Nenuostabu – juk poetės gyvenimas nuo vaikystės siejasi su teatru, jos tėvai – garsūs Kauno dramos scenos meistrai Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius, tad ir kūrybos temos jai puikiai žinomos, kalbančios apie sceną, apie nenugalimą teatro magiją, alinančiais repeticijas, aktorių dramas, neviltį, kūrybinę kančią ir kasdienius džiaugsmus.

Naujausias D. Zelčiūtės poezijos rinkinys „Koks tavo vardas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2023) dar stipriau perteikia užburiantį scenos pasaulį, anaiptol ne ramų, o kibirkščiuojantį, dramatišką, kupiną netikėtumų, paradoksų, neišsipildžiusių vilčių ir liūdesio.

Panyrame į neįprastą pasaulį, theatrum mundis – pasaulio teatro fantazariumą, kuriame veikia aktoriai, personažai, veikalai, autoriai, kuriame repeticijas būsimam paslaptingam spektakliui (ar spektakliams) veda režsisierė – autorė. D. Zelčiūtės režisūra įsimintina ir įspūdinga.

Skaičiau šią jos knygą keletą kartų, jaučiau jos giminystę, jos artumą, ir ne tik dėl mano mėgstamos teatro tematikos, bet ir dėl ypatingos scenos jausenos, kurios pripildytas visas rinkinys, dėl atsivėrimų ir nuoširdumo, galų gale dėl nujaučiamo amžinybės ilgesio.

„Koks tavo vardas“, be jokios abejonės, yra vienas ryškiausių pastarųjų metų poezjos rinkinių. Nors D. Zelčiūtę labiau ją žinome (ar įvardijame), kaip išpažintinės poezijos, asmeninių pergyvenimų, lyrinių atsivėrimų kūrėją, itin svarbią vietą užima ir scenos, teatro tematika. Daugelis knygos eilėraščių įsimena netikėta sąveika tarp asmeninių lyrinių jausminių nuotaikų ir teatro repeticijos ar spektaklio. Kartais pasijunti it kokioje scenos fejerijoje, unikaliame pastatyme, kurį nesibaigiančioje repeticijoje kuria autorė.

D. Zelčiūtei pats gyvenimas tampa teatru ir kasdienybės buitinė realybė virsta blyškiu šešėliu, fikcija. Čia prasideda nepakartojama teatrinė magija, kurią, visų pirma, pajunta aktoriai, scenos žmonės, visi mylintys ir besidomintys teatro menu.

Teatro tematika ryški ir ankstesniuose rašytojos rinkiniuose. Prieš dešimtmetį pasirodžiusioje poezijos knygoje „Džuljetos suknelė“ autorė supina biografinius ir įvairių dramų personažų įvykius ar troškimus, joje ryškus teatrinis efektas, vaidmenų ir atlikėjų kaita.

Kartais pasijunti it kokioje scenos fejerijoje, unikaliame pastatyme, kurį nesibaigiančioje repeticijoje kuria autorė.

 

Teatralų gyvenimą D. Zelčiūtė aprašė ir romane „Gastrolės“, o biografinėje atsiminimų knygoje „Augau teatre“ (2022) atskleidžiama tuomečio teatro kasdienybė vaiko akimis.

Net ir poezijos knygoje „Šokiai Vilniaus gatvėje“, už kurią poetė 2021 m. pelnė Maironio („Poezijos pavasario“) premiją ir Antano Miškinio literatūrinę premiją, galima rasti teatrinės vaizdų dramaturgijos, savianalizės, tampančios skausminga išpažintimi. Artimojo liga, kančia ir mirtis perteikiama be dirbtinumo, sentimentalumo, teatrinės kaukės krinta, pačios autorės skausmas ir netektis perteikiami itin įtaigiai ir nuoširdžiai.

Knygą „Koks tavo vardas“ sudaro du skyriai – „Prie tavo vartų apynys“ ir „Ant mūsų vardo sniegas“. Pirmajame gausu asmeninės autorės patirties, išpažintinės lyrikos, daugiaprasmių poetinių metaforų:

Rožės prie tavo durų

rytoj jau jų nebebus

šiandien mes nieko neturim

ir mūsų niekas – perpus

arba

Tylus vos apšviestas kambarys

Ir tavo ranka

Spaudžia širdį

Lyg tuoj plūsteltų kraujas

Prieš nerimo smurtą

Nebeturime ginklų

Šios dalies eilėraščiuose nemaža asmeniškumo, liūdesio, išėjusiųjų atminimo, tačiau šiuos lyrinius išpažinimus stelbia šviesos, vilties ir tikėjimo ilgesys: „Širdie / koks ruduo / smūgiais į paširdžius / sakau yra viltis / sakau reikia laikytis / atitaria išminčiai šventieji / nušniokščia mūsų maldų upės...

Ameninės poetės patirtys ir šioje dalyje, ir apskritai visame rinkinyje nuskamba nauja daug gilesne gaida, išgyvenimų tikrumas pagavus, kuriamas (ar repetuojamas) poetinis spektaklis prisodrintas judesio, šviesos ir vidinės ritmikos.

