Rašytoja L. Goldberg – pušis, šaknis įleidusi Lietuvoje ir Izraelyje

Istorijos vėtrose

Lija Goldbergaitė, Leah Goldberg, לאה גולדברג, – žydų literatūros klasikė, poetė, literatūros profesorė, dramaturgė, vertėja, viena žymiausių Izraelio valstybės ir kultūros kūrėjų, garsi litvakė.

Lea gimė 1911 m. gegužės 29 dieną Abramo ir Tsilos Goldbergų šeimoje, Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, tačiau vėliau pati savo gimimo vieta yra įvardijusi Kauną. Šiame mieste prabėgo rašytojos vaikystė ir jaunystė. Jos gyvenimas – tarsi sunkios Lietuvos žmonių išgyventos istorijos atspindys. Tik Pirmojo pasaulinio karo pradžioje šeima kartu su tūkstančiais kitų Lietuvos žydų buvo ištremti į Rusiją. Ankstyvoji L.Goldbergaitės vaikystė prabėgo Balašovo miestelyje, Saratovo srities rajone. 1918 m. šeimai buvo leista grįžti. Deja, Lėjos tėvas buvo suimtas, kankintas, dėl to patyrė emocinį sukrėtimą. Sudėtingas jo likimas skaudžiai paveikė ir būsimąją rašytoją.

Dar besimokydama Švabės žydų gimnazijoje, vos dvylikametė Lea parašė pirmuosius savo eilėraščius. Vėliau studijavo Kauno, Berlyno ir Bonos universitetuose, įgijo semitų kalbų daktaro laipsnį. Sugrįžusi į Lietuvą hebrajų kalbos ir literatūros mokė Tarbut žydų gimnazijos mokinius Raseiniuose. Trečiojo dešimtmečio pradžioje jos eilėraščiai pasirodė periodikoje, jau buvo spausdinami literatūros rinkiniuose.

Lietuva, ypač Kaunas, formavo rašytojos asmenybę, paliko gilų įspaudą poetės gyvenime ir kūryboje. Todėl beveik visi garsiausi poetės eilėraščiai, šiandien Izraelyje tapę populiariomis dainomis, iš tiesų apdainuoja Lietuvą. Todėl ir Kaune, Kęstučio gatvėje, visai netoli namo, kur anksčiau gyveno Goldbergų šeima, vietos, atsirado sienos piešinys su rašytojos portretu ir eilėraštis „Pušys“ lietuvių ir hebrajų kalbomis. Rašytoja tarsi pušis, įleidusi šaknis dviejose tėvynėse, kalba apie tai, kad jos širdyje ir Izraelis, ir Lietuva yra vienodai svarbūs.

Rašytoja, vertėja, pedagogė

1935 m. L.Goldberg išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno Tel Avive. Pirmiausiai ten nuvyko ji pati, vėliau – ir mama, su kuria rašytoja praleido visą savo gyvenimą. Kartais ji save vadino niekieno teta. Aplinkiniai poetę prisimena kaip moterį be vietos, įvairiapusę asmenybę, nuolat rymančią vienoje iš kavinių. Ekstravagantišką, ryškią ir laisvą. Gyveno ji Arnon gatvėje, buvo geriausia kaimynų vaikų draugė.

L.Goldberg rašė poeziją, prozą, dramas, kritikos straipsnius, mokėjo net septynias užsienio kalbas, todėl daug vertė, ypač iš rusų ir italų kalbų. Vienas sudėtingiausių jos vertimų – Levo Tolstojaus „Karas ir taika“; taip pat Rainerio Marios Rilke'ės, Thomo Manno, Antono Čechovo, Anos Achmatovos, Williamo Shakespeare'o ir Francesco Petrarcos vertimai ir daugybė kitų kūrinių, įskaitant žinynus ir pasakojimus vaikams. Į hebrajų kalbą ji išvertė daug lietuvių liaudies dainų. Dirbo „Sifriyat Poalim“ leidykloje Tel Avive, įsteigė Lyginamosios literatūros katedrą Jeruzalės universitete, joje dėstė, kūrė paveikslus, iliustracijas ir koliažus.

L.Goldberg mirė 1970 m., tais pačiais metais jai buvo skirta garbinga Izraelio literatūros premija, kurią, deja, jau atsiėmė jos mama. Šiandien poetės portretas ir eilės puošia 100 šekelių banknotą.

Kūryboje poetė kalba apie vaikystę, meilę, vienatvę, senatvę ir mirtį – labai asmeniškai, introspektyviai ir paprastu šiuolaikišku tonu, be jokių stilistinių įmantrybių.

Užaugino ne vieną kartą

L.Goldberg yra tokia populiari Izraelyje, kad bent vieną eilėraštį mintinai padeklamuotų kiekvienas, užaugęs su jos knygomis. Ji – viena reikšmingiausių Izraelio vaikų rašytojų, sukūrusi jiems per 20 populiarių kūrinių. Jau dvi Izraelio jaunimo kartos užaugo skaitydamos jos pasakojimus ir eilėraščius.

Nors gerai mokėjo ne vieną kalbą, rašė hebrajų kalba ir kūrė vaikams jau tada, kai vaikų rašytojų besikuriančioje Izraelio Valstybėje beveik nebuvo. 1926 m., vos penkiolikos metų, dienoraštyje prisipažino, kad puikiai supranta, jog rašydama hebrajų kalba save apriboja, tačiau galėjo tik taip arba visai nerašyti. O to ji niekaip negalėjo atsisakyti, nes rašymas, literatūra jai buvo ir šeima, ir visas gyvenimas.

Kūryboje poetė kalba apie vaikystę, meilę, vienatvę, senatvę ir mirtį – labai asmeniškai, introspektyviai ir paprastu šiuolaikišku tonu, be jokių stilistinių įmantrybių. Jos ilgesingas žvilgsnis dažnai nukreiptas į gamtą – ir tai bene žinomiausi, mėgstamiausi jos eilėraščiai.

Legendinė pasaka

Istorija paprasta, tačiau itin prasminga. Kai Peliukas dingsta iš savo buto, kaimynai paskelbia apie nuomą. Vienas po kito buto apžiūrėti užeina interesantai, tačiau vis randa priekaištų kaimynams. Darbščiajai skruzdėlei višta atrodo tingi, triušis kritikuoja gegutę už tai, kad ji paliko savo jauniklius, kiaulei nepatinka juodas katės kailis, o lakštingalai trukdo triukšminga voverė. Pagaliau Balandis, kuriam visi kaimynai ir butas atrodo puikūs, sugrąžina į namus ramybę ir harmoniją.

Pirmą kartą šis tekstas pasirodė 1948 m. periodiniame leidinyje, po vienuolikos metų išėjo kaip „Sifriyat HaPoalim“ leidyklos knyga, kurios pasirodymas sutapo su Wadi Salibo riaušėmis, demonstracijomis ir vandalizmo aktų serija Haifoje, Izraelyje, 1959 m. Tuo tarpu poema pasakoja apie santarvę, toleranciją ir tai, kad galime taikiai sugyventi, kad ir kokie skirtingi būtume, moko nespręsti apie žmones pagal tai, kaip jie atrodo, padeda atsikratyti išankstinio nusistatymo ir kiekvienam suteikti galimybę.

Lija Goldbergaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Pusšimtį metų „Nuomojamas butas“ Izraelyje buvo populiariausia knyga vaikams. Todėl 2020 m., pandemijos metu, vienoje televizijos laidoje ją pasirinko perskaityti pats Izraelio prezidentas. Ši klasika tapusi eiliuota istorija, sukurta Rytų Europos liaudies pasakos motyvais, išversta net į penkiolika pasaulio kalbų.

Pagaliau šį kūrinį savo rankose laikys ir Lietuvos skaitytojai. Mėgausis profesionaliu poeto ir vertėjo Antano A.Jonyno vertimu. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pelnęs aukščiausią apdovanojimą už Johanno Wolfgango von Goethe'ės „Fausto“ vertimą, su džiaugsmu ėmėsi ir L.Goldberg knygos vaikams. Ją iš hebrajų kalbos išvertė Nathanas Gitkindas. Ypatingą knygos koncepciją sukūrė ir apipavidalino Sigutė Chlebinskaitė.

Knygos forma – neįprasta, atkurta „Knygų šalyje“ pagal XVIII a. leistų transformacinių knygelių vaikams principą. Knygos paveikslėliai  perpjauti horizontaliai per centrą, kad būtų sudaryti atvartai, kuriuos galima atlenkti aukštyn arba žemyn. Skaitant pasakojimą galima dėlioti naujus personažus, stebėti, kaip jie keičiasi, atrasti panašumų ir skirtumų, o gal net papildyti savo piešiniais. Jei norėsis, iš knygelės pavyks sudėlioti ir savotišką namą žaidimams. Dailininkė kviečia kartu pasivaikščioti po Leos aprašytą Žaliąjį slėnį, pažinti jo gyventojus, o suasmenintą knygelę įkurdinti savo namuose, kad taptų tikra vaikystės brangenybe.

Lietuvos ir Izraelio diplomatinių santykių 30-metį pažyminčiai knygai pasirodyti padėjo ne tik Lietuvos kultūros taryba, "Knygų šalis", bet ir gausūs L.Goldberg antrosios tėviškės atstovai: Izraelio ambasada Vilniuje, kadenciją baigę Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni-Levy ir ambasadoriaus pavaduotoja Adi Cohen-Hazanov, leidyklos „Sifriat Poalim“ vadovė Noga Albalach, „Knygų šaliai“, kurių iniciatyva lėmė, kad L.Goldberg knyga pasirodytų lietuviškai.