Jau­nos poe­tės kū­ry­ba bren­do ir kei­tė­si, tačiau bū­din­gas jaut­ru­mas, mo­te­riš­ku­mas bei su­bti­lus ties­mu­kiš­ku­mas. Pa­ti Ind­rė, net pa­klaus­ta apie kas­die­nius da­ly­kus, su­ge­ba iš­sau­go­ti ge­bė­ji­mą juos nu­pa­sa­ko­ti kiek ma­giš­kai, int­ri­guo­jan­čiai ir tie­siog... poe­tiš­kai!

– Kaip, žvel­giant jū­sų aki­mis, bė­gant me­tams pa­si­kei­tė jū­sų kū­ry­ba? Gal­būt pa­gal kin­tan­čias ver­ty­bes ar įgy­tą pa­tir­tį pa­ki­to jos tu­ri­nys, sti­lius ar pa­grin­di­nė idė­ja?

– Ei­lė­raš­čiai kei­čia­si kar­tu su ma­ni­mi. Kny­gos pa­si­ro­do kas pen­ke­rius me­tus. Tai­gi, tie po­ky­čiai ga­na leng­vai pa­ste­bi­mi. Pir­mo­je – vai­kys­tės ir mer­gys­tės pa­tir­tys, ant­ro­je – bran­des­nis po­žiū­ris, to­ji kū­ry­ba – tar­si him­nas mo­te­riš­ku­mui, o tre­čio­je, ku­ri pa­si­ro­dys ki­tais me­tais, ban­dau pri­si­kas­ti kuo ar­čiau vi­sa ko es­mės, su­tal­pin­ti pa­sau­lį į ke­lis žo­džius. Ma­nau, kad ge­ra poe­zi­ja yra ta, ku­ri nu­skaid­ri­na ir pa­de­da pa­ma­ty­ti tai, kas šiaip įpras­to­je mū­sų kas­die­ny­bė­je ne­ma­to­ma. Bū­tent to­kią ir no­rė­čiau kur­ti.

Ge­ra poe­zi­ja yra ta, ku­ri nu­skaid­ri­na ir pa­de­da pa­ma­ty­ti tai, kas šiaip įpras­to­je mū­sų kas­die­ny­bė­je ne­ma­to­ma.

– Jū­sų kū­ry­ba bu­vo kri­ti­kuo­ta dėl itin at­vi­ro kal­bė­ji­mo apie da­ly­kus, ku­rie dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių mū­sų vi­suo­me­nė­je vis dar yra ta­bu. Ar esa­te to­kia pat at­vi­ra ir gy­ve­ni­me? O gal at­virkš­čiai – bend­rau­da­ma esa­te ge­ro­kai kuk­les­nė ne­gu sa­vo ei­lė­se?

– Kai ku­rie ei­lė­raš­čiai te­bu­vo ma­žy­tės pro­vo­ka­ci­jos. Bū­da­ma 18-os ar 20-ies me­tų, lei­dau sau pa­žais­ti. Tai­gi, to­ji kri­ti­ka ma­nęs nė kiek ne­žei­dė, o tik kė­lė šyp­se­ną. Bend­rau­da­ma ar­ti­miau­sia­me bū­ry­je esu itin at­vi­ra, kar­tais, net jei­gu ir su­ge­bu pa­ty­lė­ti, tai, ką gal­vo­ju, pa­ra­šy­ta ant vei­do. Pas­te­bė­jau, kad ma­no bend­ra­vi­mas su pa­čiais bran­giau­siais žmo­nė­mis pa­si­žy­mi sai­kin­gu ir ele­gan­tiš­ku ties­mu­ku­mu. Pa­ti la­biau­siai ne­mėgs­tu me­lo ir dvi­vei­džių žmo­nių. Ma­nau, kad bū­da­mi at­vi­ri tau­po­me vie­ni ki­tų lai­ką. Ki­ta ver­tus, kar­tais svar­biau­sia lai­ku ir vie­to­je pa­ty­lė­ti. Vis­kas pri­klau­so nuo si­tua­ci­jos. Pats di­džiau­sias iš­min­ties po­žy­mis – ge­bė­ti jas at­skir­ti ir at­pa­žin­ti.

– Daž­nai au­to­riai, gy­ve­ni­me at­ra­dę lai­mę ir ra­my­bę, su­si­du­ria su sun­ku­mais ku­riant. At­ro­do, jog liū­de­sys ar pyk­tis yra kur kas di­des­nis kū­ry­bos va­rik­lis ne­gu vi­di­nė har­mo­ni­ja, o ją pa­sie­kus mū­zos ne­beap­lan­ko. Ar tai bū­din­ga ir jums? O gal at­virkš­čiai?

– Skaid­rus liū­de­sys nė­ra blo­gas da­ly­kas, ta­čiau nuo ko­kių 25-erių su­pra­tau, kad bū­tent har­mo­ni­ja, pa­ti pa­pras­čiau­sia vir­tu­vi­nė lai­mė ir san­tar­vė su sa­vi­mi lei­džia neuž­si­žais­ti ties tuo paaug­liš­ku, ego­cent­riš­ku knai­sio­ji­mu­si po nei­gia­mas emo­ci­jas ir kan­čios paieš­kas. As­me­ny­bės dar­na lei­džia pa­kil­ti ke­liais laip­te­liais aukš­čiau, ta­da at­si­ran­da dau­giau švie­sos ir leng­viau ras­ti bū­dų tuo da­ly­tis su ki­tais. Kai jau­čiuo­si iš­ties pra­stai – ne­ku­riu. Yra ne­ma­žai itin švie­sių ir itin ta­len­tin­gų as­me­ny­bių. No­riu ly­giuo­tis į to­kius gra­žius pa­vyz­džius.

– Ko­kie au­to­riai – di­džiau­si jū­sų au­to­ri­te­tai?

– Ma­no poe­zi­jos dei­vė yra Wis­ła­wa Szym­bors­ka. O šiaip – bū­tų to­kia be­ga­lė pa­var­džių, kad vi­sų net neap­siim­siu var­dy­ti. Be­je, ne­ma­žai tarp jų bū­tų mu­zi­kan­tų: Da­vi­das Bo­wie, PJ Har­vey, Fio­na App­le, Bil­lie Ho­li­day ar Nic­kas Ca­ve’as ir t.t. Mu­zi­ka aist­rin­gai do­miuo­si nuo anks­ty­vos paaug­lys­tės.

– Ką jū­sų gy­ve­ni­me reiš­kia Kau­nas? Ko iš šio mies­to la­biau­siai pa­siilgs­ta­te?

– Kau­nas man yra neiš­pa­sa­ky­tai bran­gus. Tai ma­no, ma­no tė­vų ir se­ne­lių mies­tas. Šia­me mies­te užau­gau ir su­bren­dau, gy­ve­nau iki 20-ies. Per die­ną po du kar­tus leis­da­vau­si nuo Alek­so­to kal­no iki Jė­zui­tų gim­na­zi­jos, tuo­met – per Vil­niaus gat­vę kul­niuo­da­vau iki Juo­zo Gruo­džio mu­zi­kos mo­kyk­los ir at­gal. Daž­nai pės­čio­mis su au­si­nė­mis, klau­sy­da­ma­si mėgs­ta­mų at­li­kė­jų ir gru­pių įra­šų. Ba­ka­lau­ro stu­di­jas taip pat bai­giau Vil­niaus uni­ver­si­te­to Kau­no fa­kul­te­te. To­ji at­kar­pa nuo San­ta­kos iki Lais­vės alė­jos fon­ta­no, dar Ža­lia­kal­nis – man bran­giau­sios Kau­no vie­tos. Per me­tus bent ke­lis kar­tus ke­liau­ju sa­vo marš­ru­tu.

– Ko­kia ži­no­ma ci­ta­ta ar sen­ten­ci­ja ge­riau­siai at­spin­di da­bar­ti­nę jū­sų gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ją?

– Tik va­kar bai­giau skai­ty­ti No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to, šve­dų poe­to To­mo Transt­ro­me­rio rink­ti­nę. Tai­gi, pa­ci­tuo­siu įstri­gu­sias ei­lu­tes iš šios kny­gos: „Ir aš nu­bun­du nuo įky­raus GAL­BŪT, ku­ris ne­ša ma­ne per svy­ruo­jan­tį pa­sau­lį.“

– O be ko­kio žmo­gaus ne­bū­tu­mė­te to­kia, ko­kia esa­te da­bar?

– Be vi­sų tų, ku­riuos my­liu.

– Ar jums, kaip me­niš­kai as­me­ny­bei, ne­sve­ti­mi že­miš­ki da­ly­kai, pa­vyz­džiui bui­tis, ru­ti­na, ma­dos ten­den­ci­jos?

– La­bai mėgs­tu tvar­ky­ti na­mus, skalb­ti, plau­ti in­dus, ei­ti į par­duo­tu­vę. Man pa­tin­ka šva­ra ir tvar­ka na­muo­se – esu per­fek­cio­nis­tė, tad pri­si­jau­ki­nau tuos pe­rio­diš­kus veiks­mus, to­kius neiš­ven­gia­mus ir nuo­la­ti­nius, jie – tar­si mū­sų kas­die­ny­bės stu­bu­ro slanks­te­liai. O dėl ma­dos – nuo anks­ty­vos vai­kys­tės iš­kar­py­da­vau ma­mos „Bur­da“ žur­na­lus, užau­gu­si no­rė­jau kur­ti dra­bu­žius. Iš­ties do­miuo­si šia sri­ti­mi, ne vie­nus me­tus esu ra­šiu­si į ma­dos žur­na­lus.

– Gal­būt yra ak­se­sua­ras, dra­bu­žis ar ma­kia­žo gud­ry­bė, ku­rią ga­lė­tu­mė­te įvar­dy­ti kaip sa­vo ski­ria­mą­jį ženk­lą, es­mi­nę įvaiz­džio da­lį?

– Nuo ke­lio­li­kos me­tų esu įsi­my­lė­ju­si pli­suo­tus si­jo­nus ir uni­for­mas pri­me­nan­čias su­kne­les. De­ja, vi­sa tai pa­sta­rai­siais me­tais ta­po to­kiu meinst­ry­mu, pa­pli­to taip ma­siš­kai, kad abe­jo­ju, ar tai bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti iš­skir­ti­niu sti­liu­mi. Es­mė – kaip vi­sa tai su­de­ri­ni.

– Ar daug dė­me­sio ski­ria­te sa­vo iš­vaiz­dai?

– At­sa­ky­mas pri­klau­so nuo to, su kuo ly­gin­si. Ne­ma­nau, kad itin daug. Kar­tais prieš fil­muo­jant lai­dą ar ve­dant ren­gi­nį ten­ka skir­ti išo­rei šiek tiek dau­giau lai­ko.

– Ko­kių tri­jų šiuo­lai­ki­nės vi­suo­me­nės bruo­žų ne­ga­li­te pa­kęs­ti?

– Ga­liu pa­kęs­ti ko­ne vis­ką. Mo­kau­si priim­ti pa­sau­lį to­kį, koks yra. Tik ne­mėgs­tu jo­kios ag­re­si­jos, ša­li­nuo­si per in­ten­sy­viai bru­ka­mų idė­jų. Su­vo­kiu, kad daug ko tie­siog ne­ga­liu pa­keis­ti, ga­liu tik at­si­ri­bo­ti. Skau­di­na ne­kal­tų žmo­nių mir­tys dėl kaž­kie­no ideo­lo­gi­jos, in­te­re­sų. Ki­ta ver­tus, tai vy­ko vi­sais lai­kais vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ne­tei­sy­bės, kan­čios ir gė­rio bei gro­žio san­ty­kis, ma­nau, yra to­ly­gus. Kiek ir ko­kiu san­ty­kiu per gy­ve­ni­mą ko ten­ka pa­tir­ti, le­mia ap­lin­ky­bės ir po­žiū­ris.

– Jū­sų ei­lė­se mo­te­ris – ra­ga­na, mer­gai­tė, mei­lu­žė... Ar ne­ma­no­te, kad šiuo­lai­ki­nė mo­te­rų tra­ge­di­ja – sa­vo in­di­vi­dua­lu­mo at­si­sa­ky­mas, mė­gi­ni­mas pa­slėp­ti sa­vo vi­di­nę mer­gai­tę ar ra­ga­ną ir ban­dy­mas spraus­tis į vie­no­dų, neį­do­mių mo­te­rų ap­da­rą?

– Man at­ro­do, kad šis lai­ko­tar­pis kaip tik to­le­ran­tiš­kai lei­džia pa­si­ma­tuo­ti la­bai daug įvai­rių va­rian­tų. Juk da­bar ver­ti­na­mos ir kar­je­ros mo­te­rys, ir tie­siog ma­mos ar ge­ros na­mų šei­mi­nin­kės. Svar­bu tik pa­čiai sau pri­min­ti, kad nie­ko nie­kam ne­pri­va­lai įro­di­nė­ti, te­rei­kia pa­si­rink­ti tai, ko la­biau­siai trokš­ti esa­mu eta­pu, pa­čiai sau tai įvar­dy­ti ir lai­ky­tis pa­si­rink­tos kryp­ties.

– Gal­būt esa­te iš žmo­nių, be­si­jau­čian­čių gi­mus ne sa­vo lai­kais? Ku­ri epo­cha ar­ti­miau­sia jū­sų šir­džiai sa­vo fi­lo­so­fi­ja, li­te­ra­tū­ra, ma­do­mis?

– Do­miuo­si me­no is­to­ri­ja, tad man gra­žūs be­veik vi­si lai­ko­tar­piai – ar tai bū­tų vi­du­ram­žiai, ar art de­co, ar bau­haus. Ne­mėgs­tu tik praė­ju­sio am­žiaus aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio. Daž­nai ten­ka iš­girs­ti, kad pri­me­nu vie­ną ar ki­tą ne šio lai­ko pa­veiks­lą. Gal to­dėl anks­čiau pa­vy­dė­jau šiuo­lai­ki­nėms mer­gi­noms to gy­vo, džin­si­nio gro­žio. Da­bar jau prii­mu sa­ve to­kią, ko­kia esu, ge­rai jau­čiuo­si man skir­ta­me kiau­te ir duo­ta­me lai­ke.

– Ar ra­šy­da­ma tu­ri­te sa­vų ri­tua­lų, pa­vyz­džiui, bū­tent vie­nu spe­cia­liu bū­du pa­ruoš­tą ka­vą ar vi­siš­ką ty­lą ir ra­my­bę ap­link?

– Ka­vos apa­ra­to burz­gi­mas man mie­liau­sias vos pa­bu­dus ry­te. Ge­riu be pie­no, cuk­raus ir ki­tų prie­dų. Daž­niau­siai su ne­men­ku py­ra­go ga­ba­lu. Sė­džiu vir­tu­vė­je ir at­ra­šau į laiš­kus ar at­lie­ku mon­ta­žo ko­rek­ci­jas kū­ry­biš­ko gy­ve­ni­mo bū­do žur­na­lui „Už­ku­li­siai per „Pen­ki TV“.

O ra­šy­da­ma ei­lė­raš­čius tu­riu bū­ti vie­na ir kuo skaid­riau nu­si­tei­ku­si.

– Esa­te pe­lė­da ar gy­ves­nė ir pro­duk­ty­ves­nė jau­čia­tės švie­čiant ry­ti­nei sau­lei?

– Mie­gu ne­ma­žai. Man rei­kia ma­žiau­siai aš­tuo­nių va­lan­dų poil­sio. Kai neiš­si­mie­gu, esu itin ne­pro­duk­ty­vi, tad daž­niau­siai at­si­sa­kau vė­ly­vų links­my­bių. Pa­bu­du­si kim­bu į dar­bus ir sten­giuo­si vis­ką nu­veik­ti pir­mo­je die­nos pu­sė­je.

– Ar tu­ri­te ža­lin­gų įpro­čių? Jei taip, ko­kių?

– Mėgs­tu ne­svei­ką mais­tą. Ypač sal­du­my­nus. Ir la­bai re­tai pri­si­ver­čiu spor­tuo­ti.

– Kas jus da­ro lai­min­gą?

– Lai­min­giau­sia esu ta­da, kai jau­čiuo­si rei­ka­lin­ga ki­tiems, kai ga­liu pa­dė­ti. Dar – bend­rau­da­ma su drau­gais, leis­da­ma lai­ką gam­to­je, ke­liau­da­ma ir vis pa­žin­da­ma ką nors nau­ja. Tar­kim, per­skai­čiu­si ge­rą kny­gą, pa­žiū­rė­ju­si fil­mą ar val­gy­da­ma ska­nų, gra­žiai lėkš­tė­je at­ro­dan­tį pa­tie­ka­lą. Sten­giuo­si džiaug­tis vi­so­mis smulk­me­no­mis, ieš­ko­ti gro­žio su­pan­čio­je ap­lin­ko­je ir į tai su­si­telk­ti.

– Ro­man­tiš­kus ry­šius sa­vo poe­zi­jo­je ne­re­tai ap­ra­šo­te itin rea­lis­tiš­kai, net ci­niš­kai. Ar ti­ki­te sce­na­ri­ju­mi „ir jie gy­ve­no il­gai ir lai­min­gai“?

– Anks­ty­vo­jo­je paaug­lys­tė­je no­rė­jau vi­są gy­ve­ni­mą pra­leis­ti su tuo, su ku­riuo pir­mą kar­tą pa­si­bu­čiuo­siu. Aiš­ku, jau ku­rį lai­ką ži­nau, kad gy­ve­ni­me bū­na ke­li gy­ve­ni­mai. Nei­dea­li­zuo­ju ypa­tin­gų jaus­mų, pui­kiai su­pran­tu, kad tas „il­gai ir lai­min­gai“ pri­lygs­ta ste­buk­lui, bet nuo­šir­džiai te­be­ti­kiu gra­žiais il­ga­lai­kiais san­ty­kiais ir ta mums vi­siems duo­ta ga­li­my­be su­tik­ti šio­je pla­ne­to­je sa­vo žmo­gų.