Rašytoja J. Žąsinaitė: bandant suvaldyti praeitį ir dabartį

Kasmetinė respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija šiais metais atiteko rašytojai dr. Jurgai Žąsinaitei už romaną "Memento Grodno", kuriame pasakojama XVIII a. ir šiuolaikinė istorija, vykstanti Gardine ir Vilniuje.

Pokalbis su rašytoja – apie apdovanojimą, Gardino miestą, jo praeitį ir dabartį, romano ypatybes bei kūrybinį procesą.

– Pradėkime interviu nuo aktualijos. Sveikindamas tapus Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos laureate, norėčiau pasiteirauti apie jūsų santykį su šiuo apdovanojimu: premija – tai darbo įvertinimas, paskatinimas? Kaip sekasi įveikti šlovės svaigulį, kuris kiekvieną laureatą bent trumpą akimirką vis tiek užklumpa?

– Žinia, kad man buvo paskirta ši garbinga premija, pirmiausia, sukėlė didžiulę nuostabą. Niekada nebuvau lepinama apdovanojimais, dažniau mano tekstai sulaukdavo kritikos, kartais net labai piktos, priekaištingos, verčiančios kuriam laikui pritilti. Tad šį įvertinimą priėmiau ypač džiugiai. Kita vertus, tai savotiškas patvirtinimas, kad Gardino tema lietuviui nėra svetima (kaip kad kartais tekdavo išgirsti).

Žinoma, įvairių svarstymų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) miestų gyvenimo ekonominę, socialinę, kultūrinę raidą netrūksta, tačiau daugiausia dėmesio visgi skiriama Vilniui ir Kaunui. Šie du miestai, lietuviškoje istoriografinėje tradicijoje funkcionuojantys kaip tam tikri epicentrai, į istorinius ir geografinius paribius nustūmė kitas, ne mažiau LDK istorijai svarbias vietoves. Taip yra nutikę ir su Gardinu – kadaise buvusiu vienu svarbiausiu Abiejų Tautų Respublikos (ATR) politiniu ir kultūriniu centru, o nūdienos istorinėje savimonėje tapusiu ne itin ryškiu kaimyninės valstybės topografiniu tašku.

Atidesnis žvilgsnis į kitataučių gyvenimą Gardine leidžia išskirti itin savitas tų bendruomenių būvio formas, nebūdingas kitiems LDK miestams ir miesteliams.

Be kita ko, dažnai pabrėžiu, kad būtent XVIII a. antroje pusėje (šiam periodui ir skiriu didžiausią dėmesį) išryškėjęs Gardino miestietijos veidas seimų miestui suteikė ne tik išskirtinės dvasinės kultūros, bet ir atvėrė jį kaip svetingą prieglobstį kitataučių bendruomenėms siūlantį LDK centrą. Prie įvairiataučio kolorito kūrimo didžia dalimi prisidėjo Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo (1733–1785) kviečiami svetimšaliai manufaktūrų darbuotojai. Jų būta iš įvairiausių kraštų: Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos.

Tačiau ne tik naujieji atvykėliai formavo kosmopolitišką miesto erdvę, tam įtakos turėjo ir kitų tautybių gyventojai, kurių protėviai dar ankstesniais amžiais atvyko į Gardiną. Daugiausia žinių randame apie žydų bendruomenes, kurios Gardine pradėjo kurtis dar XIV a. pabaigoje, po to, kai 1389 m. Vytautas Didysis jiems suteikė privilegiją. Tai buvo viena iš pirmųjų LDK privilegijų žydams, metais anksčiau tokią privilegiją Vytautas Didysis suteikė Brastos žydams. Gardino privilegijoje išskirtos dvi straipsnių grupės: pirmoji leidžia laisvai išpažinti judaizmą, atlikti apeigas ir laikytis papročių, ji taip pat deklaruoja žydų apsaugą nuo nepageidaujamo krikščionių kišimosi ir smurto; antroje apibrėžiami žydų ir krikščioniškos LDK visuomenės tarpusavio santykiai.

