– Dažnai esate pristatoma pirmąja užsieniete profesore Islandijos universitete ir jauniausia, einančia tokias pareigas. Kaip pati prisistatytumėte auditorijai, tarkim, nieko apie jus negirdėjusiai?
– Ne visame universitete, tik Verslo katedroje, kuri yra didžiausia universitete. Didesnė, nei sudėjus kelis fakultetus. O save pristatyčiau kaip dviejų nuostabių vaikų mamą, tiltų tarp mokslo ir verslo, Lietuvos ir Islandijos statytoją ir smalsų žmogų.
– Didžiausioje Islandijos aukštojo mokslo įstaigoje įkūrėte Projektų vadybos institutą; parašėte pirmąją Islandijoje knygą apie lyderystę, kurią įžanginiu žodžiu pristatė du buvę šios šalies prezidentai; mokslininkų interneto erdvėje Academia.edu esate viena skaitomiausių – ko dar nepaminėjau iš jūsų įspūdingos karjeros?
– Patikslinsiu: Academia.edu vieną mėnesį buvau tarp 4 proc. skaitomiausių. Turint galvoje, kad tai 82 mln. mokslininkų bendruomenė, tai sunkiai suvokiamas jausmas. Knyga apie lyderystę Islandijoje tikrai džiaugiuosi. O dar labiau džiaugiuosi, kad dar viena bendraautorė – taip pat lietuvė, nepaprastai talentinga dr. Olga Štangej. Nuo knygos išleidimo praėjo treji metai. Kartais, skaitydama jūsų minėtų garbių asmenų pagiriamąjį žodį, pati savęs klausiu, iš kur buvo tiek drąsos paprašyti? Juk tai du buvę Islandijos prezidentai, Harvardo profesorius, taip pat ir buvęs G.W.Busho patarėjas. Tačiau, kai reikia, viskas viduje mobilizuojasi tikslui pasiekti. Netrukus apie knygoje pateikiamas mintis skaitysiu paskaitą MBA (vadovų magistrantūra) studentams, atvykstantiems iš JAV, Vortono universiteto. Vortono MBA yra ne kartą pripažinta geriausiomis tokio lygio studijomis. Stulbinančią karjerą padarę ten studijuojantys studentai, prieš atvykdami į Islandiją, privalo perskaityti knygą, kad susitikimo metu galėtume aptarti islandiškosios lyderystės subtilybes.
– Drauge su antreprenere, vienintelio pasaulyje nuotolinio moterų universiteto WoW University įkūrėja Inga Jablonske pradėjote projektą „Aš Esu Tu“. Ko siekiate šia socialine iniciatyva?
– Mūsų tikslas – prisidėti prie ateities, kurioje profesinėje srityje bus mažiau barjerų, klišių, sukurtų lyties pagrindu. Siekiame atkreipti dėmesį ne tiek į egzistuojančią problemą, kiek į naudas, laimėjimus mums visiems, jei tų barjerų moterims pasirenkant profesiją, derinant šeimą ir darbą, kylant karjeros laiptais nebūtų ar būtų mažiau. Inga vadovauja WoW universitetui, kuris vienija 10 000 moterų. Ir visą mano turimą statistiką galėtų iliustruoti dešimtimis istorijų.
– Jūsų projektą palaiko daugybė sėkmės savo profesinėje veikloje lydimų žmonių, daugelis tapo jo ambasadoriais. Sulaukėte bendraminčių, tikinčių, kad lyderiais ne gimstama, o tampama, turint gerą pavyzdį ir gaunant tinkamą auklėjimą?
– Visi mūsų ambasadoriai nepaprastai daug pasiekę, savo sričių lyderiai, auginantys dukras. Esu be galo dėkinga, kad jie prisidėjo prie projekto, taip deklaruodami, kad ir vyrų, ir moterų reikia visose jų atstovaujamose profesinėse srityse. Manau, kad brangiausia, ką galime duoti vaikams, yra požiūris: tolerancija kitiems, pakankamas pasitikėjimas savimi, ugdantis gebėjimą išklausyti kitą nuomonę ir keisti savąją. Taip pat – neturėjimas poreikio skirstyti žmones pagal jų vietą gyvenamajame plote (pvz., kieno vieta virtuvėje) arba selektyvus biologijos ir antropologijos faktų iškraipymas („taip gamta sukūrė“).
– Koks yra geras lyderis? Kokias svarbiausias savybes reikia turėti arba išsiugdyti? Ko turėtume pasimokyti iš šiaurietiškos lyderystės, kuri pasaulyje pripažinta viena efektyviausių vadovavimo formų?
– Lyderystė kaip procesas visame pasaulyje yra apibrėžiama panašiai. Kaip apibrėšime, kas yra geras lyderis, priklauso nuo konteksto, visų pirma, kultūrinio. Yra industrijų (pvz., IT, bankų sektorius), kurios pasižymi stipria sava sektoriaus kultūra, kuri net permuša nacionalinių kultūrų skirtumus, tačiau siekiant efektyvios lyderystės siūlyčiau visų pirma žvelgti į kultūrą – organizacijos, sektoriaus ir šalies.
Šiaurietiškos lyderystės pagrindą sudaro trys vertybės: pasitikėjimas, kuklumas ir rūpestis. Jau net čia yra begalė naudų: iš tyrimų žinome, kad aukšto pasitikėjimo kontekste įmonės gali sutaupyti be galo daug, nes nereikia kurti gigantiškų priežiūros struktūrų. Aukštas pasitikėjimas taip pat smarkiai prisideda prie ankstyvo klaidų (pvz., broko) identifikavimo ir greito bei apgalvoto sprendimo (nes žmonės be baimės siūlo įvairias idėjas). Pasitikėjimas pozityviai veikia ir inovavimą.
Nėra to taško, į kurį ateisite užauginusios vaikus ar pasiekusios kitą karjeros laiptelį. Tikroji pilnatvė yra ta kelionė į ateitį.
Šiaurietiška lyderystė yra trijų lyderystės stilių samplaika: dalyvaujanti, transformacinė ir orientuota į darbuotoją. Toks mišinys ne tik šiandien duoda puikių rezultatų (tyrimų duomenimis, skandinavų darbo jėga yra motyvuočiausia pasaulyje), tačiau tikrai puikiai įsipaišo į prognozes apie tai, ko reikės ateities įmonėms.
– Kokia, jūsų žvilgsniu, yra šiuolaikinė moteris? Ar lietuvės pasauliniame kontekste turėtų pasitempti, o gal, atvirkščiai, sektinos kaip pavyzdys?
– Man šiuolaikinė moteris yra tokia, kuri prisiima atsakomybę už savo pilnatvės pojūtį, suprasdama, kad pilnatvė yra daugiadimensinė – susidedanti iš keleto elementų, vaidmenų (pvz., mama, profesionalė, draugė, savanorė ir t.t.). Vaidmenų (ne vieno vaidmens) performanso planas, pusiausvyros tarp vaidmenų dėliojimas ir perdėliojimas yra kelias į pilnatvę. Nėra to taško, į kurį ateisite užauginusios vaikus ar pasiekusios kitą karjeros laiptelį. Tikroji pilnatvė yra ta kelionė į ateitį. Mane labai žavi Lietuvos moterys. Tačiau jos be galo skirtingos. Labiausiai mane įkvepia tos, kurios spinduliuoja pasitenkinimu tuo, ką veikia, turi laisvę rinktis ir įkvepia kitus siekti tvarių, ilgalaikių, aukštesnių tikslų.
– Jūs – elegantiška, stilinga, žavi, moteriška. Įrodėte, kad karjera moteriškumui netrukdo. Nors esate prisipažinusi, kad jūsų vaikystės herojai buvo ne princesės, o Tarzanas, Tadas Blinda... Tad kokia gi čia chemija įvyko?
– Dėkoju už komplimentus. Paminėjote dar vieną gajų stereotipą – kaip vis dar kategorizuojame žmones pagal profesijas. Nors tai visiška atgyvena. Stereotipai kaip ir turėtų palengvinti mums nuspėjant, kategorizuojant aplinką, tačiau dažnai vadovaujamės pasenusiomis mentalinėmis programomis. Dešimtys mano kolegių ir kolegų atitinka jūsų apibūdinimą dėl elegancijos, žavumo. Man tai yra tiesiog elementari estetika. Estetiška išvaizda man nė kiek nedisonuoja su žavėjimusi tam tikromis vertybėmis (beje, tarp jų – ir Pepė Ilgakojinė garbingą vietą užėmė), kuriomis pasižymėjo mano vaikystės herojai – teisingumo jausmu, baimių įveikimu, gebėjimu pagarbiai susilieti su gamta.
