Tuščiagalviškumas – tai atvirumas šiai akimirkai, todėl turime būti tuščiagalviai, LRT RADIJUI sako buvęs žurnalistas, Vilniaus Zen centro narys, tobulėjimo programų lektorius Rytis Juozapavičius. Jo nuomone, pakanka sustoti, jei šviesoforas raudonas, o važiuoti, jei žalias. Be to, pašnekovo žodžiais, esame linkę reaguoti į žodžius „mirtis“, „naktis“ ir „kraujas“, o jei pasineri į negatyvių naujienų srautą, visur tik ir matai niūrią pabaigą. Vienintelis priešnuodis – tuščiagalviškumas, kartoja jis.

– Į LRT RADIJO studiją atkeliavote Vingio parku. Ar tokie pasivaikščiojimai Jums – meditacija?

– Taip. Spėjau nulipdyti ir nedidelį sniego senį, dabar labai gerai limpa sniegas. Nuotrauką nusiunčiau dukrai.

– Kokie Jūsų tikslai naujiems metams?

– Per kalėdinį pasibuvimą su draugais tokia tema ir šnekėjomės, sutarėme viena – norime tobulėti. Amerikiečiai kasmet sau sugalvoja naujametinių įsipareigojimų, bet tik 8 proc. jų laikosi. Noriu būti geresnis tėvas ir sutuoktinis, darbuotojas, pilietis, žmogus. Suprantu, kad save reikia priimti tokį, koks esi, bet tobulėti labai svarbu. Tikiu, kad įmanoma išmokti geriau atlikti darbus. Sūnus kritikuoja mane, kad, vesdamas seminarus, remiuosi animaciniais filmukais, bet juose perteikta tiek daug gražių idėjų. Pavyzdžiui, filme „Kung fu Panda“ vėžlio pamokymai apie gyvenimą labai gilūs, o mirtis graži – jis pavirsta žiedlapiais, kurie tiesiog išnyksta vėjyje. Vyresni žmonės ne tokie greiti, bet jie sukaupę daug gyvenimiškos išminties. Žmogaus gyvenimo tikslas yra tapti laimingam. Manau, kad kiekvieno žmogaus užduotis – sugebėti visus iššūkius ir sunkumus paversti savo laime.

– Kaip žmogui būti laimingam, matant neteisybę?

– Filosofinis klausimas. Manau, jei neteisybę priimi kaip neteisybę, tuomet stengiesi ją pakeisti. Tai gali daryti žmogų laimingą.

Kai mirė mano mokytojas Zen meistras, vienas jo mokinių pasakė, kad mirties akimirką mokytojo veide atsirado tokia išraiška, tarsi darbas būtų atliktas. Jei tai, ką darai, tau prasminga, esi laimingas. Dažnai suvokiama, kad laimė – tai nesibaigiantis juokas. Nebūtinai.

Yra sukurtas dokumentinis filmas, kuris šiaip neturi jokios prasmės. Vienas amerikietis visąlaik filmavo Dalai Lamą, nelindo tik į jo miegamąjį, dušą ir tualetą. Į Dalai Lamos veidą buvo nuolat nukreipta kamera. Įsiminė vienas epizodas: Dalai Lama sėdi savo būstinėje Indijoje, pas jį ateina žmonės ir pasakoja baisias istorijas, kaip jie, okupuoti kinų, buvo kankinami, prievartaujami, išžudytos jų šeimos. Dalai Lama klauso ir verkia. Susitikimas baigiasi, jis įeina į kitą erdvę, kur yra atvykę jo mokiniai, turtingi budistai iš Švedijos, Šveicarijos. Visi gražūs ir laimingi. Viena turtinga pora savo kūdikį Dalai Lamai palaiminti atgabeno straigtasparniu. Taigi Dalai Lama, įėjęs į šią erdvę, nušvinta, laimina kūdikį, per akimirksnį iš verkiančio tampa laimingas. Tai yra atviro proto savybė. Kai kažkas verkia – verki, kai juokiasi – juokiesi kartu.

– Kaip galvojate, ar žmogus savo pasirinkimais gali nulemti žmonijos ateitį? Koks turėtų būti kiekvieno iššūkis, norint, pavyzdžiui, kad pasaulyje būtų taika?

– Raketos paleidimo mygtuką paspaudžia žmogus. Turime laisvą valią, visada galime pasirinkti.

Mėgstu ekskursijas. Kartą su gide lankiausi Žvėryne – įdomu daugiau išgirsti apie vietas, kuriose dažnai būni. Išgirdau neįtikėtiną istoriją. Antrojo pasaulinio karo metais atvykę vokiečiai pamatė karaimų maldos namus su Dovydo žvaigždėmis.  Vokiečiai karaimus palaikė žydais ir šiems grėsė nekoks likimas. Žvėryne gyvenęs karaimų lyderis 1943 m. nuvyko į Berlyną, į gestapą, ir paaiškino, kad karaimai – ne žydai. Dėl to vokiečiai karaimų nežudė. Istorija liudija, kad net ir vienas žmogus gali padaryti labai daug.