Įdomu ir tai, kad Vytauto Didžiojo privilegija, kaip kiekvieno žydo teisę, įtvirtino tuos dalykus, kurie buvo neįprasti krikščioniškoje aplinkoje: leidimą statytis ir išlaikyti sinagogas, duoti priesaiką prie jos durų, įsirengti atskiras kapines, laidoti pagal savo apeigas, taip pat buvo įteisintas draudimas niekinti sinagogas ir kapines bei trukdyti žydus verslo reikalais Šabo dieną. Žodžiu, atidesnis žvilgsnis į kitataučių gyvenimą Gardine leidžia išskirti itin savitas tų bendruomenių būvio formas, nebūdingas kitiems LDK miestams ir miesteliams.

– Neseniai daugelis mūsų dalyvavome Laisvės kelyje. Ar sutiktumėte, kad, palaikydami kaimynus baltarusius, visgi nedaug žinome apie jų kultūros istoriją ir dabartį? Kodėl, jūsų nuomone, esama tokių žirklių tarp emocijos, laisvės siekio ir gilesnio pažinimo?

– Manau, kad išties mažai žinome. O priežastis – skrupulingai cenzūruotos iš šalies išeinančios žinios, informacija. Supratau tai, kada pati pradėjau važinėti į Baltarusiją (Minską, Gardiną), kada teko kelis mėnesius ten pagyventi, kone kasdien lankytis bibliotekose, archyvuose, universitetuose. Labiausiai mane nustebino slopinimas ar net slėpimas tų Baltarusijos kultūros ir tradicijų elementų, kurie liudija šios tautos europietiškumą, jos savitumą. Į viešumą dirbtinai keliama tai, kas Baltarusijos kultūroje yra bendra su Rusija. Tokią orientaciją kategoriškai atmetė didžioji dalis mokslo, meno žmonių. Jau ne vieni metai vyksta įtempti ginčai dėl krašto praeities traktavimo naujojoje Baltarusijos istorijos koncepcijoje.

Kalbant konkrečiai apie Gardiną, reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad miesto valdžia, viena vertus, siekia išsaugoti Gardino istorinį turinį, antra vertus, ji stiprina sovietinį naratyvą, įtraukdama į LDK kultūros paveldą kad ir Didžiojo tėvynės karo elementus. Paminėsiu vieną pavyzdį. Gardino kultūrologai yra pasakoję, kaip 1995 m. vietinės istorinės tradicijos šalininkai, orientavęsi į LDK ir ATR istoriją, išsireikalavo, kad ant Naujosios pilies smaigo esanti raudona penkiakampė būtų pakeista į miesto herbą su šv.Huberto atvaizdu. Tą herbą meistras jau buvo pagaminęs, beliko jį tik iškelti ant stogo. Tačiau penkiakampė buvusi taip aukštai, kad net kranas jos nepasiekė. Taigi teko kviesti alpinistus. Šiems ruošiantis nuimti žvaigždę, prisistatė Gardino miesto administracijos atstovai ir uždraudė ją liesti. Taip ji ir likusi. Tačiau kad ir kokie valdžios žygiai būtų vykdomi, didžioji dalis Baltarusijos inteligentijos jau ilgą laiką atvirai arba tyliai, bet nuosekliai oponuoja režimui. Taigi atgimimo bangos laukta jau ne vienus metus. Tai, kas vyksta dabar Baltarusijoje, nėra joks netikėtumas.

– "Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija" – tai trečiasis jūsų romanas. Kuo jis skiriasi nuo ankstesniųjų?