– Dėl galimybių dirbti nuotoliniu būdu tris vasaros mėnesius ir ilgiau leidžiate Kaune. Kokių sentimentų jaučiate šiam miestui?
– Sentimentų jaučiu apskritai Lietuvai. Kaune dažnai lankydavausi augdama. Įstojus į ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Kauno skyrių, čia buvo praleisti labai svarbūs mano gyvenime metai, turėję be galo daug įtakos mano formavimuisi. Vėliau Kaune dirbau ir gyvenau, taip pat studijavau Kauno technologijos universiteto magistrantūroje. Kaune yra begalė draugų. Nors draugų klausimu Vilnius nenusileidžia, Vilnių nepaprastai mėgstu lankyti kaip viešnia, o Kaune man gyvenimas atrodo patogus.
– Mūsų sentimentai islandams – ypatingi. Būtent ši šalis, nieko nepabūgusi, pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Koks šiandien jų požiūris į Lietuvą?
– Vis daugiau islandų artimiau susipažįsta su Lietuva. Beveik kiekvienas mano sutiktas islandas pamini arba pažįstantis lietuvį, arba viešėjęs Lietuvoje. Būtinai priduria, kad labai patinka mūsų kavinės, prekybos centrai, linkę padėti žmonės ir miestų architektūra. Tapusi Lietuvos Respublikos garbės konsule Islandijoje, vis dažniau turiu progų pasikalbėti ir su islandų verslininkais, įkūrusiais verslus Lietuvoje. Jie labai giria lietuvius darbuotojus už jų atsidavimą darbui, aukštą išsilavinimo lygį.
– Ar tai, kad esate lietuvė, padėjo integruotis šioje šalyje? Kas jums atvėrė duris į islandų gyvenimą ir širdis?
– Niekas savaime nėra gera ar bloga. Tas pats bruožas (pvz., buvimas lietuve) kažkuriais aspektais tikriausiai padėjo (mano išsilavinimas buvo čia pripažintas, nes esu iš Europos šalies), o kitais gal ir šiek tiek apsunkino (vis pasirodančios naujienos apie kai kurių lietuvių kriminalinę veiklą). Manau, kad nuolatinės pastangos ir nuoširdumas yra neblogas mišinys, siekiant integruotis, išlaikant savo autentiškumą tiek naujoje įmonėje, tiek šalyje.
– Gal jau turėtume kalbėti ir apie asimiliaciją – esate priėmusi šios šalies pilietybę? O gal šmėsteli mintis apie grįžimą į Lietuvą?
– Asimiliacija yra kelias į saviidentiteto kompromitavimą ir tyrimai rodo, kad tai turi nemažai neigiamų padarinių. Asimiliuojantis yra lengviau ir greičiau pritapti naujoje aplinkoje. Daug žmonių taip daro, neteisiu jų. Tačiau aš nuo pat pradžių žinojau, kad noriu sėkmingai integruotis ir kad integruotųsi mano vaikai, bet tikrai nenoriu asimiliuotis. Manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai atsiperka, nes islandai, kaip ir kiti, vertina gebėjimą sėkmingai įsilieti į naują aplinką, išlaikant savo kultūrinį identitetą, net ir perduodant jį vaikams. Mano abu vaikai kalba lietuviškai. Aš nesu Islandijos pilietė, nors tokia teise galėjau pasinaudoti jau prieš daugelį metų.
– Buriate tautiečių Islandijoje bendruomenę. Kaip ją apibūdintumėte? Koks šiandienio Islandijos lietuvio portretas?
– Buvau lietuvių bendruomenės bendraįkūrėja ir pirmininkė. Šiandien bendruomenei vadovauja šauni komanda, kuri rūpinasi lietuvių Islandijoje vienijimu. Mano pagrindinė su Lietuva siejama veikla yra garbės konsulės pareigos. Džiaugiuosi prisidėdama prie įvairiapusio šalių bendradarbiavimo – ekonomikos ir verslo, švietimo. Deja, kartais tenka spręsti ir liūdnas situacijas, pvz., mirus Lietuvos piliečiui Islandijoje, esu pirmas asmuo, kuriam skambina policija.