Visi filmai apie herojus. Individas gali priešintis galybei. 1991 m. sausio įvykių metu, kai sovietai puolė LRT pastatą, mes su tėvais, prieš išeidami iš namų, stebėjome televizijos transliaciją. Eglė Bučelytė sėdėjo studijoje, pasakojo apie tai, kas vyksta, atliko savo darbą ten, kur buvo, nepabėgo. Kiekvienas turime galią rinktis. Pati žaviausia visuomenės savybė, kad individai gali ją keisti.

– Ar mes, kaip tauta, esame drąsūs sakyti tiesą, ar jau nusimetėme sovietinius tylos ir melo pančius?

– 9-ajame dešimtmetyje norėjau būti diktoriumi. Darius Bulavas, legendinis diktorius, mane to ir mokė. Kol jis skaitydavo komunistines žinias, aš sėdėdavau šalia. Man vis kildavo pagunda į mikrofoną pasakyti: „Laisvė Lietuvai.“ Nepasakiau, nebuvau toks drąsus.

Dabar drąsos visuomenėje randasi vis daugiau. Galbūt „Facebook`as“ ištrynė ribas tarp žmonių. Visi kalba ir rašo tai, ką galvoja. Nors man dar nedingo jausmas, kad viskas stebima, analizuojama, fiksuojama, dar negaliu atsipalaiduoti, nors, žinoma, pasakau, ką galvoju.

Pamenu kolegos Rimvydo Paleckio laidą „Prieštarauk“. Jau pavadinimas skatina išdrįsti. Turėjome kviesti pašnekovus, įtikinti juos, kad ateitų pasakyti savo nuomonę. Net Kęstutį Masiulį, kurio jokiu būdu negalima apkaltinti bailumu, reikėjo įtikinėti, kad ryžtųsi ateiti. O vienam lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) bendruomenės lyderiui skambinti teko net keliskart. Tik po trečio skambučio jis sutiko atvykti. Dabar, kalbinamas žiniasklaidos, jis šneka labai drąsiai.

– Kaip manote, kokia LGBT bendruomenės ateitis? Ar tolerancijos jiems daugės?

– Manau, daugės. Pavyzdžiui, Žmogaus teisių stebėjimo institute, kuriame anksčiau buvo tik vyrų ir moterų tualetai, dabar yra tualetai visų lyčių ir tapatybių asmenims. Vienos darbuotojos paklausiau, kiekgi tų lyčių yra. Pasirodo, net 46. Priprasime, išmoksime neužgauliai vadinti tokius asmenis.

LGBT bendruomenė tampa svarbiu simboliu. Yra politikų, sakančių, kad homoseksualūs asmenys antrarūšiai, kad jų teises reikėtų riboti. Manau, gebėjimas priimti homoseksualus kaip sau lygius – svarbi ideologinė kova. Pamenu Henriką Mickevičių, ankstesnį Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovą. Jis gynė vieną transseksualą. Tuomet pagalvojau, kad H. Mickevičius labai drąsus žmogus. Kiek baisių komentarų buvo – visi neapkentė ir to transseksualo, ir H. Mickevičiaus. Svarbu gebėti ginti tuos, kuriuos lengva niekinti.

– Ar sutiktumėte, kad Rusijos vykdoma politika skatina agresiją?

– Kai lankėme karinį rengimą, mano bendraklasiui liepė iškasti apkasą šaudymui gulint. Jis iškasė apkasą šaudymui sėdint. Jei būčiau karys, norėčiau apkaso šaudymui sėdint, nes toks patogesnis. Tačiau bendraklasis gavo prastesnį pažymį, nes nepakluso įsakymui. Karininkas mane labai gerai išmokė, kad reikia paklusti tam, kuris yra aukštesnis, ir niekinti žemesnius.

Mokslininkas George`as Lakoffas išskyrė du mąstymo modelius: griežto ir besirūpinančio tėvo. Griežtas tėvas teisingas, baudžia tuos, kurie blogi, skatina geruosius. Turi stengtis kovoti dėl vietos po saule, elgtis pagal jo taisykles. Besirūpinantis tėvas stengiasi, kad visi – net keisti, ligoti ar iškrypę –  rastų vietą prie stalo, ir moko, kad ir tokiais reikia pasirūpinti. Abu mąstymo modeliai mums žinomi.

Iš Rytų primetama, kad yra vienas teisingas ponas, kuris viską žino geriau ir valdo visą valstybę. Vakaruose klesti demokratija. Pavyzdžiui, mūsų Seimas pilnas visokių keistų žmonių, gal ir juokingų, nevertų būti valdžioje. Bet turi suprasti, kad net išsiblaškę ar per daug atsipalaidavę žmonės yra geriau už vieną teisų poną.

