Šie žodžiai priklauso ne kokiam lietuvių kūrėjui ar literatūros tyrinėtojui, bet žinomam Ukrainos poetui Borisui Chersonskiui. Poetas, eseistas, vertėjas, už eiles apdovanotas poezijos premijomis, šiemet lankėsi "Poezijos pavasario" festivalyje.

Profesionalaus psichologo eilės sovietmečiu leistos savilaidos būdu "Samizdate", šiandien jo poezija apdovanota prestižinėmis premijomis, o eseistika ir vertimai aukštai vertinami. Apsilankęs Kaune B.Chersonskis sutiko mintimis pasidalyti ir su "Santakos" skaitytojais.

– Kaune esate antrą kartą. Koks įspūdis dabar ir gal atsimenate pirmąjį? Prieš kiek metų Kaune lankėtės pirmąkart?

– Kaune pirmą kartą buvau prieš 35 metus. Tuomet man didžiausią įspūdį paliko žmonės, šventiškai apsirengę, ramiai, su šeimomis, vaikais centrine gatve einantys į bažnyčią. Prieš 35 metus! Juk buvo dar sovietiniai laikai, Ukrainoje tai buvo neįmanoma: ramiai, nesislapstant eiti į cerkvę. Tąkart drauge su jais taip pat patraukiau į bažnyčią, patyriau ypatingą išgyvenimą.

Na, o dabar, po tiek metų, miestas, žinoma, kiek pasikeitęs, modernesnis, tačiau ir tuo metu jis buvo gražus. Netgi, sakyčiau, kad pasikeitė per mažai: gana daug apgriuvusių, aptrupėjusių pastatų. Vis dėlto buvo nepaprastai gera ir vėl pasivaikščioti Kaune.

– Atvykote su žmona Liudmila Chersonskaja. Ji taip pat rašo eilėraščius. Ne paslaptis, kad poetai nėra praktiški žmonės: šeimoje ir vieno poeto neretai per daug. O kaip sekasi jums?

– Na, esu ne visai tikras poetas. Jau daug metų negeriu vyno ar kokio kito alkoholio, nesu bohemos žmogus. Maža to, esu gydytojas, Odesos universiteto Psichiatrijos katedros vadovas, daug metų dirbau Psichiatrijos ligoninėje. Mano eilėraščiai nėra asocialūs, kaip turėtų būti tikro poeto, rašau apie tai, kas mane supa, kažkiek juose atsispindi ir mano darbas.

Žmona – vertėja iš anglų į rusų ir atvirkščiai kalbų, ji taip pat verčia ir poeziją, jos darbe dažni seminarai, taigi bohemai vietos nelabai yra, bet abu gyvename labai gerai, galėčiau teigti, kad esame laimingi, nors šiandien tai skamba keistai, įprasta skųstis ir kalbėti apie tai, ko trūksta, bet mus gelbėja literatūra, bendri pomėgiai, sutampantys skoniai ir požiūriai.

– Literatūra padeda išgyventi ir šiandienį Ukrainos košmarą?

– Taip, literatūra, poezija išties gali būti tas dvasinis ramstis, kuris padeda širdyje išlaikyti ramybę. Šiandienės Ukrainos situacija mums laimės neprideda, kartais pasiklausau rusų TV žinias, kuriose sakoma, kad yra planų keliauti Ukrainos pietų bei rytų link, nes ten neva gyvena prorusiškai nusiteikę žmonės ir netgi laukia rusų karių. Žinoma, taip nėra, Odesa – Ukrainos pietuose ir jeigu iš tikrųjų rusų kariai pasuktų mūsų miesto link, tektų bėgti. Beje, kartą per dvi, tris savaites praktiškai reguliariai tai vienur, tai kitur nuaidi sprogimai, jie dažniausiai vyksta naktį, sprogdinami biurai, patalpos, kuriose paprastai naktimis nėra žmonių, nors sprogimas įvyko ir mano bute, kuriame esu registruotas, bet jame negyvenu – taigi vyksta psichologinis spaudimas ir jis, be abejo, veikia: nesijaučiame saugūs, kamuoja nerimas, laukimas, stresas.

– Taigi lieka literatūra, poezija. Jūsų eilėraščiai dažnai pavadinami naujuoju epu.

– Taip, esu vadinamas naujojo epo kūrėju ir išties – mano kūryboje nėra asmeniško išsisakymo, aš tiesiog pasakoju, tai tarsi postrealistinis kalbėjimas apie įvykius ir žmones. Manyčiau, kad tai ne tiek naujasis epas, kiek postakmeizmas.