– Islandai, nors ir ne atsipūtę pietiečiai, moka neskubėti, nesinervinti, pasisemti iš gyvenimo malonumų? Ar jums pačiai lieka laiko stabtelėti, pabūti čia ir dabar?
– Islandai nesutiktų su tokiu jų apibūdinimu. Jie – itin daug dirbantys, save apibūdina kaip daug stresuojančius. Bet išties jie suvokia įvairiapusės įkrovos svarbą, todėl ir laikas su šeima, gamtoje ar atrandant hobių yra svarbus. Vis labiau tokį požiūrį pastebiu ir Lietuvoje. O dėl svajonių... Aš nuolat svajoju. Čia ir dabar – sunkokai įveikiamas tikslas daugeliui. Tačiau mane supantys žmonės man yra labai svarbūs ir jų akivaizdoje stengiuosi būti čia ir dabar. Vakar dirbant atėjo mano penkiolikametis sūnus. Apsidžiaugiau, kai suvokiau, kad rankos pačios padėjo kompiuterį į šoną. Nuostabiai pasikalbėjome apie „TikTok“ įtaką ir dopaminą, artėjančią mokyklos šventę, ekonominį į(si)galinimą ir požiūrio svarbą gerai savijautai. Nebloga puokštė temų, ar ne? (Juokiasi.) O galiausiai pasiguodėme, kad kaip kartais nesinori daryti kai kurių darbų, bet kaip palengvėja, kai imi ir padarai. Dievinu tokias akimirkas. Mano sūnūs yra geriausias džiaugsmo, nuolatinių atradimų ir filosofinių įkvėpimų šaltinis.
Reikia keisti ir keistis patiems
„Pats auginu dukrą ir linkiu jai viso, kas geriausia. O geriausia – ne minkštai pakloti ateitį, o sudaryti sąlygas gyventi visuomenėje, kurioje galima pasirinkti, ką veikti, kuo būti, kaip gyventi“, – įsitikinęs „Vikonda grupės“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis, kurio vadovaujama įmonė tapo projekto „Aš Esu Tu“ rėmėja.
– Kaip manote, ar šiandienėje Lietuvoje lyčių skirtybės turi įtakos pasirinkimams ir gyvenimo kokybei?
– Neabejoju, kad lyčių skirtybės gali turėti įtakos pasirinkimams, ir tai turbūt neblogas dalykas, jei tie pasirinkimai savanoriški ir neturi įtakos gyvenimo kokybei. Tačiau šioje srityje dar tikrai turime kur tobulėti, kad vaikai, nepaisant jų lyties, būtų vienodai drąsūs, smalsūs ir galėtų rinktis tai, kas jiems padės geriausiai atskleisti jų potencialą. Aš pats užaugau dar sovietinėje Lietuvoje ir mačiau, kaip su nepriklausomybe keičiasi požiūriai ir gimsta bet kokios diskriminacijos netolerancija, ir tai yra tikrai džiugu ir sveikintina.
– Šiandien profesijos nebeskirstomos į vyriškas ir moteriškas, tačiau dėl tam tikrų fizinių savybių kai kuriuos darbus lengviau atlikti vyrams nei moterims, ir atvirkščiai. Esate didelės įmonių grupės vadovas, ar sunku sudaryti vienodas galimybes?
– Mano požiūriu, ne tiek svarbu sudaryti vienodas galimybes skirtingų kompetencijų ar fizinių savybių reikalaujančioms užduotims atlikti, kiek svarbu, kad asmens neribotų jo lytis, amžius, odos spalva ar religiniai įsitikinimai. Ir jei, pavyzdžiui, mergaitė norės atlikti užduotį, kuriai reikės atitinkamų jėgų, ji turėtų galimybę tas jėgas sukaupti savyje ir užduotį atlikti puikiai.
– Šeimos židinio kurstymas seniai – ne vien moterų privilegija. Šiandieniai tėvai labiau prisideda prie vaikų auginimo, tačiau moterų grįžimas į darbo rinką po gimdymo pertraukos ne visada lengvas. Kokių čia matote sunkumų, kaip verslas galėtų pagerinti situaciją?
– Tai nėra visiškai paprastas klausimas, svarbu, kad darbdavys sudarytų sąlygas mamai ar tėčiui sugrįžti ir visavertiškai integruotis į darbo aplinką, nepaisant pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Iš kitos pusės, šie pasirinkimai jau dabar gana neblogai reglamentuoti ir čia, mano asmeniniu požiūriu, ne tiek svarbus vienodas tėvystės ar motinystės atostogų ilgumas. Svarbi kiekvienos šeimos branda, kad mama ir tėtis suprastų, jog kartu augina vaiką, bet ne vaiką augina mama, o tėtis prisideda pagal galimybes. Šis požiūris jau gerokai atgyvenęs. Tačiau, jei vienas iš jų daugiau laiko skirs vaikui vienu jo gyvenimo etapu, o kitas – kitu, bus gana organiška ir natūralu.
– Jūsų vadovaujama įmonė remia projektą „Aš Esu Tu“. Kaip manote, ar, griaunant lyčių barjerus, turi būti aktyvesnė valdžia, kurios rankose – įstatymų galia, ar visuomenė, budėdama, kad nebūtų daroma pažeidimų?
– Aš vakarais savo dukrytei Sofijai skaitau knygą „100 istorijų apie Lietuvos moteris“. Labai noriu, kad ji įsisąmonintų galinti pasirinkti savo gyvenimo kelią be išorinio spaudimo ar barjerų. Tai ir yra viena priežasčių, kodėl mes remiame šį projektą. Kalbant apie įstatymus ar budėjimą, svarbiausia skatinti visuomenės brandą, edukuoti vaikus nuo mažumės, keisti vis dar egzistuojantį tėvų norą nuspręsti už savo vaikus. Budėti, kad nebūtų daromi pažeidimai, neužtenka, reikia keisti ir keistis patiems.
– Nors Lietuvoje turime daugybę puikių moterų vadovių, stereotipai dėl moterų vadovavimo vis dar gajūs. Kaip juos sparčiau įveikti? Ar skiriasi moterų ir vyrų vadovavimas?
– Aš nejaučiu jokio diskomforto, kai vadovauja moteris. Taip jau atsitiko, kad gyvenime mano profesiniam augimui daug įtakos darė ir daro moterys, todėl tie stereotipai man juokingi. Taip, vyriška ir moteriška lyderystė kažkiek skiriasi, yra situacijų, kai tos skirtybės gali padėti, o gali ir sutrukdyti, bet tai galiausiai nulemia ne žmogaus lytis, o jo asmenybės charakteristikos.
– Su kokiais tėvystės iššūkiais sunkiausia susidoroti? Kokias dukros savybes labiausiai norėtumėte išugdyti? Kokia asmenybe užauginti?
– Iššūkiai tam ir yra, kad juos įveiktum, jie specifiniai ir tikrai skiriasi skirtingu laiku ir skirtingoje vietoje. Tas, kas atrodė sunku vakar, šiandien gali atrodyti juokinga, ir atvirkščiai. Kalbant apie devynerių metų dukters Sofijos ugdymą, aš labai noriu, kad ji užaugtų sveika, smalsi ir savimi pasitikinti asmenybė, galėtų ir norėtų tobulėti viso savo gyvenimo kelyje, gebėtų išklausyti ir gerbtų kitų nuomonę, bet būtų tvirta priimdama jai naudingus sprendimus.
– Prašom pristatyti visą savo šeimą. Kokios jūsų namų taisyklės, kaip dalijamasi pareigomis, kaip priimami svarbiausi sprendimai?
– Mūsų šeima didelė ir labai spalvinga. Iš pirmos santuokos turiu jau suaugusį, savo gyvenimo keliu einantį sūnų Žygimantą ir dukrytę Sofiją. Mano žmonos Simonos, kuri yra labai įvairiapusė asmenybė, ne tik puoselėjanti savo verslą, dirbanti ir spėjanti nuveikti krūvą kitų darbų, dukra Saulė – irgi jau suaugusi, žengia savo gyvenimo keliu. Kartu su mumis gyvena Simonos sūnus Ignas. Dviem brandiems žmonėms sukūrus šeimą, tenka daug įdomių iššūkių, reikia suderinti daug skirtingų interesų, ir tai labai įdomu. Svarbiausi sprendimai priimami kalbantis, o pareigomis dalijamasi. Namuose visada yra darbų, kurie niekam nepatinka, ir dalykų, kurie malonūs, – tenka ir pirmuosius atlikti, ir antraisiais pasidžiaugti.