– Kas Jus labiausiai žavi Europos Sąjungoje?

– Su kolegėmis iš Škotijos ir Vokietijos Maroke rengėme konferenciją Artimųjų Rytų tinklaraštininkams ir žurnalistams. [...] Nusprendėme sugriauti darbotvarkę, organizuoti temines diskusijų grupeles, palikti atvirą erdvę diskusijoms. Konferencijos rengėjai nesutiko, nes, pasak jų, yra tvarka, kurios privalu laikytis. Tuomet pajutome, kad esame laisvi europiečiai, galintys rinktis ir daryti kitaip, nei numatyta plane.

– Jei pamenate serialą „Twin Peaks“, personažas Bobas buvo apibūdinamas kaip mintantis malonumais ir kitų žmonių baimėmis. Kaip manote, ar realybėje yra tokių žmonių?

– Tokie yra korumpuoti politikai. Jei politikas bijo pabėgėlių ir žada Lietuvą nuo jų išvalyti, tai skatina žmones už jį balsuoti. Arba toks gali būti žurnalistas, nes baimes parduoti labai lengva. Esame linkę reaguoti į žodžius „mirtis“, „naktis“ ir „kraujas“. Esame atviri baimėms, jos mums padeda išlikti.

– Kodėl pasirenkame žiūrėti laidas ar skaityti pranešimus apie mirtį, naktį ir kraują? Juk suvokiame, kad tai sukels nemalonias emocijas.

– Ištirta, kad vakaro žinias žiūrintis amerikietis pasaulį regi du tris kartus agresyvesnį nei tas, kuris žinių nežiūri. Jei pasineri į negatyvių naujienų srautą, visur matai niūrią pabaigą. Pasaulį veikia ir tai, kaip jį suvoki.  Reikia būti tuščiagalviu gerąja prasme – tai priešnuodis.

– Dažniausiai tuščiagalviais vadiname neišmanėlius.

– Tuščiagalviškumas – tai būti atviram šiai akimirkai. Jei šviesoforas raudonas – sustoji, žalias – važiuoji. Dirbau įmonėje, kurios vadovas kartą į darbą atėjo išsigandęs. Važiuodamas jis pralėkė degant raudonai šviesai, bet suvokė tai tik pravažiavęs. Mūsų galvoje kasdien sukasi nuo 20 tūkst. iki 80 tūkst. minčių. Nuolat kažką galvojame, analizuojame. Jei esu su žmona, galvoju apie darbą, jei darbe – apie žmoną. Šitaip tik susipainiojame.

Dėmesingumo lavinimo pratybos tampa svarbiu reiškiniu. Net ir Lietuvoje kai kuriuose biuruose darbuotojai medituoja. „Google`as“ yra išleidęs knygą „Search Inside Yourself“, kurioje aprašyta sėkmės istorija. Pasakojama, kad informacinių technologijų specialistai, praktikuodami meditaciją, tapo dėmesingesni, laimingesni, darbingesni.

– Ar linkėtumėte žmonėms labiau domėtis meditacija?

– Tai gali skambėti nekorektiškai. Daug žmonių sako, kad praktikuoja meditaciją, bet dar neaišku, kuo jie užsiima. Vadinčiau tai dėmesingumo lavinimu. Taip lavindamiesi geriau pajaučiame kitą žmogų, esame labiau susikaupę.

Budistų vienuolis kalnuose siekė nušvitimo. Kartą jis per lietų atėjo pas savo mokytoją. Sandalus ir skėtį paliko prieangyje. Atėjęs meistrui sako: „Trejus metus siekiau nušvitimo, dabar patikrink mane.“ O mokytojas paklausė: „Skėtį padėjai dešinėje ar kairėje sandalų?“ Turime ugdytis dėmesingumą net ir menkiausioms detalėms.

– Kur dingsta žavus spontaniškumas?

– Esi tik čia ir dabar. Gali būti spontaniškas.

– Kaip manote, kokie bus 2016 metai?

– Kai dirbau žurnalistu, į radijo studiją pakviečiau raganų ir mokslininkų, kad jie pasišnekėtų apie ateitį. Prisipažinsiu, labai tikėjau mokslo pažanga, bet mokslininkai tapo agresyvūs įrodinėdami savo tiesas. Laida buvo tokia nevykusi, kad LRT Taryba uždraudė ją kartoti.

Pastaraisiais metais mano darbas susijęs su žmogiškųjų išteklių tobulinimu. Pastebiu, kad darbuotojai vis labiau mylimi, jais labiau rūpinamasi. Organizacijos supranta, kad laimingi žmonės padaro daug šaunių dalykų. Apie išorinius kitų metų įvykius man būtų sunku ką nors pasakyti, tačiau tikiu, kad kitąmet pasaulis bus geresnis.