Šios dalies eilėraščiuose nemaža asmeniškumo, liūdesio, išėjusiųjų atminimo, tačiau šiuos lyrinius išpažinimus stelbia šviesos, vilties ir tikėjimo ilgesys.

Kad tai būsimo spektaklio repeticija, rodo pirmoje dalyje šmėkščiojantys (tiesa, retokai) sceniniai įvaizdžiai:

Žengiame per traškantį

idealizmo ledą

nuvaikščiotomis scenos grindimis

pasilaikydami vienas kito atsargiai kažką kalbamės oras virpa

apšvietėjas atgręžia du šviesos pistoletus

tiesiai mums į akis ar ištversim...

Poetė repeticijoje pasitikrina save ir savo kuriamą personažą: Atveriu / scenos uždangą / žiūriu į save / tuštuma.

Pirma knygos dalis baigiama, mano manymu, vienu įsimintiniausių eilėraščių „Prie tavo vartų apynys“ –

ir kris ant kauburio lėtai

sniegai raminamieji

kaip mūsų suglausti vardai

mes buvom mylimieji

„Ant mūsų vardo sniegas“ – antroji knygos dalis, joje, be esminių išpažintinių motyvų, daug daugiau kultūrinių refleksijų, teatrinių motyvų. Paminėtini eilėraščiai „Nekalti“, „Nebaigta pjesė“, „Po visų spektaklių“.

Šiais eilėraščiais poetė žaidžia tikrovės iliuzija, paradoksais ir alogiškomis situacijomis, juose ryškus personažų bandymas vaidinti. Ne, bandymas gyventi eilėraščiuose savo tikrąjį gyvenimą, gyventi ne pagal dramaturgo ar režisieriaus valią. D. Zelčiūtė meistriškai persikūnija iš naratoriaus į veikiantį, kenčiantį, dramatišką personažą.

Jos poetiškumo kriterijus, be abejo, yra daugiaprasmiškumas, leidžiantis keletą nuoseklių to paties teksto skaitymų. Dviprasmybės ir daugiaprasmybės, ironija ypač ryškios teatriniuose eilėraščiuose:

Visos pjesės seniai išvaidintos

ir Čechovas

viską parašė

Šekspyras

varo iš proto ir varto

aistras kiaurus šimtmečius

bet aš

gyvenu kaip iš naujo

nuo prologo iki finalo

(Eil. „Nekalti“)

Itin autentiškai nuskamba eilėraščiai „Remarkė tekste“, „Sniegas“, „Vėjas išplėšė dramos puslapius“.

Autorė ne tik kuria savo eilėraščių spektaklį, ji poetizuoja teatrą. Užkulisių ir repeticijų, grimo kambarių, aktorių buityje ir kasdienybėje ji nuolat įžvelgia vilties ir šviesos spindesį: „Po visų spektaklių / filmavimų tragiškų / komiškų paviršutiniškų scenų / po girtų artistų sklaidymosi / grimo kambariuose po žemėm / kai jau ilsisi visos nuodėmės / staiga prieš akis atsiveria / tavo veidas...

Autorė ne tik kuria savo eilėraščių spektaklį, ji poetizuoja teatrą.

 

Kažkada šviesaus atminimo poetas Kęstutis Navakas ironiškai pastebėjo, kad nūnai kiekvienas rašiklis turi savo poetą, gausu literatų grafomanų, kurie „riboto dydžio savo bendruomenėms deklamuoja savo eiles, kaip gentims, mėgaudamiesi siauro rato pagyromis“.

Tendencija linkusi plisti ir dabar ne tik rašikliai, bet ir baldai, virtuviniai rakandai turi savo poetus. Tokioje gausoje rašliavų rasti tikrą poeziją, rasti visą poetinį pasaulį – teatralizuotą poeziją – yra ypač džiugu. D. Zelčiūtės knyga „Koks tavo vardas“ – vienas įsimintiniausių ir giliausių šiųmečių tikros poezijos atradimų.

Anglų literatūros teoretikas profesorius Terry Eageltonas teigia, kad menas nebereprezentuoja, bet ne todėl, kad siekia pakeisti pasaulį, bet todėl, kad nebėra ką atspindėti. Nėra realybės, kuri nebūtų spektaklis. Tad teatras skatina ne mūšiais kelti revoliuciją, bet vėl tapti suokalbio dalyviais, atrasti prarastas tiesas, nusigręžti nuo vartojimo kulto ir grįžti prie stabilių vertybių.

Būtent teatrinis D. Zelčiūtės pasaulis, nesibaigianti jos theatrum mundi repeticija tai teigia visa talento jėga. Esminės jos rinkinio temos – tapatybės, tiesos, laimės, vilties ir tikėjimo prošvaistės. Ko kažkada norėjome? Ko siekėme? Ką turime dabar? Kas mūsų laukia ateityje?

D. Zelčiūtė teigia teisę kiekvienam būti laimingam, jos eilėraščiuose nuolat švysteli trapaus prabėgančio laiko, jau seniai pasibaigusio spektaklio, kaip iliuzijos, kaip sapno blyksnio, vizija, primenanti mūsų būties trapumą ir laikinumą. Ji kalba apie kitokio, mistinio, gyvenimo ilgesį.

Ir tas Ilgesys jungia mus.