– Pirmiausia, skiriasi tematika, siužetinės linijos. Į vieną romano audinį įtraukiami skirtingais šimtmečiais (XVIII ir XX a.) besiplėtoję gyvenimai. Skiriasi ir įgarsinami balsai, ypač Gardino seniūno A.Tyzenhauzo. Jo kalboje mėginau išlaikyti tam tikrą ritmą, kito laiko pajautą. Prie tų laiškų labai ilgai dirbau. Kai kurie fragmentai dar ir dabar rimuojasi galvoje. Nors paprastai savo tekstų mintinai neatsimenu.

– Premija buvote apdovanota už romaną, kuris parašytas remiantis jūsų apginta humanitarinių mokslų daktarės disertacija. Papasakokite apie disertacinio romano specifiką.

– Kaip kartą jau esu išsitarusi, "Memento Grodno" parašiau iš disertacijos paraščių. 2014 m. Vilniaus universitete apgynusi disertaciją "Gardinas ‒ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centras. XVIII a. antroji pusė (1765–1793 m.)", ėmiau sukti galvą, kur panaudojus itin gausią, bet akademiniam tekstui ne itin tikusią šaltinių medžiagą. Taip ir subrendo mintis parašyti grožinį kūrinį ‒ Gardino seniūno A.Tyzenhauzo laiškais paremtą pasakojimą apie prarastą Lietuvos karališkąjį miestą, XVIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais savo modernia pramone, verdančiu kultūriniu gyvenimu stebinusį įnoringą Vakarų Europą. Restauruotoje, iš tikrų įvykių ir fikcijos sudėliotoje istorijoje ypatingu ornamentu atsiskleidė užmaršties ir laiko nutildytas pasakojimas apie Gardino velniu vadintą A.Tyzenhauzą, jo bendražygius, priešus, mylėtas, globotas moteris, slaptoje celėje numarintus gabiausius krašto jaunuolius.

– Knygoje Gardiną traktuojate kaip Lietuvos miestą. Turbūt jaučiate ypatingą meilę tam miestui?

Kalba disponuoja ypatingomis galiomis, tik reikia norėti ir gebėti jomis naudotis.

– Gardinu susidomėjau dar pirmaisiais studijų universitete metais. Studijuodama filologijos krypties magistrantūroje pasirinkau tirti lietuvių didaktinės prozos ištakas, vadinamąją LDK saulėlydžio literatūrą. Analizavau, kaip XVIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais keitėsi, racionalėjo prieš tai klestėjusiai Baroko epochai būdinga teatrališkoji sąmoningumo struktūra, kaip ji prarado intensyvumą paveikta Apšvietos idėjų. Mano moksliniam darbui vadovavo entuziastingas kultūros istorijos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto docentas Darius Kuolys, jo paakinta vėliau ėmiausi tirti kultūrinį XVIII a. Gardino gyvenimą.

Jei reikėtų įvardyti mylimiausią miestą, paminėčiau du – gimtuosius Anykščius ir Gardiną. Gardinas man itin įdomus kaip daug įvairių istorinių įrašų akumuliuojantis miestas-tekstas. Sakyčiau, tam tikras palimpsestas, ar kitaip pergamentas, ant kurio, nuskutus ankstesnius įrašus, rašyta antrą, trečią kartą (beje, viduramžiais taip elgtasi, norint dar sykį panaudoti brangią pergamento medžiagą). Ta Gardino miesto tekstūra dar nuo Kijevo Rusios laikų (XII a.) yra perrašoma vis naujais kultūriniais ženklais, tarp jų esama įrašų iš LDK, ATR, Rusijos imperijos laikų.

– Jūsų kūrinys yra itin savitas kalbiniu požiūriu, gebėjimu kurti pasakojimą įvairiais registrais. Ar tai – universitetinių senosios literatūros studijų įtaka? Koks apima jausmas, archyvuose vartant ir skaitant kelių šimtų metų senumo dokumentus?

