingai. Nesvarbu neigiamus, ar teigiamus. Šia instaliacija nesiekiau kam nors įtikti, todėl ji atviriausia tiems, kurie vaikystėje ir paauglystėje jautė ne prekių, o pinigų deficitą.

– Kitas jūsų projektas, pristatomas Kauno bienalėje – mobili meno galerija "Galerie Uberall" (liet. "Galerija visur"). Kokia yra šios galerijos misija?

– Kauno bienalėje pristatoma ne "Galerie Uberall", bet "Galerie Uberall Office" (liet. "Galerijos visur biuras"). Kalbant apie "Galerie Uberall" – jos misija yra būti visur, būti mobiliai, o Kauno bienalėje įrengto jos biuro misija paprastesnė – esame vieni iš Kauno bienalės partnerių. Suteikėme renginiui finansinę paramą bei padedame kaip bienalės gidai – vedame ekskursijas ir papildome Kauno bienalės turinį savo įžvalgomis. Dirbame, galima sakyti, tą patį darbą kaip ir bienalės komanda.

– Laikinai "Galerie Uberall Office" įsikūrė požeminėje perėjoje, vedančioje iš Kauno geležinkelio stoties – erdvėje, kuri su menu nėra susijusi, o gal klystu? Kuo paremtas toks lokacijos pasirinkimas?

– Tai lokacija, kurią mums pasiūlė Kauno bienalės kuratoriai ir ji mums tiko. Manau, su menu požeminė perėja susijusi dar ir kaip! Jūs tik pažiūrėkite, kuo prekiauja požeminėje perėjoje įsikūrusios krautuvėlės. Menas, ne kas kita, yra prekiauti tais daikčiukais ir paslaugomis ir sugebėti išlikti! Šalimais "Galerie Uberall Office" yra įsikūręs prekeivis Aleksandras, kuris parduoda dėvėtus telefonus bei juos taiso. Žmonių pas jį apsilanko ne per daugiausiai, todėl būtų smagu, jei kas į jo taisyklą atneštų savo sugedusį telefoną.

– Ar "Galerie Uberall Office" lokacija turi reikšmės jo darbo pobūdžiui?

– Galerijos biure mes dirbame tokius kasdienius darbus, kaip ir, pavyzdžiui, mūsų kaimynas Aleksandras. O pati "Galerie Uberall" yra visai kas kita. Tai – trikampė platforma, nuolatos keičianti savo lokaciją, nes yra ant ratų. Kalbant apie jos lokacijos ir turinio ryšį – dažnai mes skatiname menininkus pačius pasirinkti galerijos lokaciją.

– "Galerie Uberall Office" tampa atskaitos tašku, nuo kurio pradedate savo vedamas ekskursijas. Kokius 12-ajai Kauno bienalei svarbius ar visiškai su ja nesusijusius taškus aplankote? Kaip yra sudaromas šių ekskursijų maršrutas?

– Atskleisiu jums paslaptį – maršruto nėra. Mes tiesiog dirbame, ieškodami jo vykstant ekskursijoms. Kokius taškus mes aplankome? Ateikite ir pamatysite.

– Vienas iš ekskursijų tikslų yra rasti atsakymą į klausimą, ką iš tikrųjų reiškia bienalės pavadinimas "Po išvykimo / Prieš atvykstant". Kadangi Kauno bienalės metu yra suplanuotos net kelios ekskursijos, ar kiekvienos jų metu atsakymas į šį klausimą kinta ar išlieka stabilus?

– Visų ekskursijų metu atsakymas išlieka toks pat. Mes patys jį išsprendėme matematiškai, vadovaudamiesi geležinės logikos principu. Bet siekiame, kad ekskursijų dalyviai iki atsakymo prieitų patys.

"Galerie Uberall" direktoriaus ekskursija

Liepos 8 d. 17.30–19.00 val.

Rugpjūčio 8 d. 17.30–19.00 val.

Rugsėjo 18 d. 17.30–19.00 val.

Ekskursijos pradžia – požeminėje perėjoje, vedančioje iš Kauno geležinkelio stoties, prie mobilios meno galerijos "Galerie Uberall" biuro.

Direktoriaus ekskursija nemokama, tačiau dėl ribotų vietų skaičiaus, rekomenduojame registruotis iš anksto el. paštu [email protected].