Po gyvenimą – atmerktomis akimis

Dangumi lėtai plaukioja žuvys, pievomis brenda milžiniškas vaikas, stotelė prieš pakylant į beribį dangų – mažame Klaipėdos senamiesčio kiemelyje. Tai – ne fantazija. Tai – vilniečio tapytojo Algio Griškevičiaus žvilgsnis į pasaulį atviromis akimis.

Baroti galerijoje atidaryta naujausių A.Griškevičiaus paveikslų paroda. Dailės meistru dėl savo formų išraiškingumo ir savito stiliaus laikomas tapytojas pastaruoju metu Lietuvoje retai rengia parodas.

Parodos lankytojams besižavint fotografiškai tiksliais, bet fantastiškai sukonstruotais vaizdiniais, kuriuos dar būtų galima pavadinti psichogeografiniais žemėlapiais, su dailininku kalbėjomės apie kitokią kasdienybę.

– Parodos atidaryme akcentuotas Jūsų potraukis fotografijai. Kodėl susidomėjote tuo žanru?

– Man tiesiog pabosta ištisus metus tapyti. Tai tampa darbu. O aš to nenoriu. Be to, tapyba reikalauja labai daug energijos. Tiek neužtenka, kad ja pakraučiau visus darbus. Tad man reikalingas šioks toks atsitraukimas. Fotografija – puikus būdas, nes nereikalauja tiesioginių energetinių įkrovų, o yra toks išmąstytas dalykas. Vasarą daugiau fotografuoju, o rudenį būnu pasiilgęs tapybos. Vakarais dar darau visokius objektus.

– Buvote apibūdintas kaip fotografas moralistas. Ar toks esate?

– Tai Juozas Erlickas taip parašė. Manau, tiesiog dėl rimo tas epitetas tiko. Nelaikau savęs labai moraliu, ir mano darbai, nemanau, kad yra labai jau moralūs. Žodis „moralistas“ mene, mano nuomone, apskritai nėra labai tinkamas.

– Kodėl šios parodos paveiksluose tiek daug žuvų?

– Man žuvis labai patinka. Ji turi labai daug prasmių. Juk žuvis – ir krikščionybės ženklas...

– Sakėte, kad nesate moralistas...

– Taip, pasirodo, gal ir turi pagrindo tas apibūdinimas. Gal tik pats išsisukinėju (juokiasi).

Man patinka tai, kad žuvis – pats nebyliausias padaras žemėje. Ji labai labai graži. Per žuvies įvaizdį galiu rasti labai daug aliuzijų. Pavyzdžiui, perkeliu ją į kitas plotmes, ji pradeda skraidyti.

– Apie ką yra Jūsų paveikslų istorijos?

– Apie vienatvę, ilgesį, meilės troškimą, vaikystę, sapnus – apie gyvenimą. Tie darbai patinka žmonėms todėl, kad vaizduojami labai bendražmogiški dalykai. Visi sapnuoja, o aš kuriu sapno atmosferą. Žinot, kaip būna – atrodo, sapnuoji paprastą dalyką, o atmosfera neįprasta. Prabundi, ir viskas išsisklaido. Jei perteikiu tą būseną – darbai įgauna sustojusio laiko pojūtį.

– Ar ir kasdieniame gyvenime, ne tik sapnuojant, galima pamatyti nors dalį to pasaulio, kurį tapote?

– Galima. Tik reikia vaikščioti po gyvenimą atmerktomis akimis.

Algio Griškevičiaus tapyba Baroti galerijoje viešės iki gegužės 10-osios.