"Kanadiečiams reikėtų pasimokyti iš lietuvių", – teigia Kanados lietuvių rašytojas, istorinių romanų ir humoristinių apsakymų autorius Antanas Šileika, anglų ir lietuvių kalba publikavęs tris prozos knygas.

Per trumpą susitikimą Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje "Santakos" žurnalistas su rašytoju kalbėjosi apie apsakymų rinkinį "Pirkiniai išsimokėtinai" (Lietuvoje pasirodė 2014 m., Kanadoje – 1997 m.), istorinius romanus, kūrybos proceso subtilybes, literatūrinį gyvenimą Kanadoje ir Lietuvoje.

– Kurių jūsų knygų žanras skaitytojams galėtų atrodyti suprantamesnis ir prieinamesnis?

– Literatūrą palyginsiu su teatru. Teatras – tai ir komedija, ir tragedija. Šiuo požiūriu istorinis romanas "Pogrindis" nėra tikroji tragedija, tačiau tragiškų momentų jame yra. Knygoje "Pirkiniai išsimokėtinai" tragedijos tikrai nėra. Ši knyga yra lengvesnė, nes gyvenant reikia ne tik verkti, bet ir pasijuokti.

– Kokių reakcijų sulaukėte, kai "Pirkiniai išsimokėtinai" pasirodė Kanadoje?

– Ši knyga yra populiariausia iš visų mano kūrinių. Nuo jos pradėjau rašyti grožinę literatūrą, ir "Pirkinius išsimokėtinai" rašiau lengvai. Aplinkinių žmonių buvau tiesiog priverstas parašyti šią knygą. Pasisekimą tarp Kanados ir pasaulio skaitytojų rodo naujausi jos vertimai į kinų ir italų kalbas. Kad ir kaip būtų keista, lietuvių emigrantų gyvenimas XX a. šeštajame–septintajame dešimtmečiuose  buvo įdomus ir Kanadoje, Toronte, ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Išėjus knygai, kanadiečiai man sakė, kad atspindėjau jų vaikystę, nes visi augome tarp vokiečių, anglų, lietuvių ir kitokių emigrantų.

– Turbūt ši knyga rodo bendrystę tarp išeivių?

– Visus kanadiečius jungia ir emigrantų patirtys, ir kiti, daugiau psichologiniai, aspektai. "Pirkiniuose išsimokėtinai" aprašomas tam tikro tipo tėvas: dažnai piktas, girtas, nebendraujantis su vaikais. Mano ir daugelio kitų vaikų tėvams rūpėjo tik tai, kad mes turėtume, ką valgyti, kuo apsirengti, stogą virš galvos. Dar toks tėvas norėdavo periodiškai vaikus išbarti. "Nori žaisti? Eik sau žaisti! Man nerūpi vaikų žaidimai." Toks tėvas dažnam vaikui buvo virtęs monstru. Savo knygoje ir pavaizdavau tokį tėvą, kokio nemėgau.

Dar mano skaitytojus vienija priemiesčio gyvenimo samprata. Šiandien hipsteriai priemiesčius vadina netinkama vieta gyventi. Mano vaikystės laikais priemiesčiuose gyveno įvairiausių tautybių žmonės. Turėjau vaikystės draugų japonų. Mes visi priemiestyje pirmiausia ieškojome ramybės. Toks gyvenimas nebuvo liūdnas ir beprasmis. Atvirkščiai – dabartinių hipsterių gyvenimas miesto centre yra virtęs kliše. Knygoje man buvo įdomu pasakyti daug dalykų apie savo pasaulį, kurį kiti dažnai supranta klaidingai.

– Jūsų knygoje svarbi amerikietiškoji svajonė. Lietuviams, kurie sovietiniais laikais nebuvo lankęsi užsienyje, jau vien išvažiavimas į Kanadą būtų buvęs fantastiškas ir nepasiekiamas. O "Pirkiniuose išsimokėtinai" staiga kanadiečiai svajoja apie Jungtines Valstijas.

– Mano vaikystėje, dar prieš globalizaciją, Amerika buvo svajonių šalis. Kanados ir Jungtinių Valstijų pasienyje buvo matyti aiškūs skirtumai: Amerikos pusėje stūksojo dangoraižiai, o Kanados – pliki laukai. Per televiziją nuolat matydavome Ameriką, rodydavo saldainių, kurių Kanadoje nebuvo, reklamą. Mes taip norėdavome tų saldainių. Mums atrodė, kad Amerikoje yra visko, ko nori. Kanadoje kiekvieną vasarą mano tėvas ilgą laiką neturėdavo darbo. Amerikoje jo rasti būtų buvę daug lengviau. Mes buvome pateikę prašymą emigruoti iš Kanados į Ameriką, bet per vėlai – tėvas jau per senas. Kanadoje mano tėvai jautėsi blogai – lyg išmesti į negyvenamąją salą Jie jautėsi praradę viską, ką turėjo Lietuvoje. Ypač mamą dažnai apimdavo melancholija. Gyvenome tarytum ne namuose, o kokioje nors stovykloje. Kita vertus, Amerika buvo netoli, ir mūsų gyvenimas Kanadoje vėliau pagerėjo.

– Ar tai neprimena dabartinių emigrantų jausenų? Ar jų patirtys galėtų būti panašios į jūsų?

– Kiekviena karta labai skirtinga. Vis dėlto mano tėvų karta buvo gana izoliavęsi žmonės. Panašiai yra ir dabartiniams emigrantams. Anksčiau Toronte, išgirdęs lietuviškai kalbant, sveikindavausi ir užsimegzdavo ryšys. Pastaruosius dešimt metų Monrealyje ir kitur Kanadoje su lietuviais jau nesisveikinu, nes jie nerodo jokio noro kalbėtis. Mano tėvų kartai labai svarbi buvo skautų veikla, bažnytinė parapija. Dabartinius emigrantus jungia nebent sportas, tokios bendrystės tarp jų jau nebėra.

– Kanadoje vadovaujate kūrybinio rašymo mokyklai. Vakarų šalyse įprasta, kad kūrybinio rašymo yra mokoma. Kaip apibūdintumėte kūrybinio rašymo edukacinę situaciją Lietuvoje?

– Padėtis labai keičiasi. Prieš penkerius metus Lietuvoje kūrybinis rašymas buvo naujiena, keistenybė. Dabar jo mokoma ir Kauno, ir Vilniaus universitetuose. Baigėsi laikai, kai manyta, kad rašytojas yra genijus ir kad išmokti rašyti yra neįmanoma. Aišku, talento reikia, bet tuomet kyla klausimų, kodėl ilgus amžius gyvuoja mokyklos, kuriose mokoma tapyti, šokti, groti, o mokyti rašyti atseit negalima! Vidutinis pradedančiojo prozininko amžius Kanadoje yra 42 metai. Poetai pradeda kiek jaunesni. Tai rodo, kad išmokti rašyti užtrunka gana daug laiko. Kūrybinio rašymo mokymas iš esmės yra tekstų redagavimas. Tai kiek primena buitinę situaciją, kai žmona su vyru ruošiasi vakarėliui ir žmona vyro klausia, kaip ji atrodo. Jis gali atsakyti, kad puikiai arba kad reikėtų kitokio drabužio. Tai – tik patarimai, stiliaus ir struktūros mokymasis.

– Ar esate susipažinęs su lietuvių humoristine literatūra? Kaip "Pirkiniai išsimokėtinai" atrodo šiame kontekste?

– Lietuvių kalba bendrauti galiu gana laisvai, o skaityti yra vis dar sunkoka. Vis dėlto iš tai, ką esu skaitęs, galiu pasakyti, kad Lietuvos rašytojai daugiau linkę į filosofiją. Aišku, Lietuvos patirtis yra dramatiškesnė ir liūdnesnė. Tačiau humoro irgi yra. Kaip tik buvau Herkaus Kunčiaus knygos pristatyme. Alvydas Šlepikas skaitė keletą jos pirmųjų puslapių. Visi klausytojai juokėsi. Humoro Lietuvoje tikrai yra.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos skaitytojams?

– Lietuvos skaitytojai turėtų mokyti Kanados skaitytojus. Vilniaus knygų mugėje tokia gausybė žmonių. Nuo jaunų iki labai senų. Su kolegomis Kanadoje bandžiau organizuoti panašų renginį. Sumanymas žlugo, nes lankytojų buvo labai nedaug. Lietuvos skaitytojai turėtų mokyti kitus daugiau skaityti.