Jaunos poetės kūryba brendo ir keitėsi, tačiau būdingas jautrumas, moteriškumas bei subtilus tiesmukiškumas. Pati Indrė, net paklausta apie kasdienius dalykus, sugeba išsaugoti gebėjimą juos nupasakoti kiek magiškai, intriguojančiai ir tiesiog... poetiškai!
– Kaip, žvelgiant jūsų akimis, bėgant metams pasikeitė jūsų kūryba? Galbūt pagal kintančias vertybes ar įgytą patirtį pakito jos turinys, stilius ar pagrindinė idėja?
– Eilėraščiai keičiasi kartu su manimi. Knygos pasirodo kas penkerius metus. Taigi, tie pokyčiai gana lengvai pastebimi. Pirmoje – vaikystės ir mergystės patirtys, antroje – brandesnis požiūris, toji kūryba – tarsi himnas moteriškumui, o trečioje, kuri pasirodys kitais metais, bandau prisikasti kuo arčiau visa ko esmės, sutalpinti pasaulį į kelis žodžius. Manau, kad gera poezija yra ta, kuri nuskaidrina ir padeda pamatyti tai, kas šiaip įprastoje mūsų kasdienybėje nematoma. Būtent tokią ir norėčiau kurti.
Gera poezija yra ta, kuri nuskaidrina ir padeda pamatyti tai, kas šiaip įprastoje mūsų kasdienybėje nematoma.
– Jūsų kūryba buvo kritikuota dėl itin atviro kalbėjimo apie dalykus, kurie dėl kažkokių priežasčių mūsų visuomenėje vis dar yra tabu. Ar esate tokia pat atvira ir gyvenime? O gal atvirkščiai – bendraudama esate gerokai kuklesnė negu savo eilėse?
– Kai kurie eilėraščiai tebuvo mažytės provokacijos. Būdama 18-os ar 20-ies metų, leidau sau pažaisti. Taigi, toji kritika manęs nė kiek nežeidė, o tik kėlė šypseną. Bendraudama artimiausiame būryje esu itin atvira, kartais, net jeigu ir sugebu patylėti, tai, ką galvoju, parašyta ant veido. Pastebėjau, kad mano bendravimas su pačiais brangiausiais žmonėmis pasižymi saikingu ir elegantišku tiesmukumu. Pati labiausiai nemėgstu melo ir dviveidžių žmonių. Manau, kad būdami atviri taupome vieni kitų laiką. Kita vertus, kartais svarbiausia laiku ir vietoje patylėti. Viskas priklauso nuo situacijos. Pats didžiausias išminties požymis – gebėti jas atskirti ir atpažinti.
– Dažnai autoriai, gyvenime atradę laimę ir ramybę, susiduria su sunkumais kuriant. Atrodo, jog liūdesys ar pyktis yra kur kas didesnis kūrybos variklis negu vidinė harmonija, o ją pasiekus mūzos nebeaplanko. Ar tai būdinga ir jums? O gal atvirkščiai?
– Skaidrus liūdesys nėra blogas dalykas, tačiau nuo kokių 25-erių supratau, kad būtent harmonija, pati paprasčiausia virtuvinė laimė ir santarvė su savimi leidžia neužsižaisti ties tuo paauglišku, egocentrišku knaisiojimusi po neigiamas emocijas ir kančios paieškas. Asmenybės darna leidžia pakilti keliais laipteliais aukščiau, tada atsiranda daugiau šviesos ir lengviau rasti būdų tuo dalytis su kitais. Kai jaučiuosi išties prastai – nekuriu. Yra nemažai itin šviesių ir itin talentingų asmenybių. Noriu lygiuotis į tokius gražius pavyzdžius.
– Kokie autoriai – didžiausi jūsų autoritetai?
– Mano poezijos deivė yra Wisława Szymborska. O šiaip – būtų tokia begalė pavardžių, kad visų net neapsiimsiu vardyti. Beje, nemažai tarp jų būtų muzikantų: Davidas Bowie, PJ Harvey, Fiona Apple, Billie Holiday ar Nickas Cave’as ir t.t. Muzika aistringai domiuosi nuo ankstyvos paauglystės.
