Minėdamas 95-ąsias menininko gimimo ir 25-asias mirties metines, muziejus meno mylėtojams surengė virtualiąją R.Krasninkevičiaus linoraižinių ir medžio raižinių parodą, kurią galima apžiūrėti čia.

Gyvenimo skausmai

R.Krasninkevičius – sudėtingos biografijos ir didelio talento tautodailininkas grafikas, kurio egzistencijos pagrindas, kaip ir senųjų lietuvių dievdirbių, buvo kūryba, o kūrybos išeities taškas – asmeninės patirtys ir išgyvenimai.

Bene reikšmingiausią įspaudą R.Krasninkevičiaus kelyje į savosios kūrybos unikalumą paliko didžiausios jo gyvenimo negandos: 1944 m. užėjęs frontas, kai aštuoniolikmetis Romanas paimamas į pirmąsias jo linijas, nuolatinis mirties kvėpavimas šalia, vėliau – gausybė kalėjimų, tardymų, juodžiausių darbų, marinimas badu, priverstinė tarnystė sovietų armijoje, tėvo mirtis ir absurdiška mamos žūtis, panirimas į alkoholizmo liūną, būtinybė iškeldinti savo priglaustus įnamius – gyvulėlius, kuriuos nuskriaustus vis gelbėdavo ir buvo labai prie jų prisirišęs.

Iki simbolio apibendrintas mamos atvaizdas medžio raižinyje "Motinos žuvimas II" santūria menine kalba pasakoja apie sūnaus gėlą, atsitiktinei bombos skeveldrai karinių pratybų metu, jau gerokai po karo (1958), pražudžius motiną.

Kūriniai "Motinos Onos pasirodymas paklydusiam sūnui" ir "Išėjimas iš pragaro" iliustruoja pomirtinį sūnaus ryšį su mama. Romanas ne kartą yra sakęs, kad abu tėvai, ypač mama, lankydavo, perspėdavo, mokydavo jį sapnuose arba vizijose kaskart, kai tik gyvenimas priartėdavo prie pražūtingos ribos. Sapnas, kuriame motina atėjo įspėti mylimo sūnaus, kad šis nepražūtų alkoholio liūne, taip sudrebino jo vidinį pasaulį, kad visam likusiam gyvenimui Romanas liko abstinentu, o savo patirtį įamžino kūryboje.

Medžio raižinys "Tėvas Jonas suranda savo sūnų" galbūt taip pat laikytinas savotiška "Sūnaus palaidūno" interpretacija iš Romano sapnų ir vizijų, tačiau menininko draugas, jo metraštininkas Romas Linionis sako, kad siužetas gali pasakoti ir apie iš tikrųjų tėvo ieškotą vokiečių kareivių išsivestą sūnų. Sūnaus paieškų motyvas suskamba ir žodžiuose, išraižytuose "Tėvo portrete": SŪNAUS JIEŠKOJAI IR SURADAI". Atkreiptinas dėmesys, kad šį kūrinį galima laikyti pasyviosios antisovietinės rezistencijos pavyzdžiu – brežnevinės eros metu sukurtame portrete išraižytos pirmosios dvi "Tautiškos giesmės" eilutės.

Romanas Krasninkevičius. „Tėvas Jonas suranda savo sūnų“, 1982, spalvintas medžio raižinys, 75 x 74.

Įkvėptas kančios

Šį kūrinį galima laikyti pasyviosios antisovietinės rezistencijos pavyzdžiu – brežnevinės eros metu sukurtame portrete išraižytos pirmosios dvi „Tautiškos giesmės“ eilutės.

Medžio raižiniai "Autoportretas" ir "Atsisveikinimas" – savotiškas R.Krasninkevičiaus gyvenimo kredo: čia ir jo taip mėgta vaizduoti kančia (nukryžiavimas), ir išgelbėti bei globoti gyvūnėliai (voverytės, paukšteliai, pelėdukės, pelytės, katinėliai), ir ištikimybę kūrybai akylai sergėjusi vienatvė.

Romanas raižinyje "Atsisveikinimas" vaizduojamas iškeliaujantis su teptuku, dažais ir bloknotu rankose. Su tokia manta 1944-aisiais jis išėjo į frontą ir tik tokia jį lydėjo visą gyvenimą. Buitis Romanui nebuvo svarbi – gyveno, kur dirbo (pvz., vaikų darželio rūsyje), miegojo, kur piešė, raižė ant to, ką turėjo, įkvėpimo akimirkomis be gailesčio lupdamas spintų duris, stalviršius ar kėdžių viršų.

Pažvelgus iš R.Krasninkevičiaus gyvenimą iš šalies, regis, būtų norėjęsi gelbėti jį iš nuolatinės kančios ir vienatvės, tačiau pats autorius teigdavo esąs už jas dėkingas Apvaizdai.

Maža to, R.Krasninkevičius kančią laikė savo kūrybos versme, o vienatvę – sąmoningai pasirinkta mūza, saugančia nuo neištikimybės kūrybai, kuri jam buvo visas gyvenimas, nereikalingas daugiau nieko kito. Tai vienas esminių R.Krasninkevičiaus kūrybos principų – išsižadėti visko dėl kūrybos. Kitas – kurti tik gilų ir tikrą turinį ir tik savitomis, paties išieškotomis formomis. Autorius sakė: "Turėjau daug mokytojų, bet neklausiau. Jei būčiau klausęs, būčiau ne aš. Aš niekada kito numintu keliu nėjau. Man neįdomu. Aš noriu brūzgynus laužti, pats prasilaužti kelią į kūrybą."

Romanas Krasninkevičius. „Tėvo portretas“, 1980, spalvintas linoraižinys, 93,5 x 72,5.

Tradicijų tąsa

Pagrindinis raižinių veikėjas dažnai turi autoportreto bruožų – vešli barzda, kūno sudėjimas, veido bruožai atitinka raižinių autoriaus vizualinį portretą. Paprastai Romanas, suteikdamas šiems kūriniams pavadinimus, savęs neįvardija, tačiau jo kūryboje yra ir įvardytų autoportretų, nors autoportretiškumas paprastai nėra laikomas tautodailei būdingu bruožu.

Neretai menininko vaizduojami siužetai primena senuosius XVIII–XIX a. lietuvių liaudies medžio raižinius: kaip Sopulingoji Dievo Motina interpretuojama autoriaus mama ar kaip šventasis Rokas – jis pats ("Musiukė man gydo koją"). Tekstai R.Krasninkevičiaus kūriniuose taip pat dažnai komponuojami panašiai, kaip senuosiuose žemaitiškuose raižiniuose.

Iš senųjų liaudies raižytojų Romanas perėmė ir jau atspausto raižinio paspalvinimo principą. Spalvindavo akvarele, guašu, tempera, pastele. Rinkdavosi kartais sodrų, kartais kiek prislopintą koloritą, spalvines dėmes dažniausiai derindamas kontrasto principu ir kruopščiai apgalvodamas spalvų santykį su likusiais baltais plotais ir juodu kontūru. Kartais spalvindavo tik foną, figūras palikdamas baltas. Kartais – atvirkščiai. Būdavo, kad spalvina viską, tačiau tik vos vos, kad pabrėžtų liniją, sukurtų harmoniją. R.Krasninkevičiui būdinga sukurti daug skirtingų to paties raižinio spalvinių variantų.

Savita menininko atlikimo technika. Tiesa, linoraižinius jis atlikdavo gana tradiciškai. Šią techniką dažniau rinkosi mažesnio formato darbams. O štai didesnio formato kūrinius raižydavo medyje, tačiau ne minkšto medžio lentose, kaip XVIII–XIX a. žemaičių medžio raižytojai, o kieto, presuoto medžio plokštėse, jausdamas savotišką malonumą su šia tvirta medžiaga galynėtis. Įveikdavo ją elektriniu kalteliu. Kūriniams toks atlikimo būdas suteikdavo aiškiai išreikštą sodrų kontūrą.

R.Krasninkevičiaus medžio ir linoraižiniai žavi lakonišku piešiniu, aiškiu, nesudėtingu judesiu, monumentalumo įspūdį kuriančiomis statiškomis kompozicijomis, vaizdinių metaforų poetiškumu, tiksliomis etnografinėmis detalėmis, banguojančiu ritmu. Formos modeliuojamos įstrižomis linijomis ar mažo kaltelio įkirčiais. Vaizduojami žmonės – tvirto sudėjimo, didelių, išraiškingų akių, mąslaus žvilgsnio, piešiami iš priekio arba profiliu. Pagrindinė figūra beveik visada komponuojama raižinio centre, kartais aprėminama stambiu šriftu išraižytais liaudies dainų, poetų ar paties R.Krasninkevičiaus kurtais tekstais.

Pagrindinės R.Krasninkevičiaus kūryboje plėtotos temos – asmeniniai dvasiniai lūžiai, nuopuoliai ir būties apmąstymai, meilė tėvams ir tėvynei, žmogaus ir gamtos (ypač gyvūnijos) ryšys, liaudies dainos ir pasakos, autoriui imponavusių asmenybių portretai ir ekslibrisai.