Mano su žmona eilėraščių temos neretai susiliečia, tačiau mūsų poetinis kalbėjimas, žinoma, skiriasi: ji savo mintis dėsto daugiau asociacijomis, mano kalbėjimas akivaizdžiai rišlus.

Įvykiai, prisiminimai, fantazijos: eilėraščius aš gaudau, kai jie ateina patys, savaime, ir visiškai nesistengiu kaip nors specialiai jų prisišaukti. Taigi, kai jie ateina, aš juos užrašau, beje, yra atėję ir tokių, kurių nenorėjau užrašyti, netgi rašiau prieš savo valią, buvau tarsi verčiamas juos užrašyti.

Žinoma, nemažai tokių, kurie yra tiesiog darbo rezultatas, taigi jokiu sakraliuoju, pakylėtuoju įkvėpimu netikiu ir jo nelaukiu, eilėraščių rašymas yra nelengvas darbas.

– O gydytojo psichiatro patirtis, išgirstos istorijos? Jos neveikia, į eilėraščius neateina, neverčia jų užrašyti?

– Tarp manęs gydytojo ir manęs poeto stovi didžiulė siena, negaliu naudotis ligonių gyvenimu, tačiau galiu, ko man reikia ar trūksta, susigalvoti, tačiau mano, kaip gydytojo, žinios eilėraščiuose neatsispindi. Nors yra nutikusi kurioziška situacija, kai, perskaitę mano eilėraštį, mane kaltino, kodėl išduodu savo pacientų paslaptis, bet eilėraštyje buvo viskas išgalvota, nieko panašaus realybėje nebuvo, lyrinis subjektas buvo išgalvotas. Pasakiau tai, bet man atkirto, kad manimi netiki, tai, kas parašyta, yra neva tikra. Tuomet padėkojau už tai, nes supratau, kad viską išgalvojau puikiai.

– Na, psichikos ligoniai irgi linkę išgalvoti įvairias istorijas?

– Tikrai taip, bet iš tikrųjų jie nieko neišgalvoja, jie savo sufantazuota tikrove tiki, joje gyvena ir jaučia. Jie neskiria tikrosios realybės nuo išgalvotosios, riba tarp tikrovės ir fantazijos jiems neegzistuoja. Jei žinai, kad tai išgalvota – tu rašytojas, jei ne – ligonis.

Beje, psichiatrijos klinikoje poetą sutiksi retai, o štai – dailininkų tikrai daug.

– Ir vis dėlto, kodėl pasirinkote studijuoti mediciną, ne, tarkim, literatūrą, kalbą?

– Savo šeimos dėka jau mokykloje buvau gana gerai apsiskaitęs ir literatūros srityje išprusęs. Baigiant mokyklą direktorė mane tikino, kad tiesiog privalau studijuoti literatūrą, ji netgi žadėjo padaryti man protekciją, jei ten stosiu, neabejojo, kad esu poetas. Tačiau ką reiškė poetas sovietmečiu? Taigi tos santvarkos dainius. Nesugebėjau suregzti nė vienos valdžią ir jos didvyrius šlovinančios eilutės. Netgi mėginau, bet, stengiantis jas parašyti, man teišėjo tik to meto konjunktūrinių eilėraščių parodijos. Taigi idėją tapti poetu palaidojau.

– Tačiau šiandien jūs – gerai žinomas poetas. Kada išleidote pirmąją savo knygą?

– Rašiau nuo jaunystės, tačiau kaip poetas subrendau vėlai, pirmoji knyga išėjo, kai man buvo 55-eri, tačiau šiandien aš jau dvidešimties knygų autorius.

– Kokie įspūdžiai lydėjo per "Poezijos pavasario" šventę?

– Festivalis šaunus, organizuotas puikiai, poezija skamba įvairiomis kalbomis, visi eilėraščiai, taip pat ir mūsų, išversti į lietuvių kalbą, publikuoti skoningai išleistame almanache. Gal tik vienas trūkumas – mums, suprantantiems tik rusiškai ir angliškai, porą valandų klausytis tekstų, kurių 90 proc. – lietuvių, t. y. mums nesuprantama, kalba, gana nelengva. Sėdi garbingoje vietoje ir matai – žmonės juokiasi, tuomet jautiesi tarsi netekęs humoro jausmo; kai žmonės klausosi susimąstę ar liūdnais veidais, tuomet jautiesi tarsi praradęs užuojautą, empatiją. Keistas jausmas, tačiau sužavėjo, tiesiog pribloškė, kad erdvus Literatūros muziejaus sodelis, kuriame vyko šventė, buvo pilnas žmonių, visi atidžiai klausėsi ir nors šventė tęsėsi daugiau nei porą valandų – beveik niekas neišėjo! Į skaitomą poeziją žmonės reagavo gyvai ir emocionaliai, paneigdami mitą, kad Baltijos šalių gyventojai – gana šalti. Taigi mes žinome dar vieną šalį, kurioje poezija garantuotai nemirs.

***
Tavo mama dar gyva? Gyva. O mano – deja.
Kai aplankysi, nuo manęs pasveikink ir ją.
Neaplankai? O aš tai bent kartą kasmet
nueinu prie kapo. Ir šiemet nueisiu taip pat.

Kaip mokykla, tebėra? Tebe. O maniškės neliko,
devintam dešimtmetyje nugriovė. Kažkam, matyt, neįtiko.
Sutinki dar klasiokus? Ne? O aš kartais mataus.
Būtų mokykla – rastume, kur prisiglaust.

Nebeužsuki ten? Teisinga darai, ko ten eiti.
Žinios neprideda proto, anot Herakleito.
Tu, matau, protingas. Protingas! O aš likau mulkis.
Kas iš to – būti mąstančia nendre vidur pelkės?

Kortom loši? Vis dar? O aš jau lošti mečiau.
Su ta pačia gyveni? Ta pačia! P aš – su trečia,
gal antra, jau nepamenu, nesiženysi juk su kiekviena,
su kuria miegojai. Juokauju. Žinau, kad nuodėmė tai,
mirtina.

Į cerkvę vaikštai? Eini! Ir aš per Gavėnią,
įsivaizduok, užeinu – ten prieblandoj, vienas
žakę uždegu, pamąstau, kartais – tik šiaip užklystu.

Atpažįsti mane? Ne? Ir aš save nelabai atpažįstu.

*****
jei laiko mašina kieme po mano langais sustotų netyčia
nelipčiau į ją tiesiog žiūrėčiau ir apie kitokį pasaulį
mąstyčiau

nes jeigu jau tokią mašiną kieme pasistatęs laikai
gali gyvenimą rinktis pirmyn – komunizme, arba atgal –
caro laikais

komunizme gera tik gaila kad be pinigų verstis reikėtų
nei ten šlamančių popierinių kupiūrų nei skambančių vario
monetų

ant lubų išrašyta statistika skaičiukų eilės rikiuojas
po grindų lentom pogrindžio srities komitetas slapstosi
suropojęs

ropinėja krebžda ir cysi kaip baltas peliūkštis
ir tu pats išbalęs kaip sniegas tyliai tupi ir nepūkštauji

nes iš kiekvienos sienos auga atlėpusios ausys
ir to kas vyksta kiekvienam didžiosios šalies kambary
klausos

caro laikais gyventi gerai bet tik tada jeigu spėsi numirti
iki rusų-japonų karo apie "Variagą" ne tik nedaiavęs bet
nieko ir neišgirdęs

į devynioliktą amžių geriausia pataikyt geriausia į vudurį
maga
kad valstietis ar ponas o ponui į ranką botagą

o paskui jau kad prasidės carą veža karietoj su bombom jį
vaikos
verčiau jau tūnoti namie nei valtui blaškytis po laiką

stovi tuščiai mašina kažkoks kvailys pagiringas
sukinėjos bandydamas nuvaryt bet variklis užspringo.
****

Namai sutvarkyti dieviškai, kiemai iššluoti ir jaukūs.
Kiemo katinas doras ir rimtas, kaimynai vienas kitam
paslaugūs.
Visi savais reikalais užsiėmę, kur žvelgsi – įprastas vaizdas,
tik ant teleantenos angelas tupi, tu miręs, ir viskas atleista.
Apie pasaulius kitus parašytum draugui,
Bet, deja, neleista.

Nei alaus kas rytą įpils, nei vakare šimtą gramų,
kambariukai ankšti lyg kajutės, bet per teliką šimtas
programų,
junginėk kiek tik nori – vien chorai visur, sutartinės,
o dieną privalomai juoda arbata, iš briaunotos stiklinės.
Tik šūktelsi – džiūgauki, Mariama!
Tarstelsi – sveikas, vaikine!

Ir nudžiugs Mariama, ir vaikinas atlieps "duok leteną",
ir kiemsargis šlavinėja dangų rytais, ir angelas tupi kaip
katinas
ant teleantenos, sparnus suglaudęs, kiek apsiglamžęs.
Ir jei čia išties kas nors gyvas, tai Dievas praamžis.
Viskas paprasta, gaila, gyvieji to liks nesupratę,
ne jie slenkstį peržengs.

Iš rusų kalbos vertė Antanas A. Jonynas