– Ką jūsų gyvenime reiškia Kaunas? Ko iš šio miesto labiausiai pasiilgstate?
– Kaunas man yra neišpasakytai brangus. Tai mano, mano tėvų ir senelių miestas. Šiame mieste užaugau ir subrendau, gyvenau iki 20-ies. Per dieną po du kartus leisdavausi nuo Aleksoto kalno iki Jėzuitų gimnazijos, tuomet – per Vilniaus gatvę kulniuodavau iki Juozo Gruodžio muzikos mokyklos ir atgal. Dažnai pėsčiomis su ausinėmis, klausydamasi mėgstamų atlikėjų ir grupių įrašų. Bakalauro studijas taip pat baigiau Vilniaus universiteto Kauno fakultete. Toji atkarpa nuo Santakos iki Laisvės alėjos fontano, dar Žaliakalnis – man brangiausios Kauno vietos. Per metus bent kelis kartus keliauju savo maršrutu.
– Kokia žinoma citata ar sentencija geriausiai atspindi dabartinę jūsų gyvenimo filosofiją?
– Tik vakar baigiau skaityti Nobelio premijos laureato, švedų poeto Tomo Transtromerio rinktinę. Taigi, pacituosiu įstrigusias eilutes iš šios knygos: „Ir aš nubundu nuo įkyraus GALBŪT, kuris neša mane per svyruojantį pasaulį.“
– O be kokio žmogaus nebūtumėte tokia, kokia esate dabar?
– Be visų tų, kuriuos myliu.
– Ar jums, kaip meniškai asmenybei, nesvetimi žemiški dalykai, pavyzdžiui buitis, rutina, mados tendencijos?
– Labai mėgstu tvarkyti namus, skalbti, plauti indus, eiti į parduotuvę. Man patinka švara ir tvarka namuose – esu perfekcionistė, tad prisijaukinau tuos periodiškus veiksmus, tokius neišvengiamus ir nuolatinius, jie – tarsi mūsų kasdienybės stuburo slanksteliai. O dėl mados – nuo ankstyvos vaikystės iškarpydavau mamos „Burda“ žurnalus, užaugusi norėjau kurti drabužius. Išties domiuosi šia sritimi, ne vienus metus esu rašiusi į mados žurnalus.
– Galbūt yra aksesuaras, drabužis ar makiažo gudrybė, kurią galėtumėte įvardyti kaip savo skiriamąjį ženklą, esminę įvaizdžio dalį?
– Nuo keliolikos metų esu įsimylėjusi plisuotus sijonus ir uniformas primenančias sukneles. Deja, visa tai pastaraisiais metais tapo tokiu meinstrymu, paplito taip masiškai, kad abejoju, ar tai būtų galima pavadinti išskirtiniu stiliumi. Esmė – kaip visa tai suderini.
– Ar daug dėmesio skiriate savo išvaizdai?
– Atsakymas priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Nemanau, kad itin daug. Kartais prieš filmuojant laidą ar vedant renginį tenka skirti išorei šiek tiek daugiau laiko.
– Kokių trijų šiuolaikinės visuomenės bruožų negalite pakęsti?
– Galiu pakęsti kone viską. Mokausi priimti pasaulį tokį, koks yra. Tik nemėgstu jokios agresijos, šalinuosi per intensyviai brukamų idėjų. Suvokiu, kad daug ko tiesiog negaliu pakeisti, galiu tik atsiriboti. Skaudina nekaltų žmonių mirtys dėl kažkieno ideologijos, interesų. Kita vertus, tai vyko visais laikais visame pasaulyje. Neteisybės, kančios ir gėrio bei grožio santykis, manau, yra tolygus. Kiek ir kokiu santykiu per gyvenimą ko tenka patirti, lemia aplinkybės ir požiūris.