– Kalbai savo kūriniuose skiriu ypatingą dėmesį. Kiekvienam judesiui, jausmui, emocijai ieškau tinkamiausio įvardijimo. Mano supratimu, literatūra, kaip ir dailė, fotografija, muzika, turi fiksuoti niuansus, atspalvius. Kalba disponuoja ypatingomis galiomis, tik reikia norėti ir gebėti jomis naudotis. Romane "Memento Grodno" per kalbą (ypač per tą, kuria, kaip jau minėjau, yra parašyti Gardino seniūno A.Tyzenhauzo laiškai) norėjau nors kiek leisti pajusti XVIII a. vibracijas, pulsavimą. Na, o sklaidymas senų, kartais net trupančių raštų puslapių, jų skaitymas, stebėjimas jau dingusios tikrovės paliktų žymių (brūkštelėtos to meto skaitytojo pastabos, riebalų ar kokios kitos dėmės) visuomet jaudina, nes tai, pirmiausia, yra fizinis prisilietimas prie kito laiko. Apskritai senųjų tekstų tyrinėjimai moko didelio atidumo detalėms, paraštėse likusiems įrašams, elipsėms, šalutinėms žodžio reikšmėms.

– Ar esate ta literatūros istorikė, kuriai praeitis yra daug įdomesnė ir patrauklesnė už dabartį? Gilinantis į nutolusius laikus, apima visai ne naivus romantinis jų ilgesys?

– Matyt, kad taip. Kai kurios praeities spalvos man atrodo daug ryškesnės ir lengviau įvardijamos nei nūdienos. Gal taip yra todėl, nes žvelgiu iš laiko perspektyvos. Žinoma, įtaką daro ir romantinis praėjusio laiko ilgesys. Esu užaugusi tokioje aplinkoje, kur pasakojimai apie praeitį buvo itin gyvi, įtraukiantys, nors ir ne visada su laiminga pabaiga. Ištempusi ausis klausydavau savo močiutės istorijų apie jos jaunystės metus, praleistus Amerikoje, vėliau grįžimą Lietuvon, tremtį Sibiran (į Krasnojarsko kraštą), partizanauti išėjusių brolių, pusbrolių likimus, mėginimus pradėti gyvenimą iš naujo. Nebūtinai ta praeitis buvo šviesi, tačiau ji siūlė atsakymus, kurių nerasdavai dabarty. Galbūt dėl to ir dabar vis leidžiuosi į praeities labirintus. Tiesa, ir kai kurie "Memento Grodno" veikėjai, vis atsigręždami į praėjusį laiką, į XVIII a. A.Tyzenhauzo Gardiną, skaitydami, perrašydami seniūno laiškus, taip pat ieško rūpimų atsakymų.

– Prisiminkite "Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija" rašymo mėnesius. Kokia buvo jūsų kasdienybė tuo metu ir kaip ji pasikeitė, parašius kūrinį?

– Kartais net nepastebiu, kada pasibaigia vieno teksto rašymas, o kada prasideda kito. Tiesa, mintis į žodžius guldau gana sunkiai ir ilgai, neretai išspaudžiu vos vieną puslapį per dieną. Tiksliai nė nepasakysiu, kada pradėjau rašyti "Memento Grodno", pirmosios pradžios, manding, atsirado prieš kelerius metus, kai pirmąsyk ilgesniam laikui apsistojau Gardine. Beje, tuo metu buvau tikra, kad mano kūrinys vadinsis Gardiniečiai.

– Pagal literatūrologinę recepcijos teoriją kiekvienas skaitytojas, imdamas į rankas knygą, turi vadinamąjį lūkesčių horizontą – išankstines nuostatas. Ko tikėtis skaitytojams, kuriuos sudomino jūsų knyga?

– Pirmiausia gal pasakysiu, ko nesitikėti. Akademinio teksto kopijos. Romane istorija, kaip naratyvas, yra greičiau asmeninė nei faktinė realybė. O į lūkesčių horizontą įrašyčiau istorinį pasakojimą, kaip tam tikrą žmogaus pastangą suvaldyti, suprasti buvusią ir esamą tikrovę, kuri kartais yra nelogiška ir sunkiai paaiškinama.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių