Robertas Keturakis, be jokios abejonės, yra europinio lygio kūrėjas, jau pasiekęs ne tik "padangėj iškeltą viršūnę", bet ir sugebėjęs pabuvoti dvasinio išbandymo, kančių, dramatizmo kupinose gelmėse, tuos potyrius didžiule talento jėga perteikęs savo poezijos rinkiniuose. Man jis – besąlygiškai didis Lietuvos poetas, ir ne tik. Jis man – "pirmasai Lietuvos Poeta", taip kažkada save titulavo Juozas Tysliava.

Titulai nubyra su laiku, kaip nuvytę laurų vainiko lapeliai, laurų, kuriais ne vienas J.Tysliava bandė pasidabinti. Kiek buvo tokių, besidabinančių narcizų mūsų padangėje, kiek dar jų yra ypač mūsų dienomis. Kartais atrodo, kad tokių jaunų ir besijauninančių narcizų, gebančių neva eilėmis pliaupti apie viską – ekologiją, ekosistemas, ateivius-išeivius, hedonizmą, sociumą, panoptikumą beigi vulgarumą, kasdien daugėja, ir derėtų juos vadinti vienu vardu – legionas.

Šiame knibždyne, primenančiame Dantės Hado vizijas, nėra vietos nei gelmėms, nei viršūnėms. Dar net poetais netapę, bet jau nusibaigę rašinėjantys ponaičiai ir poniutės tik čik-čirik apie savo užčiuoptas gelmes, iškilumus bei ertmes, kuriose jie bando klaidžioti ir nepasiklysti. Falinė ir obsceniška kalbėsena – tai jų viršūnės ir gelmės.

Kažkas papuvę danų karalystėje. Gal ir tame kelių nepakeičiamų literatūros kritikų areopage, kur, apsigaubę neklystančiųjų gobtuvais, įnirtingai propaguoja būtent tą fališką ir kūniškų ertmių fiziologinę rašliavą arba palankiai vertina tuštybės bei plagijavimo kupinus pafilosofavimus individualiais motyvais. Tai jiems skamba kaip kokia padangių būgnų ir cimbolų muzika, kaip negirdėti nauji sąskambiai ir sambalsiai.

Tarp nūdienos ausiai ir dvasiai mielų sambalsių, pavyzdžiui, ir garsioji mūsų literatūros matronija Viktorija Daujotytė neranda R.Keturakio. Neranda, ir tiek. Gal ir užkliūva jos visa matanti akis už kokio nors jo eilėraščio, tačiau ranka nekyla bent žodelį apie pastarųjų metų kūrybą brūkštelėti. Pasakysite, kad kiekvienas pats randa ir pasirenka jam mielus autorius, tačiau stebina žūtbūtinis noras parodomai neva neatsilikti nuo nūdienos literatūros proceso, išpūstai ir tuščiai kartojant senas įmantrias klišes, gal paveikias prieš 20-metį, dūsaujant prie kokio nors nusibaigusio, bet jaunosios kartos atstovo rinkinio.

Bet kodėl garbieji literatūros paternalijai ir matronijos neberašo apie savo amžininkus, dar, ačiūdie, kūrybingus ir kiekvienu rinkiniu tariančius įdomų, netikėtą žodį? Kodėl neužtinku bent kuklių atsiliepimų iš tos nepasiekiamos areopago varpinės apie R.Keturakio, Aldonos Puišytės, Algimanto Mikutos, Petro Palilionio ir kitų naująsias knygas? Ar jose nėra jokio, kad ir menkiausio sambalsėlio? Ar jau paskubėjote nurašyti šią garsiųjų poetų kartą, kaip vienas glotnutis ministeris, kuris net nerado reikalo pasveikinti vieną garbingiausių ir iškiliausių Lietuvos poečių garbingo ir solidaus jubiliejaus proga? Įspūdis toks, kad sąmoningai nutylima šios generacijos rašytojų kūryba, ji stumiama už paraščių, paleidžiant vieškeliais plačiais paraliteratūrinių srutų.

Maloni išimtis – humanitarinių mokslų daktarės Ingos Stepukonienės solidi ir išsami monografija "Roberto Keturakio kūryba" (Kaunas, "Naujasis lankas", 2011). Bet per šį beveik dešimtmetį poetas išleido dar penkis (!) eilėraščių rinkinius. Kas šias klasiko knygas analizavo, lygino, recenzavo? O kam? Juk svarbesnė yra falo kultūra, kurią rašinėjančios matronijos apibūdina kaip "nors ir neturinčią jokios išliekamosios vertės, tačiau itin drąsią, šokiruojančią ir postmodernią".

Tad grįžkime prie "pirmojo Lietuvos poetos". Keli pastarųjų metų išleisti rinkiniai dar kartą patvirtina tai. Patvirtina jo, kaip mąstytojo, pranašo, egzistencinių gilumų ir būties paieškų reiškėją. Evangeliniai motyvai ir improvizacijos dažnai perauga į skaudžius, dramatiškus apmąstymus, dvejones, gyvai pulsuoja šv.Augustino "Išpažinimų" nuoširdžiu ir giliu atsivėrimu. Kalbu apie vieną įspūdingiausių R.Keturakio tik praėjusiais metais išleistą rinkinį "Teesie" (Kaunas, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2019).

Robertas Keturakis. „Teesie“ (Kaunas, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2019).

Kažkada esu aptikęs ankstyvojo R.Keturakio apibūdinimą – V.Mykolaičio-Putino poetinės tradicijos tęsėjas. Sutikčiau iš dalies. Tuomet derėtų minėti ir Henriką Radauską, ir Kazį Bradūną, kitus iškiliuosius, be abejo, Justiną Marcinkevičių. Dabartinė R.Keturakio filosofinė lyrika giliai paliečia ir atskleidžia skaudžiausius mūsų tautos potyrius, netektis, tragiškus virsmus. Permąstytos individualios patirtys ir apmąstymai perauga į tautos, netrukus, laipsniškai – į šiuolaikinio pasaulio būties įprasminimą. Tasai įprasminimas atviras, skaudus, atskleidžiantis praeities ir nūdienos pasaulietinius klystkelius, šuntakius, į kuriuos buvo įstumta poeto taip mylima mūsų gimtinė.

Keturakiškos triados originalumas slypi ypatinga jėga ir atvirumu pasakojamoje mus supančioje pasaulio istorijoje, kurioje svarbiausias dėmuo – viršūnių ir šviesos siekimas. Žmogus gali ir privalo nugalėti nerimą, abejones, neapykantą, siekti darnos visų pirma su savimi ir su aplinka.

"Kančia ir laimė siekių spindesys / chaosas viltys įsišėlę mintys / išnyks išduoti pamesti suminti / blaškysis rėks kol visiškai paklys...

Šviesa tikiu – mes šviesai pašaukti / įžvelgiantys viliones laikinumo / tikiu aš žmogumi – jei net kiti / bus prakeikti be sielos ir be kūno..."

("Mes šviesai pašaukti").

Tas tikėjimas žmogumi ir šviesa itin ryškus bei akcentuotas dar viename, tik šiais metais išleistame poeto naujų eilėraščių rinkinyje "Nežinomasis" (Kaunas, Pasaulio lietuvių centras, 2020). Tęsdamas "Teesie" apmąstytas temas, R.Keturakis narplioja egzistencinius klausimus, dar labiau išplečia šviesios gyvybės ir mirties priešpriešą, apmąsto gyvenimo trapumą, tačiau su ypatinga jėga teigia žmogaus didybę ir nemarumą. Dievoieška šiame rinkinyje santūresnė, daug aliuzijų į amžinuosius būties, transcedencijos klausimus. Sielos nemirtingumas susišaukia su ontologiniais Dievo esaties argumentais, tačiau jie supinti, suvinklioti su individo skaudžia paieškų patirtimi, su vidiniu nerimu.

Robertas Keturakis. „Nežinomasis“ (Kaunas, Pasaulio lietuvių centras, 2020).

Man įstrigo itin ryškus riterystės motyvas, tos pasiaukojančios, gelbstinčios, garbingosios riterystės. Poetas man priminė viduramžių dailininko Albrechto Diurerio graviūrą "Riteris, Mirtis ir Velnias". Riteris joja, nebodamas nei jį persekiojančios Mirties, nei besišaipančio ir klystkeliais bandančio nukreipti Velnio. Joja į savo tikslą, pakeliui gelbėdamas nuskriaustuosius, nelaimėlius, traukdamas juos iš šėtono ir beprasmiškos mirties akivarų. Ant Poeto-Riterio skydo spindi užrašas – "Tikėjimas, Šviesa, Garbė".

Regis, tai bene svarbiausios R.Keturakio temos šiame rinkinyje. Riteriškas garbingumas, aukojimasis, dora, taurumas, visos šios kai kam "ne šio pasaulio dimensijos" suskamba ypatinga jėga ir įtaigumu. "Šventojo vardo žmogau, / garbusis Vade, / savimeilės nuodas Tavęs / niekados neklupdys. / Kasdienybėn esi įsikirtęs / kaip kirvis kaladėn. / Vardan švento Jono / nepaleiski iš glėbio žmogaus – / Visados atsimink / kuo tas Žmogus didis. / Ir net jei koks biesas / jo žvilgsny pasivaidens, / atsiminki žuvies / narsų viršgelmių skrydį – / lyg įspėjimą sparnuotiems / pliuškenantiems vis / virš druskų vandens - - - -"

("Ginklanešiui be riterio").

Dievo tylus ir kantrus veikimas, šėtono ir jo legiono pastangos suklaidinti žmogų, pasmerkti jį amžinoms kančioms, nepamačius Šviesos – dar viena kai kurių eilėraščių tema. Poetas teigia viltį ir tiki dieviška žmogaus prigimtimi, juk jam suteikta galimybė pasirinkti.

Dar vienas šios knygos motyvas – amžinybės dvelksmas. Poeto žvilgsnis aprėpia eiliniam mirtingajam sunkiai pasiekiamus horizontus, atsiveria kosmogonijos ir amžino judėjimo slėpiniai. Kalbėdamas apie juos, R.Keturakis išvengia patoso, dirbtinumo. Jokio šalto protavimo, vyrauja nuoširdus jausmas ir dvasios skrydis.

Šios pabarstytos pastabos – tik pirmas, dar paviršutiniškas įspūdis, skaitant ir gilinantis į R.Keturakio pastarųjų metų poeziją. Tačiau akivaizdu, kad tai aukščiausio lygio lyrika, filosofuojanti, medituojanti, egzistencinė. Atverianti mums vartus į amžinybę.