Nevairuokime gyvenimo už vaikus
„Noriu, kad mano dukros, priimdamos profesinius ir kitus gyvenimo sprendimus, nesusimąstytų, moteriška tai ar vyriška“, – sako projekto „Aš Esu Tu“ ambasadorius Edmundas Jakilaitis. Žinomų žurnalistų Rasos ir Edmundo Jakilaičių vaikai Barbora, Bernardas ir Morta žino, kad jie patys priims svarbiausius savo gyvenimo sprendimus.
– Nors jūsų šeimoje – du vyrai, bet moterų – daugiau. Ir koks gi tas gyvenimas tarp trijų jų: labiau sunkus ar lengvas?
– Gyventi šeimoje, kurioje yra dukrų, – didelis malonumas. Jos sukuria ypatingą atmosferą tėčiui, labiau randa kelią į jo širdį. Berniukai turi meilesnį santykį su mamomis, o mergaitės – su tėčiais. Nesu didelis santykių ekspertas, bet priimu šį faktą, ir mūsų šeima – ne išimtis.
– Kokios auga jūsų dukros? Kuo džiugina?
– Barbora – septyniolikos, abiturientė. Ji labai atsakinga, pareiginga, konkreti. Labai patinka, kad yra drąsi, jaučianti savo vertę, nestokojanti nei ambicijų, nei pasitikėjimo savimi. Puikiai mokosi, daug sportuoja – tikrai šaunus jau beveik suaugęs žmogus. Mortai – šešeri, lanko paruošiamąją grupę mokykloje. Mes labai šiltai bendraujame. Džiaugiuosi, kad mes su vaikais sugebame kalbėtis, aptarti, susitarti. Kaip ir visiems užimtiems žmonėms, kartais pritrūksta laiko bendrauti tiek, kiek norėtųsi, bet vakarais visada randame laiko vieni kitiems – tikrai nėra taip, kad gyventume kiekvienas savo gyvenimus. Sugebame gyventi kartu, mokame smagiai leisti laiką drauge.
– Ar Barbora jau atsisprendusi dėl savo ateities?
– Dabar jai svarbiausia – pasiruošti abitūros egzaminams, išlaikyti juos, o tarp jos galimų gyvenimo kelio alternatyvų svarbiausia yra žurnalistikos studijos. Šiai profesijai reikalingų įgūdžių ji turi, bet turi ir kitų. Nuo šešerių metų joja ir dabar jau joja profesionaliai – yra daugkartinė ir Lietuvos, ir Baltijos šalių čempionė, dalyvavo Europos čempionate. Kadaise Barbora užsiminė ir apie galimybę studijuoti veterinariją. Ir tai būtų didžiulis pranašumas, nes didžiąją gyvenimo dalį yra praleidusi tarp gyvūnų. Bet suprantu, kad jojimą ir sportą ji labiau sieja su laisvalaikiu, o ne profesija. Tai jos pasirinkimas. Tikrai nereikia vairuoti gyvenimo už vaikus. Jei klausia, reikia padėti apsispręsti, kažkaip paskatinti. Bet jei vaikai įsivaizduoja savo gyvenimą taip – pirmyn. Visi pasirinkimai yra geri, visi darbai geri, jei jie gerai padaryti. Auginant vaikus nėra svarbiausia nukreipti juos profesine linkme – kur kas svarbiau, kad jie būtų žmonėmis, vadovautųsi kažkokiais principais, augdami matytų, kaip normaliai bendraujama šeimoje, kokie yra normalūs žmonių santykiai. Tai svarbiau, nei verstis per galvą, kad vaikas pasirinktų pelningiausią profesiją. Mes, tėvai, turime auginti žmones, o ne specialistus. Specialistais jie taps bet kuriuo atveju.
– Jūsų manymu ir matymu, ar mūsų visuomenėje tebeegzistuoja barjerai moterims? O gal jau esame gerokai pažengę?