– Jūsų eilėse moteris – ragana, mergaitė, meilužė... Ar nemanote, kad šiuolaikinė moterų tragedija – savo individualumo atsisakymas, mėginimas paslėpti savo vidinę mergaitę ar raganą ir bandymas spraustis į vienodų, neįdomių moterų apdarą?
– Man atrodo, kad šis laikotarpis kaip tik tolerantiškai leidžia pasimatuoti labai daug įvairių variantų. Juk dabar vertinamos ir karjeros moterys, ir tiesiog mamos ar geros namų šeimininkės. Svarbu tik pačiai sau priminti, kad nieko niekam neprivalai įrodinėti, tereikia pasirinkti tai, ko labiausiai trokšti esamu etapu, pačiai sau tai įvardyti ir laikytis pasirinktos krypties.
– Galbūt esate iš žmonių, besijaučiančių gimus ne savo laikais? Kuri epocha artimiausia jūsų širdžiai savo filosofija, literatūra, madomis?
– Domiuosi meno istorija, tad man gražūs beveik visi laikotarpiai – ar tai būtų viduramžiai, ar art deco, ar bauhaus. Nemėgstu tik praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Dažnai tenka išgirsti, kad primenu vieną ar kitą ne šio laiko paveikslą. Gal todėl anksčiau pavydėjau šiuolaikinėms merginoms to gyvo, džinsinio grožio. Dabar jau priimu save tokią, kokia esu, gerai jaučiuosi man skirtame kiaute ir duotame laike.
– Ar rašydama turite savų ritualų, pavyzdžiui, būtent vienu specialiu būdu paruoštą kavą ar visišką tylą ir ramybę aplink?
– Kavos aparato burzgimas man mieliausias vos pabudus ryte. Geriu be pieno, cukraus ir kitų priedų. Dažniausiai su nemenku pyrago gabalu. Sėdžiu virtuvėje ir atrašau į laiškus ar atlieku montažo korekcijas kūrybiško gyvenimo būdo žurnalui „Užkulisiai per „Penki TV“.
O rašydama eilėraščius turiu būti viena ir kuo skaidriau nusiteikusi.
– Esate pelėda ar gyvesnė ir produktyvesnė jaučiatės šviečiant rytinei saulei?
– Miegu nemažai. Man reikia mažiausiai aštuonių valandų poilsio. Kai neišsimiegu, esu itin neproduktyvi, tad dažniausiai atsisakau vėlyvų linksmybių. Pabudusi kimbu į darbus ir stengiuosi viską nuveikti pirmoje dienos pusėje.
– Ar turite žalingų įpročių? Jei taip, kokių?
– Mėgstu nesveiką maistą. Ypač saldumynus. Ir labai retai prisiverčiu sportuoti.
– Kas jus daro laimingą?
– Laimingiausia esu tada, kai jaučiuosi reikalinga kitiems, kai galiu padėti. Dar – bendraudama su draugais, leisdama laiką gamtoje, keliaudama ir vis pažindama ką nors nauja. Tarkim, perskaičiusi gerą knygą, pažiūrėjusi filmą ar valgydama skanų, gražiai lėkštėje atrodantį patiekalą. Stengiuosi džiaugtis visomis smulkmenomis, ieškoti grožio supančioje aplinkoje ir į tai susitelkti.
– Romantiškus ryšius savo poezijoje neretai aprašote itin realistiškai, net ciniškai. Ar tikite scenarijumi „ir jie gyveno ilgai ir laimingai“?
– Ankstyvojoje paauglystėje norėjau visą gyvenimą praleisti su tuo, su kuriuo pirmą kartą pasibučiuosiu. Aišku, jau kurį laiką žinau, kad gyvenime būna keli gyvenimai. Neidealizuoju ypatingų jausmų, puikiai suprantu, kad tas „ilgai ir laimingai“ prilygsta stebuklui, bet nuoširdžiai tebetikiu gražiais ilgalaikiais santykiais ir ta mums visiems duota galimybe sutikti šioje planetoje savo žmogų.
Naujausi komentarai