– Nemanau, kad esame labai toli pažengę. Vienintelis dalykas, kas yra gerai, kad nebedrįstame garsiai išsakyti savo stereotipinio požiūrio. O kad tie dalykai egzistuoja ir kad to stereotipinio požiūrio Lietuvoje yra labai daug – akivaizdu. Truputėlį keičiantis viešosios erdvės kultūrai, nelabai drįstama apie tai garsiai kalbėti. O kad yra to požiūrio, jog moteris mes mylime, bet reikia, kad kažkas ir darbą dirbtų, visai neseniai girdėjome iš aukščiausių valstybės pareigūnų. Tik ką, prieš metus. Taigi nemanau, kad mes labai toli pažengėme kaip visuomenė. Negyvename Vingių Jono laikais, bet ne per toliausiai.
– Ar jums pačiam teko susidurti su situacija, kai moterims buvo sudaromi barjerai dirbti, siekti karjeros?
– Žurnalistika šia prasme yra išskirtinė profesija. Moterys žurnalistikoje yra ir daug pasiekusios, ir populiarios, ir dažnai redakcijai vadovauja moterys, o ne vyrai. Jau nekalbant apie televizijas, kurioms Lietuvoje vadovauja moterys. Darbe nesu susidūręs su tokiomis situacijomis, bet bendraudamas su verslo žmonėmis visko prisiklausau... Ir replikų, ir komentarų įvairiausių esu girdėjęs.
– Kaip manote, ar pilietinėmis iniciatyvomis – „Aš Esu Tu“ ir pan. – galima žymiai pagerinti padėtį, suaktyvinti visuomenę?
– Visuomeninės iniciatyvos kuria tam tikrą informacijos lauką ir atmosferą. Ši iniciatyva, kalbanti apie moters ir vyro vaidmenį visuomenėje, apie tai, kad moterys, besirinkdamos savo gyvenimo kelią turėtų nustoti galvoti apie tai, ar tai vyriška, ar moteriška, – vienas dalykas. Kitas dalykas – politika ir tvarka šiais klausimais yra reguliuojama įstatymais, o tai jau valstybės reikalas. Ir čia jai reikia dar daug žingsnių. Vienas iš stereotipiškiausių dalykų yra vadinamosios motinystės atostogos. Laiką, skirtą vaikui auginti, daug kas iki šiol taip ir vadina. O įstatymiškai šis laikotarpis turėtų būti lygiomis proporcijomis padalytas tarp vyro ir moters ar vyras bent minimaliai turėtų prie to prisidėti. Nesant teisinio reguliavimo, sudėtinga pasiekti rezultatų vien edukuojant visuomenę. Teisės aktų priėmimas sparčiau keistų padėtį, sparčiau judėtume link lygiateisės abiejų lyčių požiūriu visuomenės. Ir kitiems dalykams ateis laikas. Jei valstybė nutaria organizuoti privalomą šaukimą į kariuomenę, mano manymu, anksčiau ar vėliau ateisime iki to, kad abi lytys turės šią prievolę atlikti. Tai atskira, labai didelė diskusija, tačiau nebeturėtų būti taip, kad tokia diskriminacija vis dar įteisinta įstatymais. Dalyvauti projekte „Aš Esu Tu“ lyčių lygybės tema man, kaip piliečiui, yra labai svarbu. Nemanau, kad galime kalbėti apie valstybės ir visuomenės laisvę neišsprendę lyčių lygybės problemų.
– Kur mums tiktų prisiminti lytis ir jų skirtumus: gal kalbant apie tikrąjį moteriškumą ir vyriškumą?
– Nemanau, kad moters moteriškumas yra labai didelė vertybė. Vertybė yra moters išsilavinimas, savivertė, galimybė siekti ir pasiekti savo tikslų. O ar moteris moteriška pagal kažkokius stereotipinius įsivaizdavimus, man nėra jokia vertybė. Tėvo švelnumas ne mažiau svarbus nei mamos švelnumas, ir mamos griežtumas ne mažiau svarbus nei tėvo. Svarbiausia – supratimas, kad šeimoje kiekvienas, nepriklausomai nuo lyties, jaustųsi gerbiamas ir svarbus.
Naujausi komentarai